Gimstamumo mažėjimas tolygus investicijų mažėjimui ir tai smukdo Europą
Iki 2050 me­tų Eu­ro­po­je ne­liks treč­da­lio dar­bin­gų gy­ven­to­jų, tai pra­na­šau­ja pra­ncū­zų eko­no­mis­tai Mi­chae­lis Gau­det ir Jea­nas-Mi­chae­lis Bous­se­mart'as straips­ny­je nau­jie­nų por­ta­le „At­lan­ti­co“. Au­to­riai įsi­ti­ki­nę, kad gy­ven­to­jų se­nė­ji­mas rim­tai pa­kenks Eu­ro­pos eko­no­mi­kai.

„Skirtingai negu Šiaurės Amerikoje, kurioje iki 2050 metų gyventojų padaugės 75 mln., Europoje gyvens 500 mln. mažiau, iš kurių 49 mln. mažiau bus darbingų 20–64 metų žmonių, o iš pastarųjų 11 mln. neteks Vokietija. Ispanijoje ir Italijoje bus 7–8 mln. mažiau ekonomiškai aktyvių gyventojų“, – prognozuoja prancūzų ekonomistai.

Demografinis lūžis jaučiamas ne tik Europos Sąjungoje. Kinijoje, Japonijoje ir Rusijoje gyventojų sumažės atitinkamai 38 mln., 20 mln. ir 15 mln., tačiau darbingų 20–64 metų žmonių labiausiai sumažės Rusijoje – čia jų bus 22 mln. mažiau. Japonijoje ekonomiškai aktyvių gyventojų bus 50 mln. mažiau, o Kinijoje – 195 mln. mažiau. Indijoje tuo metu bus 400 mln. gyventojų daugiau ir pagal šį rodiklį ji 300 mln. aplenks Kiniją. Per beveik 30 metų Afrikos gyventojų pagausės 1,3 mlrd., iš kurių 130 mln. – Šiaurės Afrikoje.

Parama šeimai gimstamumo didinimo labui yra valstybės ilgalaikė investicija.

„Tokioms netektims kompensuoti prireiks ir rankų, ir proto“, – pažymi ekspertai. O tai reiškia, kad Europai teks atlaikyti kaip niekada dideles migracijos apkrovas.

Pasak autorių, Europoje apie būsimą demografinį šoką nekalbama ir jam nesirengiama. Ekonomistai aiškina, kad jei po 35 metų į Prancūziją persikels 1 proc. Afrikos gyventojų, tai bus 13 mln. naujų piliečių.

2016 metais Europoje „karstų skaičius pirmą kartą viršijo vaikiškų vežimėlių skaičių“. Straipsnyje pranešama, kad Vokietijoje ši tendencija pastebima nuo 1971 metų, Italijoje ir Rusijoje – nuo 1991, Ispanijoje – nuo 2016, o Japonijoje – nuo 2006 metų. Ekonomistai pranašauja, kad iki 2028 metų tokio scenarijaus neišvengs ir Kinija, JAV, taip pat ir Prancūzija.

Įprasta manyti, kad Europos ekonomika po karo augo atstačius infrastruktūrą bei prisivijus JAV. Prancūzijoje tas „šaunus trisdešimtmetis“ sutapo su gimstamumo šuoliu. Vis dėlto mažai kas prisimena, kad XX amžiaus šeštąjį-septintąjį dešimtmečiais darbo našumas augo trigubai sparčiau negu nuo devintojo, nors tada nebuvo nei kompiuterių, nei kitų dabartinės technologinės revoliucijos atributų.

Straipsnio autoriai ekonomikos augimo sulėtėjimą sieja su tuo, kad senėja ankstesni išsivysčiusių regionų lyderiai: JAV, Japonija ir Europa. Vis dėlto, anot jų, „Europos Komisijoje, kaip ir daugumoje kitų tarptautinių organizacijų, gimstamumo ir ekonomikos kėlimo klausimas iš esmės nekeliamas, o visas dėmesys skiriamas technologijoms, inovacijoms ir konkurencijai“.

„Žmonės vertinami grynai kaip žmogiškasis kapitalas per išsilavinimo prizmę. Išsilavinimas teisėtai laikomas investicija ir ilgalaikio ekonomikos augimo veiksniu“, – pažymi ekonomistai. Visuomenės senėjimas daugiausia apibūdinamas kaip su tuo susijusios problemos: pensinio aprūpinimo stabilumas, sveikatos priežiūra ir senyvo amžiaus žmonių globa.

Europos ekonominis atsilikimas nuo Amerikos nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios irgi aiškinamas Amerikos techniniu pranašumu, užmirštant, kad JAV per pastaruosius 30 metų kiekviena moteris augina vidutiniškai po 2,1 vaiko, o Europoje – 1,5 vaiko. Toks skirtumas rodo, kad jau po dešimtmečio Europoje ekonomiškai aktyvių piliečių bus trečdaliu mažiau negu dabar.

„Gimstamumo mažėjimas valstybei yra tolygus įmonės investicijų mažėjimui – tai leidžia kuriam laikui sumažinti išlaidas būsimų problemų sąskaita“, – aiškina autoriai. Jų požiūriu, akivaizdu, kad parama šeimai gimstamumo didinimo labui yra valstybės ilgalaikė investicija. Klaidingai manoma, kad neigiamą gimstamumo mažėjimo ir gyventojų amžiaus ilgėjimo efektą galima kompensuoti pasikviečiant daugiau migrantų, – tai tėra iliuzija.

„Siekiant investuoti ir vartoti, reikia tikėti ateitimi ir jai ruoštis – tai poreikis, kuris, deja, su amžiumi gęsta. Dinamikos ir ekonomikos šaltiniai, deja, tie patys: gyvenimo skonis kyla ir iš iniciatyvos, ir iš gimstamumo“, – konstatuoja prancūzų ekonomistai.