Egzotinės galvijų veislės neturi perspektyvos
Lie­tu­vo­je lai­ko­mų pie­ni­nių gal­vi­jų te­be­ma­žė­ja, o mė­si­nių – dau­gė­ja. Nors jų veis­lių są­ra­šas kas­met pa­pil­do­mas bent vie­nu nau­ju pa­va­di­ni­mu, ša­lies ūki­nin­kai daž­niau­siai ren­ka­si li­mu­zi­nus, an­gu­sus, aub­ra­kus ir ša­ro­lė.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2016 metų gruodžio 1 dieną Lietuvoje buvo laikoma šiek tiek daugiau kaip 286 tūkst. karvių, o pernai tuo pat metu jų skaičius jau siekė tik 272 tūkstančius. Per minėtą laikotarpį 172 sumažėjo ir registruotų pieno ūkių.

Nors mėsinė galvijininkystė palyginti jauna ūkio šaka Lietuvoje, gyvuojanti mažiau nei ketvirtį amžiaus, šiuo metu šalyje jau priskaičiuojama 180 tūkst. mėsinių galvijų.

Ūkininkai, nusivylę ypač menkomis pieno supirkimo kainomis, vis dažniau nusprendžia likviduoti valdomą pieno ūkį ir pereiti prie gerokai mažiau darbo, jėgos bei laiko reikalaujančio mėsinių galvijų auginimo. Nors ši ūkio šaka Lietuvoje palyginti jauna, gyvuojanti mažiau nei ketvirtį amžiaus, šiandien šalyje jau priskaičiuojama 180 tūkst. mėsinių galvijų. Vien limuzinų veislės, kuri Lietuvoje populiariausia, karvių, įrašytų į veislės knygas, šiuo metu yra 2,5 tūkstančio.

Bendrovės „Baltic Vianco Lietuva“ direktorius Darius Dzekčiorius tikina, jog persiorientuoti nuo pieninės galvijininkystės prie mėsinės tikrai nesunku, nes tinka ta pati pašarų bazė ir technika jiems ruošti. Rimtu postūmiu priimant lemiamą sprendimą tampa ir tai, kad besikuriančiam ar jau veikiančiam ūkiui valstybė grynaveisliams didelės vertės gyvuliams įsigyti suteikia paramą.

Prieš dešimt metų mėsinė galvijininkystė buvo populiaresnė Žemaitijoje, bet šiandien tokios krypties ūkių galima rasti kone kiekviename Lietuvos rajone. Stambiausių šalies mėsinių galvijų ūkių žemėlapis dabar atrodo taip: Plungės rajone – Almos ir Vidmanto Jonikų, Kėdainių rajone – Vaitelių šeimos, Šilalės rajone – Jono Baublio ir Rimanto Rimkaus ūkiai.

Ne vien papuošia ūkį

Ūkininkai vis dažniau rizikuoja rinktis ne tik Lietuvoje jau populiarias limuzinų, angusų, aubrakų ar šarolė veisles, bet ir egzotiškas. Prieš kelerius metus į mūsų kraštą iš Italijos atkeliavo pirmi didžiausios mėsinių galvijų veislės atstovai – kiano ir iš Afrikos kilę vatusiai. Neseniai Kauno rajono ūkininkų Adelės ir Vytauto Astromskų sodybą papuošė dvi Estijoje pirktos deksterių veislės veršingos karvės, turinčios britiškus kilmės dokumentus, ir dvi telyčios, o pernai lapkritį keturias tokias telyčias ir buliuką Vokietijoje įsigijo Marijampolės rajono galvijų augintoja Kristina Bekampytė‑Šiaudienė.

Deksterius į Lietuvą pargabenusios bendrovės „Baltic Vianco Lietuva“ direktorius sako, kad šios veislės galvijai labai panašūs į angusus. Tačiau pramoniniam ūkiui jie, anot D. Dzekčioriaus, netinka. „Deksterius patarčiau rinktis tiems, kurie vykdo tiesioginius pardavimus ar mąsto apie edukacines programas ūkyje, verčiasi kaimo turizmu. Šie galvijai – ramūs, prieraišūs, duoda įvairiapusę naudą“, – kalbėjo bendrovės vadovas. Neaukštos deksterių karvės nereiklios laikymo sąlygoms, labai pieningos, ilgaamžės, suėda mažai pašarų. Mėsinių šios veislės galvijų mėsa pasižymi dideliu marmuringumu, yra kokybiška ir skani. Vidutinis deksterių skerdenos svoris – 145–220 kilogramų.

Plėstis įmanoma dvigubai

Bendrovės „Baltic Vianco Lietuva“ direktorius mano, kad jei vertintume nepanaudotus žaliuosius plotus, Lietuvoje pramoninę mėsinę galvijininkystę būtų galima plėsti daugiau kaip dvigubai. „Tačiau ūkininkams kyla nemažai iššūkių. Pavyzdžiui, kaip būti konkurencingiems. Vienas dalykas yra plėstis, o kitas – turėti strategiją. Manau, mums dar reikia daug dirbti genetinės kokybės srityje. Nekeliame sau tikslo užauginti kuo didesnį skaičių galvijų, siekiame, kad kuo daugiau jų būtų kokybiški. Ta linkme dirba ir mūsų įmonė, ir Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija. Turint gerą produktą jau galima reikalauti ir geros kainos“, ‑ aiškino D. Dzekčiorius.

Lietuviška jautiena šiuo metu eksportuojama į Italiją, Austriją, Šveicariją, Vokietiją, Lenkiją, jos galima įsigyti ir kai kuriuose šalies prekybos tinkluose. Didžioji dalis jautienos parduodama per projektą „Baltijos lankų galvijiena“, bet kai kurie šalies ūkininkai užsiima ir tiesiogine produkcijos realizacija.

Vis dėlto egzotinių veislių plėtros perspektyvos D. Dzekčiorius nemato. „Žinoma, veislę galima išpopuliarinti, ir tai priklauso nuo augintojo užsidegimo, iniciatyvos. Tačiau tiek deksteriai, tiek vatusiai nėra pramoninių veislių galvijai, jų paskirtis kitokia. Sunku būtų pasinaudoti turimu pranašumu – žalienomis – ir pasirinkus intensyvią kiano veislę. Tam labiau tinka Tirolio pilkieji gyvuliai. Jie galėtų būti sėkmingai auginami Lietuvoje, nors vis tiek neaplenktų angusų, limuzinų, sementalų ar aubrakų“, ‑ samprotavo įmonės „Baltic Vianco Lietuva“ direktorius.

Limuzinai ‑ populiariausia mėsinių galvijų veislė Lietuvoje./Vilmos Kasperavičienės nuotrauka

Nulėmė ne blakstienų grožis

Nikolajus Dubnikovas, modernaus mėsinių galvijų ūkio savininkas, ūkininkaujantis Kauno rajone, Padaugupio kaime, vadinamas vienu sėkmingiausių galvijų augintojų Lietuvoje. „Sėkmės link dar tik einame, ‑ kuklinosi jis. ‑ Manau, pasirinkome tinkamą kelią. Mėsinė galvijininkystė yra ta sritis, kuria ūkininkams vertėtų pasidomėti. Ypač pieno ūkių savininkams, nes nuo dejonių pinigų neatsiranda.“

N. Dubnikovas, ūkininkaujantis 23 metus, paprastas Lietuvos juodmarges kryžmino su limuzinais, ir dabar jos pagal kraujo laipsnį bei eksterjerą jau artimos grynaveislėms. „Deja, Lietuvoje nėra skaičiavimo pagal kraujo laipsnį sistemos. Nors galvijas atitinka grynaveislio požymius, jo, kaip grynaveislio, negalima įforminti dokumentuose ‑ parduodant tai atsiliepia finansiškai“, ‑ pabrėžė N. Dubnikovas.

Šis ūkininkas – puikus veiklumo ir verslumo pavyzdys. Jis ne tik aktyvus Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys, bet ir „Baltijos lankų jautienos“ projekto iniciatorius bei įgyvendintojas.

Prieš 9 metus N. Dubnikovas pradėjo dairytis naujų rinkų, rengti įvairius projektus, bendradarbiauti su Šveicarijos ūkininkų organizacija „Vianco“. Projekto iniciatorius tapo ir jo dalyviu ‑ prieš kelerius metus palankiomis sąlygomis įsigijo 10 Tirolio pilkųjų veislės karvių. Šių galvijų mėsa itin vertinama dėl marmuringumo. „Laikiausi nuostatos, kad katės maiše nepirksime. Todėl šveicarai pakvietė trijų Baltijos valstybių ūkininkus į pažintinę kelionę. Aplankėme Austriją, Šveicariją, išsiaiškinome, kodėl šios šalies ūkininkai perka iš austrų Tirolio pilkąsias. Domėjomės, kuo tos mažos, palyginti su šarolė ar limuzinų veislėmis, karvytės pranašesnės, kur ekonominis efektas, nes tai svarbiau negu gražios Tirolio pilkųjų blakstienos“, ‑ šmaikštavo pašnekovas.

Pasirodo, šios veislės karvėms reikia mažiau pašarų ir vietos. Jos lengviau pasisavina pašarus, iš kilogramo žolės pagamina daugiau pieno, todėl jų prieauglis greitai auga. Gražių blakstienų savininkės tokios pieningos, kad, esant reikalui, gali žindyti du veršelius. „Be to, jos lengvai veršiuojasi. Kolegos iš Lazdijų rajono ūkyje Tirolio pilkosios gyvena laisvėje. Šios karvės vaikus parodo tik paaugusius porą savaičių, išlindusios su jais iš krūmų“, ‑ pasakojo N. Dubnikovas.

Šiuo metu Tirolio pilkųjų bandą Padaugupio kaime sudaro 12 grynaveislių karvių ir 15 veršelių bei telyčaičių. Ūkininkas, kaip ir planavo prieš kelerius metus, jau parduoda galvijus ir tiesiai iš ūkio, pagal principą „nuo tvarto iki stalo“, prekiauja vadinamaisiais šeiminiais rinkiniais.