Dalijimosi ekonomika – iššūkis tradiciniam verslui ir vyresnei kartai
Da­li­ji­mo­si eko­no­mi­ka – au­gan­tis reiš­ki­nys ne tik pa­sau­li­nė­je, bet ir Lie­tu­vos rin­ko­je. Bet da­li­ji­mo­si eko­no­mi­ka – ne tik at­ei­tis, bet kar­tu – daug iš­šū­kių, ypač tra­di­ci­niams vers­lams ir vy­res­nės kar­tos žmo­nėms, ku­riems ne­pa­vyks keis­tis ir pri­si­tai­ky­ti. 

Anot „Swedbank“ vyresniosios ekonomistės Lauros Galdikienės, dalijimosi ekonomika dar gali būti vadinama bendro vartojimo ekonomika: tai – rinka, kur tarp žmonių vyksta prekyba daiktais, jų nuoma, skolinami pinigai bei dalijamasi prekėmis ir paslaugomis.

Jaunoji karta, užaugusi su technologijomis, nori paslaugas gauti greitai, o būtent technologijos šios nišos sparčiam vystymuisi suteikia tokią galimybę suteikia.

Žinomiausi dalijimosi ekonomikos pavyzdžiai – internetinės muzikos klausymosi bei filmų ir serialų žiūrėjimo platformos „Spotify“ ir „Netflix“, apgyvendinimo paslaugos „Couchsurfing“ ar „AirBnB“ (kuomet vienos ar kitos vietos gyventojai siūlo turistams apsistojimo vietas už pigesnę kainą nei viešbučiai ar nemokamai), transporto paslaugos, tokios, kaip „Uber“ ar „Taxify“ ar net socialiniame tinkle „Facebook“ egzistuojančios daiktų mainymosi grupės ar prekybos turimais drabužiais platforma „Vinted“ – jos taip pat atitinka dalijimosi ekonomikos kriterijus.

Pagrindinis dalijimosi ekonomikos variklis yra jaunimas nuo 18 iki 35 metų, vadinamoji Y arba tūkstantmečio karta (ang. millenials). Jaunoji karta, užaugusi su technologijomis, nori paslaugas gauti greitai, o būtent technologijos šios nišos sparčiam vystymuisi suteikia tokią galimybę suteikia. Pasak Lauros Galdikienės, tam įtakos turėti gali požiūrio į daiktus, kaip statuso ženklą, pokytis. Vis daugiau jaunų žmonių linksta nuomotis, pvz., automobilius, esant poreikiui, o ne juos pirkti ir investuoti į jų išlaikymą.

Nedažnas naudojimasis paslaugomis ar tam tikrais daiktais, patogus ir greitas aptarnavimas, aukšta kokybė už mažesnę kainą bei vietos namuose taupymas dalijimosi ekonomiką daro itin patrauklia.

Bendrovės „Sprinter tyrimai“ sausio mėnesį atliktas visuomenės nuomonės tyrimas, inicijuotas informacinių technologijų bendrovės „Tieto Lietuva“ ir banko „Swedbank“, atskleidė, kad per pastaruosius 12 mėnesių dalijimosi paslaugomis naudojosi 20 proc. visų Lietuvos gyventojų, o Y kartos atstovų net 32 proc. Švedijoje „Tieto“ korporacijos ir „HUI Research“ atliktas tyrimas parodė, kad ten jaunų žmonių, dalyvaujančių dalijimosi ekonomikoje skaičius siekia net 52 procentus. Švedijoje populiaresnės muzikos ir filmų internetu platformos bei apgyvendinimo paslaugos, tuo tarpu Lietuvoje – dalijimasis daiktais, automobiliais ir dviračiais.

Švedijoje viešojo transporto infrastruktūra yra kiek labiau sutvarkyta, nei Lietuvoje, tai gali turėti įtakos atitinkamų paslaugų populiarumui. Taip pat – Lietuvoje klesti juodasis dalinimosi ekonomikos sektorius, kaip antai „Linkomanija“ – tai gali prisidėti prie muzikos bei filmų dalijimosi platformų nepopuliarumo.

Tačiau dalijimosi ekonomika yra svarbus faktorius verslo skaidrinime apskritai. „Jeigu atsiranda oficialūs, švarūs, gražūs šaltiniai, žmonės yra linkę jais naudotis. Tai praskaidrina pačią sritį. Aišku, yra ir rizikų, tačiau mes matome, kad pavežėjų paslauga yra žymiai skaidresnė ir draugiškesnė, nei, sakykime, pamenate tokį žodį – dušmanai,“ – spaudos konferencijos metu sakė bendrovės „Tieto Lietuva“ vadovas Tomas Vitkus.

Laura Galdikienė užsiminė, kad dalijimosi ekonomikos sąvoka yra labai plati – savyje ji talpina skirtingus dalykus – mainymąsi daiktais, pinigais ar paslaugomis iš rankų į rankas, bendro turinio platformas ar įmones, suteikiančias prieigą prie tam tikrų įrenginių trumpalaikiam naudojimui.

„Nėra vieno apibrėžimo. Yra bandoma skaidyti, tai labai priklauso nuo to, kokį mes dabar apibrėžimą imsime ir šiuo atveju mes pateikėme galimybę pažiūrėti pagal detalesnes kategorijas – kiek žmonių kuo naudojasi,“ – spaudos konferencijos metu teigė Laura Galdikienė.

Tūkstantmečio karta šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, tačiau pasak „Eurostat“ prognozių, po dešimtmečio pilnametystės sulaukę su naujosiomis technologijomis užaugę asmenys iš viso sudarys daugiau nei pusę darbingo amžiaus gyventojų. Tokia situacija taps iššūkiu tradiciniams verslams, jau dabar akivaizdi konkurencija tam tikruose sektoriuose, kaip antai transporto paslaugų.

Man atrodo, kad kai kurioms tradicinėms industrijom labai yra įdomus etapas, prie kurio jie turi prisiderinti ir galvoti, kaip tai padaryti.

Tradiciniai verslai, siekdami išsilaikyti, turės siekti intensyvesnės dalijimosi ekonomikos paslaugų kontrolės ir reglamentavimo valstybės mastu. „Jaunimas sako aš nebenoriu pirkt, aš noriu nuomotis, tą patį jie sako dėl dviračių – aš nenoriu pirkti, aš noriu pasinaudoti dviračiu tada, kada man to reikia, nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Man atrodo, kad kai kurioms tradicinėms industrijom labai yra įdomus etapas, prie kurio jie turi prisiderinti ir galvoti, kaip tai padaryti,“ – teigė Tomas Vitkus.

Didžiausiu iššūkiu gali tapti vyresnės amžiaus grupės asmenų prisitaikymas prie tokio pobūdžio ekonomikos – mokymasis naudotis technologijomis, tačiau plečiantis dalijimosi ekonomikai pensinio amžiaus žmonėms irgi atsivers naujos galimybės.

„Dalijimosi ekonomika suteikia daugiau laisvės, bet įtraukia ir tam tikras marginalizuotas visuomenės grupes, tarkim imigrantai, ar pensijinio amžiaus gyventojai, ar galbūt visiškai jauni gyventojai, aštuoniolikos metų, bet dar besimokantys, tai jiems suteikiamos galimybės dirbti lanksčiai. Bet vėlgi reikia neužmiršti, kad tas lankstumas, na, jis dažnai yra priimtinas jaunesniajai kartai, bet mes čia turime dvi kartas, kurios susidurs, ir tiems vyresnio amžiaus gyventojams bus nemenkas iššūkis išmokti šitą dalį – kaip parduoti savo paslaugą, kaip naudotis internetu, kaip save, na reprezentuoti, kaip vesti buhalteriją“, – teigė Laura Galdikienė.