Biodujų nereikia, nes per brangios
Nors bio­du­jos yra di­džiu­lį po­ten­cia­lą tu­rin­tis eko­lo­giš­kas, naf­tos pro­duk­tus pa­kei­čian­tis ener­gi­jos iš­tek­lius, ak­ty­viai nau­do­ja­mas ir iš­si­vys­čiu­sio­se, ir gre­ti­mo­se vals­ty­bė­se, Lie­tu­vo­je bio­du­jų jė­gai­nės pa­sta­ty­tos tik prie kai ku­rių pra­mo­nės įmo­nių, o pa­vie­niai ūki­nin­kai, že­mės ūkio bend­ro­vės aps­vars­to to­kius pro­jek­tus ir už­mirš­ta: ne­at­si­pirks.

Antai Latvijoje jau prieš porą metų beveik visi ūkininkai, laikantys bent po 400 galvijų, buvo įsirengę ir biodujų jėgaines. Kaimynė valstybė šiuos projektus remia. Lietuvoje tokių entuziastų neatsiranda, išskyrus apie ūkininkavimą svajojančius studentus, bet ir jų entuziazmas, susidūręs su realybe, išblėsta.

„Biodujos netaps rezerviniu kuru. Latvija nėra taip susieta su nafta ir kitu iškastiniu kuru. Šios šalies vyriausybė labiau remia žaliąją energetiką“, – kalbėjo Lietuvos biodujų asociacijos narys Egidijus Buivydas.

Jo teigimu, beveik visa atsinaujinanti energetika Europos Sąjungoje yra ir buvo remiama, o kai tai daroma tinkamai ir kryptingai, prisidedama ir prie bendro atsakingo požiūrio į aplinką, stiprinami vietiniai gamintojai, kuriantys pridėtinę vertę.

Žiedinės ekonomikos dalis

Biodujos, jų produktas biometanas, kaip viena atsinaujinančios energijos rūšių, gali labai praversti Lietuvos ūkiui. Tai žiedinės ekonomikos elementas, kuris taršos šaltinius paverčia naudingu energijos produktu, – dujomis, pagamintomis iš atsinaujinančių šaltinių. Ko gero, naudingiausia iš biodujų gaminti biometaną ir naudoti jį kaip dyzelinių automobilių degalus. Tai padėtų Lietuvai įgyvendinti ir ES iškeltus uždavinius transporto sektoriuje.

Europos Sąjungoje dar 2015-aisiais buvo beveik 18 tūkst. biodujas deginančių jėgainių, kurių bendra galia siekė beveik 9 mln. megavatų. Lietuvoje tais metais jų buvo 36, bet, skirtingai nei Latvijoje, kurioje veikė 59 jėgainės, ūkininkų ūkių šiame balanse nebuvo ir nėra.

2015 metų duomenys šiek tiek pasenę, tačiau Lietuvoje pokyčių nematyti. Kita vertus, anot E. Buivydo, pasirengusiu prisidėti prie biodujų gamybos galima laikyti kiekvieną ūkininką, kuris ištisus metus turi biodujų jėgainei reikalingų žaliavų. Rentabiliausios iš jų – pūvančios organinės atliekos, pirmiausia gyvulių ir paukščių mėšlas. Ši žaliava, skirtingai negu nafta, nieko nekainuoja.

Grandinė be grandžių

Eksperto žodžiais, biodujų gamybai reikia keturių grandžių grandinės: ūkis – atliekos – investicija – pirkėjas. Lietuvoje nėra paskutinės, svarbiausios, grandies – šiandien rinkoje niekas neperka biodujų.

„Padėtis taisytųsi, jei būtų skatinamas biometano naudojimas vietoj dyzelino kaip transporto degalų. Šis produktas yra švaresnis ir už dyzeliną, ir už biodyzeliną“, – tikino E. Buivydas. Anot jo, Europoje tai jau intensyviai daroma. Estijoje irgi pradedami pirmi projektai, o Lietuvoje apie tai tik pakalbama.

Pasak pašnekovo, rentabilus būtų kiekvienas biodujų gamintojas, kuris sugebėtų pigiau pagaminti ir brangiau parduoti. Tačiau rentabilesni galėtų būti visi didesni arba susikooperavę ūkiai. Tik reikėtų rasti, kur parduoti biodujas, o tai priklauso nuo jų rinkos, kurios šiandien Lietuvoje tiesiog nėra. Mat gamtinės dujos kainuoja mažiau, be to, mūsų valstybė neturi paramos biodujų arba biometano gamintojams modelio. Guodžia bent tai, jog apie biodujų ar biometano rinkos kūrimą jau kalbama, o entuziastai deda pastangas, kad kalbos kuo greičiau būtų materializuotos.

Pasirengusiu prisidėti prie biodujų gamybos galima laikyti kiekvieną ūkininką, kuris ištisus metus turi biodujų jėgainei reikalingų žaliavų.

Klasteris neatsisako tikslų

Nei biodujų, nei biometano niekas nesuperka, nes už šiuos produktus Lietuvoje kol kas nenorima mokėti brangiau, atmetus vieną kitą išimtį. Buvo laikas, kai Kauno nuotekų valykla biodujų perteklių parduodavo „Kauno energijai“, tačiau dabar jas suvartoja pati.

Skaičiuojama, kad 1 MW biodujų jėgainė kainuotų apie 3 mln. eurų, tad šiandien tokia investicija mūsų šalyje greitai neatsipirktų.

Lietuvoje nuo 2013 metų aktyviai veikia Biojėgainių plėtros klasteris, kurio svarbiausias tikslas – kurti inovatyvius biometano gamybos metodus ir jo gamybos įrenginius. Šiuo metu klasteris įgyvendina ES fondų finansuojamą projektą – kuria pramoninio dydžio kilnojamą biometano gamybos laboratoriją. Taigi Lietuvoje yra ir šios įrangos gamintojų, ir kitų šalių gamintojų atstovų, bet kol kas mažai kas perka tuos įrenginius.

Pagrindinės biodujų gamybos žaliavos – gyvūnų mėšlas, pūvančios žemės ūkio ir gamybos organinės atliekos, taip pat žalia masė, šienas, šiaudai, tačiau pastarieji jau didina savikainą. Pasirinkus naudoti šiaudus, šieną ir net skiedras arba šakas, prie biodujų jėgainių turi būti statomas terminio biomasės sprogdinimo įrenginys, kuri kietąją biomasę paverčia biodujų jėgainei tinkama žaliava.

Biodujų jėgainės Europos Sąjungoje 2015 metais

ValstybėJėgainių skaičius
Vokietija10 846
Italija1555
Prancūzija717
Šveicarija638
Čekija554
Jungtinė Karalystė523
Austrija444
Švedija282
Lenkija277
Nyderlandai268
Belgija204
Iš viso17 358

Šaltinis: Europos biodujų asociacija