Atlaikęs likimo smūgį: įkvepianti „Matančių rankų“ istorija
Apie tai, kaip li­ki­mo smū­gius at­lai­kiu­siems ar nu­skriaus­tiems as­me­nims su­nku pil­nai iš­lai­ky­ti sa­ve ir bū­ti pil­na­ver­čiais vi­suo­me­nės na­riais, kal­ba­ma jau se­niai. Ne­įga­lių­jų dar­bo rin­ką su­nkiai gai­vi­na ir vers­lui ne­pa­de­da su­ktis įvai­rios prog­ra­mos, leng­va­tos ir t.t. Lai­mei, Lie­tu­vo­je yra vers­li­nin­kų, ku­rie net ir at­si­dū­rę gy­ve­ni­mo ak­la­vie­tė­je su­ge­bė­jo ne tik ne­pa­si­duo­ti, bet ir su­kur­ti dar­bo vie­tą ir sau, ir ki­tiems li­ki­mo drau­gams. Vie­nas to­kių – vil­nie­tis vers­li­nin­kas Ka­ro­lis Verb­liu­ge­vi­čius, dvie­jų ma­sa­žo sa­lo­nų „Ma­tan­čios ran­kos“ įkū­rė­jas.

Tam­sus ke­lias vers­lo link

Prieš 20 me­tų mū­sų šian­die­nos he­ro­jus K. Verb­liu­ge­vi­čius pa­te­ko į ava­ri­ją. Jos me­tu pa­tir­ta su­nki gal­vos trau­ma at­ėmė iš vy­ro bet ko­kią ga­li­my­bę ma­ty­ti. Jau­nas vy­ras pri­si­me­na, kad su ak­li­na tam­sa su­si­tai­ky­ti bu­vo iš­ties su­nku, pri­im­ti kar­čią rea­ly­bę bu­vo ne­pa­ke­lia­ma naš­ta, o min­ti­mis vis daž­niau su­ko pri­si­mi­ni­mų link.

„Aš ne­no­rė­jau gir­dė­ti ir me­di­kų griež­to ver­dik­to, il­gai ti­kė­jau, kad ak­lu­mas – lai­ki­nas... Tas lai­ki­nu­mas tę­sia­si jau 20 me­tų... Pra­ėjus ke­liems mė­ne­siams po ava­ri­jos tė­tis ma­ne nu­ve­dė į Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių ug­dy­mo cen­trą, pra­dė­jau mo­ky­tis vaikš­čio­ti su bal­tą­ja laz­de­le, ta­čiau vis­tiek sa­vo di­džią­ją ener­gi­jos da­lį švais­čiau gy­ven­da­mas pra­ei­ti­mi“, – pa­sa­ko­ja šian­dien dviems ma­sa­žo sa­lo­nams Vil­niu­je va­do­vau­jan­tis vers­li­nin­kas.

To­kia­me už­bur­ta­me ra­te jau­nas vy­ras gy­ve­no apie 3 mė­ne­sius, kol vie­ną kar­tą drau­go ma­ma pa­ta­rė ne­švais­ty­ti gy­ve­ni­mo pa­mąs­ty­mams apie pra­ei­tį, o pa­čiam li­ki­mą im­ti į sa­vo ran­kas.

„Ta­da ji man pa­sa­kė, kad kuo grei­čiau su­si­tai­ky­siu su rea­ly­be, tuo grei­čiau vi­są sa­vo ener­gi­ją ir pa­stan­gas nu­kreip­siu at­ei­ties kū­ri­mui. Ši fra­zė iš­ties pri­ver­tė ma­ne su­si­mąs­ty­ti ir su­pras­ti, kad iki tol gy­ve­nau pra­ei­ti­mi“, – per­mai­nų pra­džią pri­si­me­na Ka­ro­lis.

Bal­ta laz­de­le ve­di­nas vy­ras ap­lan­kė ne vie­ną įmo­nę, nes sva­jo­jo dirb­ti biu­re. Bai­gė geog­ra­fi­jos stu­di­jas, iš­mo­ko dirb­ti ir prog­ra­muo­ti kom­piu­te­riu, ta­čiau nė vie­nas darb­da­vys ne­si­ry­žo įdar­bin­ti ak­lo dar­buo­to­jo.

„Pa­gal­vo­jau, kad ma­no pe­da­go­go geog­ra­fo dip­lo­mas nie­ko ver­tas... Pra­dė­jau stu­di­juo­ti tarp­tau­ti­nį vers­lą. Bai­giau ir šias stu­di­jas, ta­čiau ir ta­da ma­no iš­si­la­vi­ni­mas ne­pa­da­rė įspū­džio nė vie­nam darb­da­viui“, – bergž­džias dar­bo pa­ieš­kas, tru­ku­sias ne vie­ne­rius me­tus, pri­si­me­na vy­ras.

Vis­kas keis­tis pra­dė­jo tik 2004 me­tais, kai ke­li Ka­ro­lio li­ki­mo drau­gai įgi­jo ma­sa­žuo­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją Vil­niaus ko­le­gi­jo­je ir jiems taip pat bu­vo su­nku ras­ti dar­bą. Tuo­met K. Verb­liu­ge­vi­čiui ir ki­lo min­tis sto­ti už sa­vo vers­lo vai­ro. Tai­gi jis, dar du re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tys drau­gai ir pri­im­tos 2 ad­mi­nis­tra­to­rės pra­dė­jo dirb­ti įkur­ta­me ma­sa­žo sa­lo­ne „Ma­tan­čios ran­kos“.

„Matančių rankų" archyvas

Įmo­nė­je virš 70 proc. dir­ban­čių­jų – neįgalieji

Per 13 me­tų vers­li­nin­kas K. Verb­liu­ge­vi­čius sa­ko pa­ži­nęs vi­sus vers­lo už­ka­ba­rius ir pa­ty­ręs tiek nuo­smu­kių, tiek pa­ki­li­mų. Šian­dien Vil­niu­je jau yra du „Ma­tan­čių ran­kų“ ma­sa­žo sa­lo­nai, ku­riuo­se nuo­la­tos dir­ba nuo 20 iki 25 žmo­nių.

„Vi­si ma­sa­žuo­to­jai pas mus tu­ri di­des­nę ar ma­žes­nę re­gos ne­ga­lią. Pri­ima­me ir ki­to­kių svei­ka­tos su­tri­ki­mų tu­rin­čius as­me­nis, pa­vyz­džiui, vai­ruo­to­ju pas mus dir­ba žmo­gus, tu­rin­tis rim­tų stu­bu­ro prob­le­mų. Pa­pras­tai „svei­kie­ji“ pas mus su­da­ro vos treč­da­lį dar­buo­to­jų“, – sa­ko ne vie­ną dar­bo vie­tą ne­įga­lie­siems su­kū­ręs vers­li­nin­kas.

Ji man pa­sa­kė, kad kuo grei­čiau su­si­tai­ky­siu su rea­ly­be, tuo grei­čiau vi­są sa­vo ener­gi­ją ir pa­stan­gas nu­kreip­siu at­ei­ties kū­ri­mui. Ši fra­zė iš­ties pri­ver­tė ma­ne su­si­mąs­ty­ti.

Vil­nie­tis K. Verb­liu­ge­vi­čius ne­sle­pia, kad sva­jo­ja apie vers­lo plė­trą, no­rė­tų ma­sa­žo sa­lo­nus ati­da­ry­ti ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se: Kau­ne ir Klai­pė­do­je. Vis­gi už­ma­čias stab­do vie­nin­te­lė prie­žas­tis – žmo­giš­kių­jų iš­tek­lių trū­ku­mas.

Vers­li­nin­kas sa­ko, kad pri­im­da­mas dar­buo­to­jus spren­džia to­kias pa­čias di­le­mas, kaip ir dau­ge­lis ša­lies darb­da­vių: „Vie­ni as­me­nys, net ir bai­gę ma­sa­žo stu­di­jas, ne­be­no­ri dirb­ti ir ten­ki­na­si pa­šal­po­mis, ki­tų – kva­li­fi­ka­ci­ja ne­ati­tin­ka mū­sų ke­lia­mų rei­ka­la­vi­mų, o no­ro to­bu­lė­ti ne­at­si­ran­da, o la­bai ge­ri spe­cia­lis­tai lin­kę kur­ti sa­vo ma­sa­žo ka­bi­ne­tus ir dirb­ti sau.“

Nau­jų ke­lių ir vers­lų paieškos

Kol nau­jų ma­sa­žo sa­lo­nų ati­da­ry­mą stab­do vie­no­kios ar ki­to­kios ap­lin­ky­bės, K. Verb­liu­ge­vi­čius ne­sle­pia, kad bū­da­mas itin žin­gei­dus žmo­gus, ran­da vis nau­jų vers­lo ni­šų. Ta­pęs ak­lu, jis sau gy­ve­ni­mą ban­dė pa­leng­vin­ti įvai­riais prie­tai­sais: iš­mo­ko dirb­ti kom­piu­te­riu, taip pat prog­ra­muo­ja, sa­vo ži­nias per­tei­kia ki­tiems ak­lie­siems ves­da­mas mo­ky­mus.

Ki­ta vy­ro veik­la – ak­lie­siems rei­ka­lin­gų prie­tai­sų im­por­tas ir pla­ti­ni­mas Lie­tu­vo­je. „Re­gos ne­ga­lią tu­rin­tys as­me­nys, jei­gu tik no­ri, ga­li gy­ven­ti pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą. Yra be­ga­lės prie­tai­sų, ku­rie pa­de­da to­kiems žmo­nėms ne­pa­sik­lys­ti įvai­rio­se gy­ve­ni­miš­ko­se si­tua­ci­jo­se. Štai, pa­vyz­džiui, vi­sus na­mų kam­pus ga­li­ma iš­si­ma­tuo­ti spe­cia­lia ru­le­te, ku­ri cen­ti­me­trus pa­sa­ko gar­siai“, – pa­sa­ko­ja Ka­ro­lis.

Jis taip pat kon­sul­tuo­ja ir ve­da mo­ky­mus ak­lie­siems, kaip nau­do­tis to­kiais prie­tai­sais, ku­ria in­for­ma­ci­nius au­dio ir vi­deo siu­že­tus.

Rei­kia la­bai no­rė­ti, im­tis rea­lių veiks­mų ir jei ne­si­se­ka, nie­ka­da ne­nu­leis­ti ran­kų.

Tarp vil­nie­čio veik­lų ir da­ly­va­vi­mas įvai­riuo­se lab­da­rin­guo­se pro­jek­tuo­se. Vie­nas to­kių – „Pa­žink ne­ga­lią“. Jo me­tu K. Verb­liu­ge­vi­čius va­ži­nė­ja po įvai­rias Lie­tu­vos mo­kyk­las ir ve­da pa­skai­tas, ku­rių me­tu pa­sa­ko­ja au­gan­čiai kar­tai apie sa­vo pa­tir­tį, taip ban­dy­da­mas ma­žin­ti at­skir­tį tarp įvai­rių vi­suo­me­nės gru­pių, taip pat mo­ty­vuo­ja jau­nuo­lius ne­pa­si­duo­ti li­ki­mo smū­giams. Kon­sul­tuo­ja ir ve­da mo­ky­mus vers­li­nin­kams, ku­rie no­ri sa­vo vers­lą ar ga­mi­na­mą pro­duk­tą pri­tai­ky­ti ne­įga­lie­siems. Pa­klaus­tas, ką ga­lė­tų pa­tar­ti, no­rin­tiems pra­dė­ti vers­lą, Ka­ro­lis įvar­di­na ke­le­tą svar­biau­sių da­ly­kų – rei­kia la­bai no­rė­ti, im­tis rea­lių veiks­mų ir jei ne­si­se­ka, nie­ka­da ne­nu­leis­ti ran­kų.

Op­ti­miz­mo ne­sto­ko­jan­tis vy­ras sa­ko, kad sa­vo li­ki­mu per­daug skųs­tis ne­ga­li, o net ir vie­na ki­ta vers­lo ne­sėk­mė jam – do­va­na. Štai su drau­gu nu­spren­dė pre­kiau­ti, ne­įti­kė­ti­na, van­dens mo­to­cik­lais. Ka­ro­lis, šiam vers­lui kur­da­mas in­ter­ne­to sve­tai­nę, nu­spren­dė, kad jo­je tu­ri bū­ti in­for­ma­ci­ja ir ki­to­mis kal­bo­mis. Teks­tų ver­ti­mą per­lei­do vie­nai ver­ti­mais už­sii­man­čiai įmo­nei. Teks­tus apie van­dens mo­to­cik­lus iš­vers­ti bu­vo pa­ti­kė­ta čia ad­mi­nis­tra­to­re ir ver­tė­ja dir­bu­siai Guo­dai, ku­ri šian­dien yra Ka­ro­lio žmo­na.

„Van­dens mo­to­cik­lų vers­lo ne­bė­ra, ta­čiau jo re­zul­ta­tas – šei­ma ir du ma­žy­liai“, – apie nau­jus li­ki­mo po­sū­kius pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.