Ar Lietuvą nokautuos naujas sunkmetis
Prieš de­šimt­me­tį mū­sų ša­liai skau­džiai smo­gu­si eko­no­mi­kos kri­zė vėl ga­li pa­si­kar­to­ti, tie­sa, ne to­kiu ka­tas­tro­fiš­ku mas­tu. De­ja, eko­no­mis­tai kons­ta­tuo­ja, kad nau­jam su­nkme­čiui ne­sa­me pa­si­ren­gę taip ge­rai, kaip ga­lė­tu­me.

2008 metų pabaigoje JAV žlugus vienam didžiausių investicijų bankų „Lehman Brothers“, kilo didžiausia nuo 1930 metų pasaulinė ekonomikos krizė. Tarp skaudžiausiai jos paliestų valstybių atsidūrė ir Lietuva, kurios bendrasis vidaus produktas (BVP) 2009 metais smuko 15 procentų. Mūsų šalis nebuvo sukaupusi rezervo „juodai dienai“, tad teko imtis skaudžių sprendimų: mažinti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams, pensijas ir socialines išmokas, brangiai skolintis tarptautinėse rinkose. Bankrutavo įmonės, smarkiai išaugo nedarbas, „susitraukė“ algos privačiame sektoriuje ir panašiai.

Šiandien vis garsiau kalbama, kad pasaulis atsidūrė ant naujos ekonomikos krizės slenksčio. Ekonomistai patvirtina, kad grėsmės – nemažos. Tačiau Lietuvai galimi sunkumai esą nesmogtų taip skaudžiai, kaip prieš dešimtmetį. Kartu akcentuojama, kad turėtume labiau rūpintis finansinių „lašinukų“ auginimu.

Siūlo nesigąsdinti

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vicepirmininko Kęstučio Glavecko teigimu, tam tikra prasme ekonomikos krizė jau yra prasidėjusi. Valstybių skolos didėja, atsirado daug neaiškumo veiksnių politikoje, o tai destabilizuoja ekonomiką. „Tam tikros rizikos esama. Tačiau nemanau, kad dabar reikėtų išsigąsti ar gąsdinti žmones, kad ateina krizė ir grius dangus“, – sakė jis.

Lietuvoje, kaip tvirtino K. Glaveckas, irgi galima pastebėti tam tikrų krizės ženklų. Pavyzdžiui, yra didelė disproporcija tarp atlyginimų ir darbo našumo, grėsmę kelia infliacija. Pasak jo, mūsų šalies ekonomika pagrįsta eksportu ir importu, dalyvaujame įvairiose rinkose. „Jei dėl kokių nors sankcijų, muitų karų ar kitų dalykų rinkos pasikeis, mes, mažiukai, savaime galime nukentėti. Tačiau visuomet yra priešnuodžių – reikia labiau liberalizuoti mokesčių sistemą, valdymą. Tik suteikus daugiau laisvės verslui galima išvengti tokių pasekmių, kokios gali kilti dėl galinčios ištikti krizės“, – teigė manąs liberalas.

Vyriausybė, K. Glavecko nuomone, turi galvoti apie papildomų išteklių kaupimą sunkesniems laikams, nes geriausias būdas įveikti krizę – turėti rezervą. Kol kas „juodai dienai“ esame atsidėję nepakankamai. „Prisiminkime 2008 metus, kai buvome, galima sakyti, be rezervo, o estai turėjo sukaupę 10 proc. BVP. Žadama, kad kitais metais mūsų rezervai bus padidinti iki 1 mlrd. eurų. Žinant, kad mūsų BVP, apytikriai skaičiuojant, sudaro apie 48–50 mlrd. eurų, rezerve turėsime daugiausia 2 proc. BVP. Tai – nepakankamai ir šiuo požiūriu rizikos esama“, – pabrėžė parlamentaras.

Graso prekybos karai

Ekonomistė Laura Galdikienė sakė, kad ekonomistai – ne itin geri krizių prognozuotojai, nes dažniausiai prognozės daromos remiantis tam tikru baziniu scenarijumi. „Sakyčiau, rizikos visada esama ir ji dažniausiai įvardijama įvairiais rizikos scenarijais. Labai svarbu nebandyti įvardyti kokių nors konkrečių metų ar spėlioti, kada galėtų kilti krizė, nes, manau, iš tiesų to niekas nežino. Tačiau labai svarbu įvardyti, kuriose srityse egzistuoja rizikos veiksniai ir ar daug jų yra“, – kalbėjo ji.

Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Šiandien pasaulio ekonomika, anot L. Galdikienės, dar atrodo gana geros būklės. Ekonomikos augimas JAV išlieka stiprus, euro zonoje pirmąjį pusmetį jis buvo kiek silpnesnis, trečiojo ketvirčio duomenys – labai silpni, bet juos daugiausia lėmė vienkartiniai veiksniai. „Žvelgiant į šiandienos situaciją, atrodytų, kad ji vis dar nebloga. Tačiau rizikos veiksnių pasaulyje atsiranda vis daugiau“, – pabrėžė ekonomistė.

Vienas jų – bemaž perkaistanti JAV ekonomika. Ji auga labai sparčiai, prie to prisideda stimuliuojanti fiskalinė politika, paskatinusi tolesnį akcijų kainų augimą. Tikėtina, kad ši korekcija akcijų rinkoje gali sukelti tam tikrų svyravimų ir realiojoje ekonomikoje. Nedidelė akcijų rinkų korekcija paprastai neturi didelio neigiamo poveikio ekonomikai, bet jai esant didesnei – per turto efektą žmonės jaučiasi ne tokie turtingi, nes jų santaupos mažiau vertos. „Didelį neigiamą poveikį ekonomikai gali sukelti ir prekybos karų tolesnis įsisiūbavimas bei lėtėjantis pasaulio prekybos augimas. Iš tiesų tai yra reali grėsmė. Matome, kad kol kas nė viena šalis – nei Kinija, nei JAV – šioje srityje nelinksta nusileisti, ir dabar kalbama apie naujus muitus kitoms kinų į JAV eksportuojamoms prekėms. Jeigu ir toliau situacija būtų eskaluojama, tarkime, būtų įvesti nauji muitai Europos prekėms, žinoma, tai turėtų neigiamą poveikį ekonomikai. Tai irgi vienas rizikos šaltinių, – aiškino L. Galdikienė. – Beje, būtina paminėti ir dar vieną svarbų rizikos šaltinį – nuo praėjusios krizės išaugusią besivystančių šalių skolą. Ypač – nefinansinių įmonių skolą, kuri per pastaruosius 10 metų padidėjo bemaž tris kartus.“

„Swedbank“ nuotrauka

Taip pat nereikėtų pamiršti Italijos keliamos grėsmės. Populistinė šalies vyriausybė parengė biudžeto projektą, numatantį didelį išlaidų didinimą, viršijantį deficito ribą, dėl kurios anksčiau buvo sutarta su Briuseliu. Europos Komisija pirmą kartą istorijoje atmetė Europos Sąjungos (ES) narės pristatytą biudžeto planą ir pareikalavo jį pataisyti. Italijos vyriausybė jį gina ir žada jo laikytis, nors tai gali sukelti naują skolų krizę euro zonoje.

Nemato didelių perkaitimo ženklų

L. Galdikienės teigimu, Lietuva yra maža atvira ekonomika, įvairius sukrėtimus linkusi „importuoti“, jie nekyla mūsų šalies viduje. Lyginant su situacija prieš dešimtmetį, pasak ekonomistės, esame gerokai labiau pasirengę atremti sunkumus. „Lietuvos ekonomika šiandien atrodo gana neblogai. Nematome kokių nors didelių perkaitimo ženklų. Žinoma, darbo rinkoje esama įtampos: darbo užmokestis sparčiai auga, nedarbas mažėja, labai trūksta darbuotojų. Tačiau kitose srityse nematyti tokių perkaitimo ženklų, kurių korekcija šalyje galėtų sukelti didesnę krizę ar recesiją. Vadinasi, jei pasaulyje ir būtų sunkmetis, Lietuvos ekonomika galbūt galėtų stagnuoti, neaugti. Tačiau tokio spartaus kritimo, koks buvo 2008–2009 metais, nesitikime“, – vertino ji.

L. Galdikienės nuomone, valstybės rezerve Lietuva yra sukaupusi labai mažai lėšų, jų nepakaktų „juoduoju“ laikotarpiu. Vis dėlto prireikus mūsų šalis galėtų skolintis iš Europos stabilumo mechanizmo. Per kitus metus planuojama sukaupti gana nemenką rezervą, planuojamas biudžeto perteklius. „Tačiau pabrėžiame, kad pagal savo ekonomikos ciklą Lietuva galėtų būti ambicingesnė ir būtų galima planuoti didesnį biudžeto perteklių. Esant numatytiems mokesčių pakeitimams gali būti sudėtinga turėti net ir tokį perteklių, koks šalyje numatytas. Didelė pajamų dalis planuojama iš „šešėlio“ mažinimo, kuris, ekonomikai susidūrus su sunkesniu laikotarpiu, paprastai padidėja. Manau, gali būti sudėtinga įvykdyti šį biudžeto planą“, – pažymėjo ekonomistė.

Krizės epicentre neatsidursime

Laura Galdikienė: „Valstybės rezerve Lietuva yra sukaupusi labai mažai lėšų, jų nepakaktų „juoduoju“ laikotarpiu.“

Ekonomistas Žygimantas Mauricas teigė, kad ekonomikos krizės tikimybė kiekvieną mėnesį didėja, bet kol kas yra mažesnė nei 50 procentų. „Tačiau tiek lūkesčių indeksai, tiek kiti išankstiniai indikatoriai signalizuoja, kad pasaulinio ekonomikos augimo sulėtėjimo kitais metais neišvengsime. Dalis valstybių patirs ekonominę stagnaciją arba recesiją. Ypač jautrus yra prekybos sektorius, t. y. eksportuojančios įmonės. Iš dalies – ir transporto sektorius, ypač – jūrų transporto ir geležinkelių“, – kalbėjo jis.

Tačiau tokio masto pasaulinė krizė, kokia ištiko 2008-ųjų pabaigoje, anot Ž. Maurico, dabar neturėtų pasikartoti. Esą tąsyk sukrėtė pasitikėjimo krizė, atėjusi iš Vakarų ir jos epicentro – JAV. Dabar galimos krizės židinys yra ne nepasitikėjimas, o labiau kova dėl geopolitinio dominavimo tarp JAV ir Kinijos bei natūralus palūkanų kėlimo ciklas, dėl kurio pinigų srautai juda iš besivystančių rinkų į JAV. „Finansų sistema yra stipri. Kai kuriose šalyse buvo labai sugriežtinti reguliaciniai reikalavimai, pačios finansų institucijos labai daug dėmesio skiria rizikos valdymui, „lašinių“ kaupimui „juodai dienai“. Vakarų pasaulio finansų sektorius vaidins labai menką vaidmenį arba apskritai neturės jokio vaidmens lėtėjant šiam ekonominiam ciklui. Priešingai nei Rytų šalių, ypač – Kinijos sektorius. Ji yra labai „persiskolinusi“, ten iššūkių yra ir finansų sistemoje, ir visur kitur. Dabar atėjo jų eilė patirti krizę. Mes būsime labiau žiūrovai, sėdintys šalia, pirmose eilėse. Ir mes patirsime nuostolių, bet tikrai nebūsime krizės epicentras“, – tvirtino jis.

Alinos Ožič nuotrauka

Svarbu neatleisti vadžių

Ž. Mauricas mano, kad Lietuvoje dėl galimos krizės kelti labai didelių bangų nereikėtų. Dabartinė situacija skiriasi nuo padėties 2008-aisiais. Pirmiausia tuo, kad mūsų šalis yra gerokai labiau pasiruošusi: turime ir išorės balanso, ir viešųjų finansų perteklių, nesame „išpūtę“ didelio vartojimo burbulo, nekilnojamojo turto rinka yra gana subalansuota. „Grėsmė ateis ne iš šalies vidaus, kaip buvo 2008–2009 metais, o labiau iš išorės. Galbūt reikėtų ruoštis ne tiek krizei, kiek lūkesčių valdymui, neturėti jų per daug optimistinių ir negrįsti savo sprendimų vadovaujantis tais lūkesčiais. Taip pat – nebūti labai nustebusiems, jei Lietuvos ir ES ekonomikos augimas sulėtės iki 1–2 procentų“, – aiškino ekonomistas.

Kęstutis Glaveckas: „Tik suteikus daugiau laisvės verslui galima išvengti tokių pasekmių, kokios gali kilti dėl galinčios ištikti krizės.“

Kalbėdamas apie valstybės „juodai dienai“ atsidedamus pinigus, Ž. Mauricas akcentavo, kad svarbu, kokiame kontekste tai vertinsime. Žvelgiant teoriškai, sparčiai augant ekonomikai galbūt tikslinga turėti struktūrinio biudžeto perviršį, – o to dabar neturime. „Tačiau, vertinant praktiškai, reikia pripažinti, kad kiti metai yra rinkimų, taip pat Lietuva turi įsisenėjusių socialinių problemų, kurios rizikuoja peraugti į kai ką nelabai gero. Manau, tikėtina, kad turėsime bent kokį nors biudžeto perteklių net ekonomikai sulėtėjus. Tai jau yra neblogas pasiekimas. Žinoma, neidealus, bet tai vertinčiau gana neutraliai: nei persistengta, nei pridaryta kokių nors klaidų. Dabar didžiausias iššūkis yra pastebėti, kad nebūtų atleistos vadžios, nepridalyta gyventojų pajamų mokesčio lengvatų, nepradėta pernelyg daug išlaidauti kalbant apie ES paramą, darbo užmokesčio didinimą valstybės tarnautojams. Tai būtų blogo kelio pavyzdys“, – pabrėžė ekonomistas.