Ar įmanomas kilnus verslas Lietuvoje? Taip
Ko­kie ele­men­tai pri­ver­čia su­ktis vers­lą, klau­si­mų ne­ky­la. Tie­sa, da­bar prie šių de­ta­lių daž­nai at­si­ran­da ir dar vie­na – apib­rė­ži­mas „so­cia­liai at­sa­kin­ga įmo­nė“. At­sa­ky­mo į klau­si­mą ar tai la­biau pres­ti­žo, ar ma­dos rei­ka­las – ne­ieš­ko­si­me, ta­čiau kaip vei­kia so­cia­liai at­sa­kin­gas vers­las pa­ban­dy­si­me at­sa­ky­ti. Šia­me pa­ieš­kų ke­ly­je ly­dės mus „Trys se­se­rys“, jau dve­jus me­tus pa­de­dan­čios gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­je at­si­dū­ru­sioms mo­te­rims iš nau­jo at­ras­ti sa­ve.

„Pi­ni­gai ir par­ei­gos nie­ka­da ne­bu­vo ma­no am­bi­ci­ja. Ge­ra ne­šan­čios idė­jos, po­ky­čiai Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je yra tai, kas man su­tei­kia dau­giau­siai jė­gų ir gy­ve­ni­mo pra­smės. Iš da­lies, tai da­rau la­bai sa­va­nau­diš­kai – no­riu, kad ma­no sū­nus aug­tų bran­des­nė­je, lai­min­ges­nė­je vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je svar­biau­sia ver­ty­bė – žmo­gus“, – po­kal­bį pra­de­da „Tri­jų se­se­rų“ įkū­rė­ja Ri­ma Ol­ber­ky­tė-Stan­kus.

Kaip su­stab­dy­ti le­kian­čią mo­te­rį?

Kai prieš dve­jus me­tus „Trys se­se­rys“ at­vė­rė sa­vo lab­da­ros par­duo­tu­vės Vil­niu­je du­ris, ne­re­tas šią idė­ją pri­ėmė kaip uto­pi­ją. Gra­žiai skam­bė­jo idė­ja par­da­vi­nė­ti ži­no­mų Lie­tu­vos mo­te­rų dra­bu­žius, ba­te­lius ir pa­puo­ša­lus, o gau­tas lė­šas skir­ti ki­toms se­se­rims iš­bris­ti iš gy­ve­ni­mo ne­gan­dų.

Vis­gi at­ro­dė, kad tai dar vie­na lai­ki­na lab­da­ros ak­ci­ja, ku­rių kaip gry­bų po lie­taus pra­de­da ras­tis prieš di­džią­sias me­tų šven­tes. Iki tol 17 me­tų dir­bu­sios vie­šų­jų ry­šių ir rin­ko­da­ros sri­ty­je R. Ol­ber­ky­tės-Stan­kaus nuo­mo­nė bu­vo vi­sai ki­to­kia – ties vie­nin­te­le žur­na­lų pus­la­piuo­se „iš­fo­tog­ra­fuo­ta“ ak­ci­ja mo­te­ris su­sto­ti ne­gal­vo­jo.

„Dirb­da­ma TV3 te­le­vi­zi­jos at­sto­ve spau­dai ša­lia vi­sų kas­die­nių ru­ti­nų, pri­si­dė­jau prie to­kių kil­nių pro­jek­tų, kaip „Iš­si­pil­dy­mo ak­ci­ja“, „Lie­tu­vos gar­bė“, „Py­ra­gų die­na“ vai­kams par­em­ti. Gi­mus sū­nui jau nie­kam ki­tam, kaip tik pa­na­šaus po­bū­džio pro­jek­tams ir no­rė­jau skir­ti vi­są sa­vo lai­ką ir ta­len­tus“, – pa­sa­ko­ja Ri­ma, su kū­di­kio at­ėji­mu pra­dė­ju­si dar­buo­tis šei­mos įkur­to­je VšĮ „At­sa­kin­gas vers­las“.

R. Olberkytė-Stankus su dizainere A. Kuzmickaite / Asmeninio archyvo nuotrauka

Šios or­ga­ni­za­ci­jos pa­grin­di­nis tiks­las ir yra kur­ti bei įgy­ven­din­ti so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės pro­jek­tus, lab­da­ros va­ka­rus, vi­suo­me­nę su­bu­rian­čias ak­ci­jas, ku­rios kei­čia žmo­nių gy­ve­ni­mus, vi­suo­me­nės po­žiū­rį, ne­ša nau­dą Lie­tu­vai.

Pa­si­nė­ru­si į sau mie­lą veik­lą vil­nie­tė su­pra­to, kad po­žiū­ris į kar­je­ros sie­kian­čią mo­te­rį ar na­mų šei­mi­nin­kę Lie­tu­vo­je yra klai­din­gas – nuo­lat rei­ka­lau­ja­ma sto­ti į vie­ną ar ki­tą ba­ri­ka­dų pu­sę.

„Kad ir ku­riuo ke­liu mo­te­ris pa­suk­tų, vis­tiek vi­suo­me­nės aky­se jos pa­si­rin­ki­mas bus klai­din­gas. Jei­gu ban­do­ma su­de­rin­ti šiuos du gy­ve­ni­miš­kus da­ly­kus – tam­pa ir pa­čiai mo­te­riai la­bai su­nku, ir vi­suo­me­nei vėl ne­įtin­ka. „Tri­jų se­se­rų“ pa­grin­di­nis pro­jek­to tiks­las – su­stab­dy­ti tą mo­te­rų bė­gi­mą nors trum­pam ir įpra­tin­ti mo­te­ris pa­gal­vo­ti apie sa­ve, pa­mil­ti sa­ve to­kias, ko­kios yra ir par­agin­ti im­tis po­ky­čių gy­ve­ni­me“, – sa­ko R. Ol­ber­gy­tė-Stan­kus, šian­dien sa­vo ko­man­do­je vie­ni­jan­ti jau 30 tūks­tan­čių mo­te­rų.

Rima Olberkytė-Stankus su žurnaliste R. Tapiniene / Asmeninio archyvo nuotrauka

Vers­lo tai­syk­lės ir prie­vo­lės vie­no­dos visiems

Ne­re­tam at­ro­do, kad vers­lui, ku­ris orien­tuo­tas į pa­gal­bą ki­tam, daug dir­ba su at­ly­gio ne­gau­nan­čiais sa­va­no­riais, gy­ve­ni­mas leng­ves­nis – prie že­mės ne­trau­kia mo­kes­čių ba­las­tas, o įsta­ty­mų rai­džių čia nė­ra. To­kio ti­po vers­lai taip pat tu­ri ati­tik­ti įsta­ty­me nu­ma­ty­tus kri­te­ri­jus ir vyk­dy­ti jų rei­ka­la­vi­mus, o nuo­smu­kius ir pa­ki­li­mus iš­gy­ve­na kaip ir kiek­vie­nas vers­las.

„Mo­kes­ti­nę naš­tą mes jau­čia­me, kaip bet ku­ris vers­las Lie­tu­vo­je – nuo at­ly­gio dar­buo­to­jams, pa­tal­pų nuo­mos, drau­di­mo, va­ly­mo, lo­gis­ti­kos kaš­tų iki ren­gi­nių, se­mi­na­rų or­ga­ni­za­vi­mo iš­lai­dų. Bū­na mė­ne­sių, ku­rie itin sėk­min­gi, ta­čiau bū­na ir to­kių, kai aš at­si­sa­kau sa­vo at­ly­gio, nes no­riu in­ves­tuo­ti į nau­ją idė­ją, nau­ją pro­duk­tą“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

O tų idė­jų at­ro­do dau­gė­ja su kiek­vie­na die­na! Lai­mei, ir pa­lai­kan­čių­jų jas, ir no­rin­čių in­ves­tuo­ti į pa­gal­bą žmo­gui gre­tos taip pat nuo­lat au­ga. To­dėl šian­dien „Tri­jų se­se­rų“ par­duo­tu­vės jau at­vė­rė du­ris Klai­pė­do­je ir Pa­ne­vė­žy­je, čia pre­kiau­ja­ma pro­jek­tui pa­do­va­no­tais dra­bu­žiais, kos­me­ti­ka, spe­cia­liai šiam pro­jek­tui pa­ga­min­tais ro­ži­niais ra­šik­liais, „I­ko­na“ mo­te­ris vie­ni­jan­čio­mis apy­ran­kė­mis, ir pir­mo­sio­mis se­se­rų ko­lek­ci­jos va­sa­ros tu­ni­ko­mis, kur­to­mis su ma­dos na­mų „Tiu­lio fė­ja“ di­zai­ne­re Vik­to­ri­ja Ja­ku­čins­kai­te, čia net ga­li­ma su­ras­ti „Džiaugs­mo kva­pą“.

Šis na­mams skir­tas kva­pas ge­rus tris mė­ne­sius bu­vo kur­tas drau­ge su „Kva­pų na­mais“, o jo ing­re­dien­tai at­ras­ti įvai­riau­siuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se.

„Mū­sų so­cia­li­nis pro­jek­tas ta­po rin­ko­da­ros plat­for­ma daž­nam kū­rė­jui, o įsi­gy­da­mi mū­sų pre­kes jūs taip pat au­ko­ja­te“, – nu­si­šyp­so vil­nie­tė. Ne­ga­lin­čioms ap­si­lan­ky­ti įkur­to­se par­duo­tu­vė­se, yra su­kur­ta „Tri­jų se­se­rų“ in­ter­ne­to par­duo­tu­vė, ku­rio­je daž­niau­siai ap­si­per­ka ir au­ko­ja už­sie­ny­je gy­ve­nan­čios lie­tu­vės.

Ne­mo­ka­ma pa­gal­ba ne tik moterims

Už bliz­gan­čių „Tri­jų se­se­rų“ vi­tri­nų yra ir ne­mo­ka­mos pa­slau­gos – įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se ren­gia­mi se­mi­na­rai, skir­ti gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­se at­si­dū­ru­sioms mo­te­rims.

„Daž­nas žmo­gus iš Lie­tu­vos bė­ga ne dėl ma­te­ria­li­nės, o dėl so­cia­li­nės ge­ro­vės: pa­gar­bos, šyp­se­nos, kas­die­nio žmo­giš­ku­mo ne­bu­vi­mo. Kai aiš­ki prob­le­ma, ki­tas eta­pas – for­mu­lė šiai prob­le­mai spręs­ti. Ir tos for­mu­lės, idė­jos, jų pa­ieš­kos yra kas­die­nės, nes kiek­vie­na dar­bo va­lan­da, su­si­ti­ki­mas, skau­di is­to­ri­ja ar kvie­ti­mas mo­te­rų „at­vy­ki­te ir pas mus, į ra­jo­nus, kai­mus, mies­te­lius, mes žlun­ga­me, mes no­ri­me mo­ky­tis“, įkve­pia nau­jiems žings­niams“, – pa­sa­ko­ja Ri­ma.

Šian­dien ji yra su­kū­ru­si ne­ma­žą psi­cho­lo­gų ir ki­tas mo­te­ris įkve­pian­čių as­me­ny­bių ko­man­dą. Vie­nos mo­ty­vuo­ja se­mi­na­rų da­ly­ves iš pro­fe­si­nės pu­sės, ki­tos įkve­pia gy­ve­ni­mo po­ky­čiams iš sa­vo as­me­ni­nės pa­tir­ties. To­kių se­mi­na­rų Lie­tu­vo­je bu­vo per dve­jus me­tus su­reng­ta dau­giau nei 100.

„Ge­ra pa­ma­ty­ti mo­te­ris, ku­rios dar prieš ku­rį lai­ką sė­dė­ju­sios mū­sų se­mi­na­re gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­je, šian­dien, pa­da­riu­sios pa­si­rin­ki­mus gy­ve­na pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą ir tam­pa mū­sų ko­man­dos da­li­mi“, – sa­ko „Tri­jų se­se­rų“ įkū­rė­ja.

Prieš mė­ne­sį „Trys se­se­rys“ su­ti­ko an­trą­jį gim­ta­die­nį su nau­ju šū­kiu „Įk­vė­pi­mai“. Šiais me­tais pro­jek­to am­ba­sa­do­rė­mis ta­po 8 gar­sios Lie­tu­vos mo­te­rys, su ku­rio­mis per me­tus pla­nuo­ja­ma ap­va­žiuo­ti de­vy­nis ša­lies mies­tus, su­si­tik­ti su mo­te­ri­mis ir da­lin­tis pa­tir­ti­mi ir įkvė­pi­mais.

R. Olberkytė-Stankus su E. Skrolyte / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Se­mian­ruo­se ir su­si­ti­ki­muo­se lie­si­me vi­sas te­mas: nuo są­mo­nin­gos mo­ti­nys­tės ir kaip bū­ti ne to­bu­lo­mis, o lai­min­go­mis ma­mo­mis iki smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, nuo kaip gy­ven­ti lai­mė­je su sa­vi­mi iki bū­ti­nų po­ky­čių gy­ve­ni­me“, – ar­ti­miau­sių me­tų pla­nus dė­lio­ja R. Ol­ber­ky­tė-Stan­kus.

La­bai ti­kė­ti­na, kad po sa­vo spar­ne­liu pa­gal­bos pro­jek­tas mo­te­rims, la­bai grei­tai pri­glaus ir pa­si­me­tu­sius vy­rus. Anot pa­šne­ko­vės, Lie­tu­vo­je ne­gan­dų ne ką ma­žiau su­ries­ti yra ir vy­rai, to­dėl į sa­vi­tar­pio pa­gal­bos se­mi­na­rus įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se bus pa­kvies­ti ir jie. O to­kie pa­gal­bos pro­jek­tai su lai­ku su­nai­kins bet ko­kį po­rei­kį or­ga­ni­zuo­ti „Ge­du­lo ir vil­ties sa­vait­ga­lius“, koks Ri­mos bu­vo su­reng­tas po krau­pios ke­tur­me­čio Ma­to mir­ties šių me­tų sau­sį, kuo­met vi­sa­me pa­sau­ly­je bu­vo de­gi­na­mos žva­ke­lės už kiek­vie­ną vai­ką, už lai­min­gą jų vai­kys­tę.

„Šian­dien są­mo­nin­gai ren­kuo­si bend­rau­ti tik su tais žmo­nė­mis, ku­rie įkve­pia, ku­rie no­ri keis­ti ir kei­čia ne tik sa­vo li­ki­mus bet ir kei­čia­si var­dan tos Lie­tu­vos“, – šyp­te­li R. Ol­ber­ky­tė-Stan­kus.