Amerikietiškos svajonės pabaiga arba naujo požiūrio į ekonomiką poreikis (III dalis)
Vi­du­ri­nio­sios kla­sės at­sto­vai JAV su­si­dū­rė su eg­zis­ten­ci­ne kri­ze. Dau­giau nei tre­jus de­šimt­me­čius be­si­tę­sian­tis at­ly­gi­ni­mų ma­žė­ji­mas, ap­triu­šu­sios so­cia­li­nės ap­sau­gos ga­ran­ti­jos ir ky­lan­čios aukš­to­jo moks­lo bei būs­to kai­nos įtrau­kė ame­ri­kie­čių vi­du­ri­nią­ją kla­sę į skur­do spąs­tus. Ša­lies eko­no­mi­kai iš­ki­lo mil­ži­niš­ka grės­mė, at­ke­lia­vu­si iš be­si­kei­čian­čios dar­bo kul­tū­ros, in­ter­ne­ti­nia­me lei­di­ny­je „E­vo­no­mics“ ra­šo Nic­kas Ha­naue­ris ir Da­vi­das Rol­fas.

Pirmoji straipsnio dalis, antroji straipsnio dalis

XXI amžiaus socialinis kontraktas

Ekonomika, besiremianti mikro įdarbinimu reikalauja didėjančių garantijų makro lygiu, o XXI amžiaus dalinimosi ekonomika reikalauja XXI amžiaus socialinio kontrakto, kuris užtikrintų saugumą darbuotojams dalinimosi ekonomikoje.

Mes siūlome naują „Bendrojo saugumo sistemą“, kuri suteiktų kiekvienam amerikiečių darbuotojui pirmiausiai „Bendrojo saugumo sąskaitą“, kurioje būtų kaupiamos lėšos darbuotojų garantijoms, o vėliau ir „Bendrojo saugumo standartų“ sistemą, kuri užtikrintų saugumo sąskaitos veikimą.

Žinoma šioje vietoje reikia plačiau paaiškinti, kas yra „Bendrojo saugumo sistema“, nes savo veikimo principu ji gali atrodyti, kaip paprasčiausia socialinės apsaugos mechanizmo analogija. Tačiau taip nėra, nes tradiciniai darbo santykiai traukdamiesi iš esmės naikina ir pačią socialinės apsaugos sistemą, kuri Amerikoje rėmėsi darbdavių teikiamomis garantijomis darbuotojui. Naujoji bendrojo saugumo sistema užtikrins, jog nuo darbo užmokesčio bus automatiškai nuskaitoma tam tikra suma pinigų, o pastarieji lygiai taip pat, kaip ir socialinės apsaugos sistemoje, būtų universalūs, mobilūs ir atsižvelgtų į asmens pajamas.

Proporcingas skirstymas. Akivaizdu, kad norint deramai atsakyti į laikinojo-darbo kultūros didįjį sprogimą, reikia sukurti proporcingo skirstymo sistemą, kuri garantuotų teisingumą nuskaitant nuo darbuotojo atlyginimo tam tikrą dalį pinigų sumos. Protingiausia būtų tai įgyvendinti pririšus mokesčius prie darbo laiko ar pajamų vidurkio per tam tikrą laikotarpį.

Pavyzdžiui, jeigu Zoja dirba po 30 valandų per savaitę viešbutyje, tai ji turėtų gauti ¾-dalius tų garantijų, kurias garantuoja pilnos darbo savaitės – 40 valandų, darbas. Jei ji dirba 20 valandų per savaitę, tada jos garantijos turėtų sudaryti ½ –ąją pilno darbo teikiamų garantijų. Nėra nieko naujo, kad darbdaviai Amerikoje stengiasi nesuteikti pilnos darbo savaitės savo darbuotojams, jog išsisuktų nuo įstatymo reikalaujamų garantijų. Proporcingo skirstymo sistema panaikintų šią iškrypusią taktiką, sukeliančią distorsiją ir trukdžius paprastiems darbuotojams. Vardan aiškumo reikia pažymėti, kad proporcingo skirstymo idėja nėra radikali. Socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos tokiu būdu veikia jau daugybę metų.

Mobilumas. Prie darbo vietos pririštos garantijos daugiau nebėra prasmingos dėl ekonomikos, kurioje vis mažiau ir mažiau žmonių turi tradicinius darbo santykius. Štai kodėl minėtos garantijos privalo būti mobilios, sekančios žmogų iš vienos darbo vietos į kitą ar nuo vieno kontrakto, prie kito. Pavyzdžiui, Zojos apmokamos atostogos turėtų būti mobilios, jeigu ši nuspręstų pakeisti savo darbo vietą. Kadangi atostogas yra apmokamos iš Zojos bendrosios saugumo sąskaitos, tai nesukeltų didelių problemų naujam darbdaviui.

Universalumas. Naujojoje ekonomikoje, garantijų pagrindas ir darbo standartai turėtų būti universalūs visiems darbdaviams ir visose darbo formose, tik su keliomis išimtimis specifinėse darbo vietose. Tokios inovatyvios įmonės, kaip „Uber“ ar „TaskRabbit“, randa daugybę skylių Amerikos socialiniame kontrakte ir jomis pasinaudojusios, transformuoja darbuotojus į samdinius, kuriems nereikia pagal įstatymą suteiktų tų pačių garantijų. Energingas, universalus naujųjų standartų ir garantijų taikymas pastatytų darbdavius ir darbuotojus ant lygaus tarpusavio bendradarbiavimo pagrindo, tuo pačiu metu užtikrinant ekonominį saugumą ir apibrėžtį viduriniajai klasei klestėti. Bendrojo saugumo sistemos kontekste, garantijų kaupimo sąskaita turėtų dvi funkcijas: pirmoji funkcija būtų rinkimas įmokų, skirtų turėti išliekamąją vertę per tam tikrą laikotarpį (panašiai, kaip pensijos socialiniame draudime), o antrąją funkciją sudarytų draudimas, kuris saugotų darbuotoją nuo nenumatytų gyvenimo aplinkybių. Skirtingos funkcijos būtų skirtingai administruojamos.

Į privalomas kaupimo įmokas per metus būtų mažiausiai įtrauktos 5 dienos apmokamų nedarbingumo atostogų, 15 dienų apmokamų atostogų, garantuoti 401 tūkstantis dolerių numatytų išmokų pensijos sistemai ir lygiagretus sveikatos apsaugos paketas (Affordable Care Act), kuris šiuo metu reikalaujamas iš darbdavių įdarbinus darbuotoją pilnai darbo savaitei.

Darbdavys ar bet kuris kitas asmuo, įdarbinęs darbuotoją, būtų priverstas prisidėti prie darbuotojo bendrojo saugumo sąskaitos su kiekvienu jam sumokėtu atlyginimu. Šios įmokos būtų proporcingos išdirbtam laikui – 8 valandų darbo dienai, 40 valandų darbo savaitei ir 2,080 valandų metams. Tokiu atveju, 20 dienų per metus jungtinių nedarbingumo ir paprastų atostogų, kainuotų darbdaviui 0,0769 dolerio už kiekvieną išmokėtą atlygį darbuotojui ir tai būtų tarifas, kurį turėtų mokėti „TaskRabbit“ ir „Uber“ už nevalandinę darbo dieną. Taip pat galiotų apribojimai, kurie kontroliuotų darbuotojo galimybes nusiimti sukauptus pinigus.

Privalomosios draudimo įmokos bendrojo saugumo sąskaitoje turėtų sudaryti galimybes darbuotojui gauti nedarbo išmokas, apmokamas tėvystės ir motinystės atostogas, neatvykimo į darbą dėl staigios ligos ar šeimos reikalų kompensavimo. Šios įmokos neturėtų fizinės, piniginės formos, kurias darbuotojas galėtų išsiimti, bet tai būtų draudimo tipo įmokos į draudimo „baseiną“, mokamos pagal nuo asmens vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sudaromą procentinį mokestį.

Atsakymas į klausimą, o kas turėtų valdymo teises tokiai sąskaitai administruoti ir valdyti – paprastas. Tai galėtų būti tiek federalinė, tiek vietinė vyriausybė, tai galėtų būti ir nepelno siekiančios institucijos analogiškos Mėlynajam kryžiui. Tai netgi galėtų būti viešos ar privačios institucijos, sukurtos specialiai šiai funkcijai atlikti. Neatmetu galimybės, jog tokias teises galėtų turėti ir bankas ar kredito unija su kuria jus sieja finansiniai įsipareigojimai duotuoju laiku. Dar visai neseniai, prieš dešimtmetį tokia sistema būtų laikytina kaip pernelyg brangi logistiniu ir atskaitomybiniu požiūriu, bet elektroninių debeto kortelių taikymas sistemai yra niekis palyginus su egzistuojančiomis, sudėtingomis transakcijomis šiuolaikinėje dalinimosi ekonomikoje.

Universalios, mobilios ir proporcingos šios sistemos savybės bendrojo saugumo sistemoje užtikrintų, kad visi darbuotojai gautų paprasčiausią garantijų minimumą nepaisant nuolat besikeičiančių darbo sąlygų ekonomikoje. Tačiau vien šios sistemos nepakanka, jog vidurinioji klasė būtų aprūpinta reikiamu saugumu, kuris toks būtinas pastarosios augimui. Naujoji ekonomika iš mūsų reikalauja imtis papildomų priemonių įdiegiant bendrojo saugumo standartų modelį, leidžiantį visiems amerikiečiams dalyvauti šalies ekonominiame gyvenime.

Išeitinė kompensacija. Darbdaviai būtų teisiškai įpareigoti garantuoti darbuotojui galimybę išleisti sukauptus išeitinės kompensacijos pinigus, negrasinant atsakomaisiais veiksmais.

Gyventi leidžianti minimali alga. JAV federalinė minimali alga turėtų būti pakelta iki 15 dolerių per valandą, taip pat indeksuota su infliacija bei užtikrinanti geografinę atskaitomybę geografinei vietovei, kurioje gyveni dėl skirtingų gyvenimo išlaidų, skirtinguose regionuose.

Apmokėjimas už viršvalandžius. Federalinis, viršvalandžių slenkstis (pajamų riba, nuo kurios tu privalai gauti viršvalandžių) – turėtų būti pakeltas nuo 23,660 tūkstančių dolerių iki 69,000 tūkstančių dolerių ir atstatytas į 1975 metų lygį, kada viršvalandžių galimybe buvo aprūpinti 65 proc. visų darbuotojų.

Teisingas darbo tvarkaraštis. Stabili vidurinioji klasė yra neįmanoma be teisingo ir stabilaus darbo tvarkaraščio. Darbdaviai turėtų suteikti savo darbuotojams išankstinį perspėjimą apie besikeičiantį darbo laiką.

Naujoji sistema eliminuotų efektyvumą mažinančius elementus iš įdarbinimo proceso, kurie apsunkina darbdavius.

Bendrojo saugumo sąskaita ir bendrojo saugumo standartai kartu su būtinomis pagalbos šeimai programomis, tokiomis kaip prieinamas aukštasis mokslas ar įperkamas vaikų auginimas, sukurs naująjį socialinį kontraktą, kurio dizainas atitiks besikeičiančią darbo kultūrą naujojoje ekonomikoje. Žiūrėdami į šias garantijas, kaip į holistinę, savo veikimą užtikrinančią bendrojo saugumo sistemą, mes supaprastintumėte darbinimosi procesą, kuris automatiškai palengvintų ir darbdavių naštą.

Šiuolaikinėje ekonominėje sistemoje, kurioje dominuoja neoliberalus požiūris į darbo santykius, tokie reikalavimai gali atrodyti, kaip akiplėšiški. Tačiau taip nėra. Amerikiečiai jau mėgaujasi dauguma šių garantijų – iššūkis mums yra išlaikyti ir išplėsti jas besikeičiančių ekonominių aplinkybių kontekste, garantuojant laimingą dirbančiųjų visuomenę. Naujoji sistema eliminuotų efektyvumą mažinančius elementus iš įdarbinimo proceso, kurie apsunkina darbdavius. Pastarieji būtų padrąsinti suteikti šias garantijas tam, jog pritrauktų geriausius darbuotojus į savo darbovietę. Tai padidintų darbuotojų produktyvumą ir išlygintų galios pagrindą po įvairių visuomenės sluoksnių darbuotojų kojomis, panaikinant darbo kultūrą, kurioje aukojama darbuotojų laimė vardan papildomo pelno dalies.

Pirmoji straipsnio dalis, antroji straipsnio dalis