Amerikietiškos svajonės pabaiga arba naujo požiūrio į ekonomiką poreikis (I dalis)
Vi­du­ri­nio­sios kla­sės at­sto­vai JAV su­si­dū­rė su eg­zis­ten­ci­ne kri­ze. Dau­giau nei tre­jus de­šimt­me­čius be­si­tę­sian­tis at­ly­gi­ni­mų ma­žė­ji­mas, ap­triu­šu­sios so­cia­li­nės ap­sau­gos ga­ran­ti­jos ir ky­lan­čios aukš­to­jo moks­lo bei būs­to kai­nos įtrau­kė ame­ri­kie­čių vi­du­ri­nią­ją kla­sę į skur­do spąs­tus. Ša­lies eko­no­mi­kai iš­ki­lo mil­ži­niš­ka grės­mė, at­ke­lia­vu­si iš be­si­kei­čian­čios dar­bo kul­tū­ros, in­ter­ne­ti­nia­me lei­di­ny­je „E­vo­no­mics“ ra­šo Nic­kas Ha­naue­ris ir Da­vi­das Rol­fas.

Era, kada žmogus galėjo turėti visa gyvenimą trunkančią karjerą – seniai baigėsi, o kartu su ja ir ekonominis saugumas, kurį pakeitė naujasis ekonomikos modelis, transformavęs pilną darbo dieną dirbančius darbuotojus į pagal paslaugų sutartį dirbančius asmenis (angl: contractors), smulkiuosius pardavėjus ir laikinuosius darbuotojus. Ši ekonominė transformacija žada mums dar neregėtas efektyvumo aukštumas, lankstesnius darbdavių ir darbuotojų santykius, bet kartu grasina sunaikinti pamatinius principus ant kurių buvo pastatyta amerikiečių vidurinioji klasė. Kartu su šeižejančiais viduriniosios klasės pamatais nugrimzti gali ir pati JAV ekonomika, kurios pagrindą – 70 proc. – sudaro vartojimas, ir gebėjimas įgyvendinti inovacijas, kurias sukuria įvairialypė ir įtraukianti darbo jėga.

Ekonomistai privalo iš naujo suformuoti suprantamą ekonominių debatų toną, taip pakeičiant dominuojantį „iš viršaus varvančios gerovės“ naratyvą į naują ir geresnį – „iš vidurio besiplečiančios gerovės“ paaiškinimą.

Ši krizė nevyksta vakuume, bet yra susijusi su įvairiais politiniais procesais. Daugiau nei 30 metų, Demokratų partija kentėjo nuo identiteto krizės, kuri neleido pastarajai turėti tvirtos lyderystės ir aiškios vizijos politinės ekonomikos sferoje. Valdymo laikotarpiu tai neleido aiškiai artikuliuoti ekonominių problemų ir apginti tikruosius viduriniosios klasės interesus. Demokratų partija sukinėjosi ekonominių problemų kampuose agituodama už daugiau teisingumo ir teisybės, bet didžiąja dalimi visgi pripažino ar bent jau nesugebėjo atremti argumentų, kuriais ekonominę gerovę buvo žadama „nuleisti“ iš turtingiausiųjų. Šie argumentai buvo formuluojami aplink nuovoką, jog ekonominės gerovės augimas yra susijęs tik su pelno augimu, o jis pasiekiamas tik per minimalią verslo reguliaciją ir mažus mokesčius. Demokratų ir respublikonų administracijoms einant koja kojon šios ideologijos keliu, Amerikos korporacijos susižėrė rekordinius pelnus, vis mažėjo reguliacija, o amerikiečių vidurinioji klasė pradėjo slysti nuokalne skurdyn.

Šis nuolankumas neoliberaliam ekonomikos naratyvui įrodė turintis tragiškų politinių pasekmių. Progresyvusis ekonomistų flangas su pasididžiavimu stoja ekonominio teisingumo pusėje, bet sausų argumentų neužtenka, jog didžioji dalis balsavimo teisę turinčių piliečių geriau pažintų problemą su kuria susiduria, kai jiems yra žadama mainais už ekonominį teisingumą trumpuoju laikotarpiu – didėjančių pajamų ir įdarbinimo galimybės ateityje. Štai kodėl save progresyviais laikantys ekonomistai privalo iš naujo suformuoti suprantamą ekonominių debatų toną, taip pakeičiant dominuojantį „iš viršaus varvančios gerovės“ (angl: trickle-down) naratyvą į naują ir geresnį – „iš vidurio besiplečiančios gerovės“ (angl: middle-out) paaiškinimą, kuris augimą ir gerovę supranta kaip kylančius iš ekonominės įtraukties.

Šiuolaikinėje, XXI a. technologinėje ekonomikoje, augimas ir gerovė yra dorybingo ciklo pasekmė, kuriame sukasi inovacijos ir žmonių poreikiai. Inovacijos yra tai, ką mes laikome problemų sprendimu, pagerinančiu mūsų gyvenimo kokybę, kol vartotojų poreikis diktuoja rinkai sąlygą skatinti šių inovacijų kūrybą ir platinimą. Iš esmės tai yra socialinė, civilinė ir ekonominė įtrauktis – bandymas įtraukti į šį procesą kiek įmanoma daugiau žmonių, taip paskatinant tiek inovacijų kūrimą, tiek paklausos joms atsiradimą. Šis procesas reikalauja politinių sprendimų, kurie apsaugotų klestinčią viduriniąją klasę.

„Iš viršaus varvančios gerovės“ teorija uždeda darbdaviams liūto dalį nuopelnų už šio ciklo vyksmą ir primygtinai bando įpiršti, jog Amerikos vidurinioji klasė tėra visuotinai augančios ekonomikos pasekmė, todėl jos gerovė yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu pelnai ir toliau augs. Tačiau ši teorija atvirkščiai supranta tai, ką dabartinis ekonomikos mokslas bando paaiškinti. Įsigilinus į inovacijų ir paklausos ciklo koncepciją, mes pamatysime, jog vidurinioji klasė yra pagrindinis ekonominio augimo ir gerovės šaltinis technologijų vartojimu besiremiančiame ekonomikos pasaulyje.

Ekonominis saugumas ir stabilumas yra vienos iš esminių detalių, reprezentuojančių, ką reiškia būti įtrauktam į viduriniąją klasę. Ekonominis saugumas mus išlaisvina nuo tos baimės, jog vieno darbo praradimas, vienos ligos, vieno ekonominio nuosmukio atsiradimo galimybė gali negrįžtamai sunaikinti mūsų gyvenimus – kainuojant mums mūsų namus, automobilį, šeimą ar socialinį statusą. Buvimas viduriniojoje klasėje garantuoja mums galimybę investuoti į save, į savo vaikus – pirkti neišsimokėtinai gerybes bei potyrius, kurie praturtina mūsų gyvenimą ir padaro jį sveikesnį, laimingesnį bei labiau išpildantį mūsų lūkesčius. Buvimas šioje klasėje turėtų suteikti mums pasitikėjimo gyventi savo gyvenimą su realistiškais lūkesčiais ekonominio stabilumo ateityje atžvilgiu, ir suteikti erdvės klysti verslaujant, kas yra pagrindinis, gyvos laisvosios rinkos ekonomikos požymis.

Stabili vidurinioji klasė yra augimo priežastis, bet ne nekontroliuojamai augančio pelno pasekmė. Vidurinės klasės žmonės, kurie gyvena nuolatinėje baimėje iškristi iš šios klasės, negali iš tikro vadintis viduriniaja klase.

Stabili vidurinioji klasė yra augimo priežastis, bet ne nekontroliuojamai augančio pelno pasekmė.

Nuo 1950-ųjų iki 1980-ųjų – didžiuoju amerikiečių viduriniosios klasės klestėjimo laikmečiu į ekonomikos modelį buvo apjungtos Naujojo kurso, pilietiškai atsakingų korporacijų ir galingų profsąjungų iniciatyvos, kurios paprastiems amerikiečiams suteikė sveikatos draudimą, netekto darbingumo išmokas, pensijas, stabilią darbo vietą, kylančius atlyginimus, apmokamus viršvalandžius, apmokamas atostogas, 40 valandų darbo savaitę ir prieigą prie kokybiško bei įperkamo aukštojo mokslo. Šios darbo garantijos aprūpino šalies ekonomiką saugia plėtra kartu su materialiai aprūpintu gyvenimu viduriniajai klasei. Tai leido JAV gyvenimo kokybei pasiekti dar neregėtą vystymosi tempą. Svarbiausia pažymėti, kad šiame ekonominiame modelyje visomis garantijomis rūpinosi darbdavys.

Tačiau transformuojant tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, naujasis ekonominis modelis žaibiškai nukirpo ankstesnes garantijas darbuotojams. Šis procesas nebūtų buvęs toks greitas ir agresyvus, jeigu jo vyksmo metu būtų egzistavusi alternatyvi nuomonė, neleidusi iš viduriniosios klasės atimti visų šių garantijų, taip apsaugant pastarosios tolimesnį gerovės augimą, o kartu su juo, ir visos ekonomikos augimą. Mes turime atpažinti radikaliai skirtingus poreikius tos amerikiečių kartos, kuri šiais laikais per savaitę pakeičia daugiau darbdavių, nei jų tėvai per visą savo gyvenimą. Tam reikia priimti „paskirstyto saugumo“ (angl: shared security system) modelį, kuris atitiktų dinamiškus darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykius „dalinimosi ekonomikoje“ (angl: sharing economy).

Gyvenimas dalinimosi ekonomikoje

Kaip pavyzdį paimkime darbuotoją, kurios istorija atspindi vis didesnę dalį kasdienio amerikiečių gyvenimo „dalinimosi ekonomikos“ pasaulyje. Pavadinkime šią darbuotoją „Zoja“. Zoja yra moteris įpusėjusi savo trečią dešimtį, kuri ne visą darbo dieną dirba viešbučio priimamajame. Ten ji išdirbo jau penkerius metus, o jos darbdavys sakosi esąs patenkintas jos darbu viešbutyje, bet nepaisant to, neplanuoja suteikti jai daugiau nei 29 valandų darbo per savaitę. Dėl to mergina automatiškai neatitinka kriterijų, pagal kuriuos jai būtų suteikta sveikatos apsauga ir kitos garantijos, kurios suteikiamos visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams. Kas metus jos alga pakyla tik nedidele dalimi, bet šį kilimą greitai suvalgo infliacija.

Tarp būsto nuomos, automobilio išlaidų ir privataus sveikatos draudimo įmokų pasimetusiai Zojai reikėjo atrasti papildomą pajamų šaltinį. Jai visada patiko rūpintis sodais, todėl nusprendė savo paslaugas teikti aukciono būdu per populiarią darbo paieškos platformą internete. Atsižvelgiant į Zojos pomėgius, šis darbas buvo pakankamai lengvas – daugiausiai žolės pjovimo ir gyvatvorių genėjimas – darbai pagyvenusiems namų šeimininkams kaimynystėje. Atsižvelgiant į savo darbų sėkmę, Zoja atsisakė interneto suteikiamos platformos ir pradėjo tiekti savo paslaugas tiesiogiai, o tai padidino jos uždarbį 100 dolerių per savaitę.

Tačiau netgi dviejų darbų turėjimas neleido Zojai išlaikyti teigiamo banko balanso. Todėl mergina savaitgalio naktimis pradėjo žmonėms teikti pavežėjimo paslaugas išmaniosios programėlės pagalba. Zoja vežioja jaunimą naktimis iš vieno baro į kitą ir tokiu būdu užsidirba apie 150 papildomų dolerių per savaitę. Netgi gaudama vieną, kitą laisvadienį savo pagrindiniame darbe, mergina jį išnaudoja pavežant klientus iš oro uosto. Šie darbai yra dar ne viskas, nes norėdama užsidirbti turizmo sezono metu, ji internetu nuomoja savo būstą, apsistodama kelioms dienoms ar netgi savaitėms pas savo tėvus.

Tai dar ne pabaiga, kai jos pagrindinis darbas viešbutyje jai suteikia galimybę, mergina dirba įvairius lengvus darbelius kokiame nors biure ar ligoninėje. Tačiau šie darbai yra laikini, jų darbo laikas dažnai keičiasi, todėl Zojai negali efektyviai koordinuoti veiklos tarp šių skirtingų darbų. Zoja turi svajonę sugrįžti į universitetą, bet pastovus darbas ir finansinė situacija jai neleidžia to padaryti, o ir draugai, pabaigę universitetą, gyvena panašų gyvenimą ir ant jų pečių dar nusileido sunkus paskolos už mokslą akmuo.

„Google“ atlikta vartotojų apklausa rodo, kad 42 proc. visų darbingo amžiaus žmonių JAV neturėjo nė vienos oficialios atostogų dienos 2014 m.

Jeigu manote, jog viso jos atliekamo darbo rezultatas yra sveika ir stabili gyvensena, tai jūs smarkiai klystate. Zoja neturi pakankamai pinigų banke, kad galėtų sau leisti atsidaryti taupymo sąskaitą, o ką jau bekalbėti apie santaupas senatvei. Ji niekada nevėluoja sumokėti už nuomą, bet nuosavo būsto idėja šmėžuoja lyg miražas dykumoje. Kartais Zojai peršalus ar blogam orui sutrukdžius jos sodininkystės darbams, ji yra priversta už maisto produktus ir komunalines paslaugas atsiskaityti kreditine kortele, o tai kartais reiškia ištisus mėnesius darbo tol, kol balansas sąskaitoje vėl tampa teigiamas.

Šioje istorijoje tokios gyvensenos kaina yra daug didesnė nei tik finansinė jos išraiška. Zoja negali atsiminti paskutinio karto, kada nebuvo pavargusi. Ji niekada neėmė jokių tikrų atostogų per savo suaugusios gyvenimą, o juk teisė į atostogas yra integrali buvimo vidurinėje klasėje dalis. „Google“ atlikta vartotojų apklausa rodo, kad 42 proc. visų darbingo amžiaus žmonių JAV neturėjo nė vienos oficialios atostogų dienos 2014 m.

Zoja visiškai neturi laiko pasimatymams, todėl perspektyva susirasti vyrą ir sukurti su juo šeimą – nereali. Zoja meldžiasi, kad niekada neateitų diena, kada jos automobilis nebeužsikurs, nes ji žino, kad tai sunaikintų jos gyvenimą finansiškai. Mergina nieko neišmano apie asmens bankroto procedūras, bet ji vis tiek apie tai sapnuoja košmarus. Kartais mergina vairuodama iš vieno darbo į kitą išgirsta per radiją istorijas, kad Amerika pagaliau galutinai kyla iš Didžiosios recesijos duobės, jog gerovė kyla. Ji nežino, ką daryti su šia informacija, nes tai tiesiogiai jos gyvenimui nedaro jokios įtakos. Zoja nesijaučia gerai gyvenanti, bet atvirkščiai, ji jaučiasi vis skurdžiau su kiekvienais metais.

Zojos tėvai padeda jai visais įmanomais būdais. Merginos tėvas, pavadinkime jį „Džonu“, visą savo gyvenimą dirbo vietinėje alaus darykloje, kurioje pakilo nuo krovinių kroviko iki vietinio pardavimų vadybininko, bet dėl Didžiosios recesijos išėjo į išankstinę pensiją. Zojos mama – „Liza“ vis dar dirba vadybininke mažoje teisinių paslaugų įmonėje, bet jau galvoja prisijungti prie savo vyro. Daugiau nei trisdešimties metų darbo stažas leido Džonui susitaupyti padoriai pensijai, o vaikams palikus jų namus, jiedu su žmona sugebėjo atsidėti papildomai į privatų senatvės pensijų fondą. Socialinio draudimo įmokos aprūpino juos ateičiai, o sveikatos apsaugos sistema pasirūpino jų sveikata. Džonas su Liza jau seniausiai sumokėjo paskutinę įmoką už būsto paskolą, todėl judviejų namo išlaidos yra minimalios. Nors jų gyvenimas nebus išskirtinai prabangus, jiedu didžiąją laiko dalį galės praleisti žaisdami golfą ir karts nuo karto pakeliaudami – tai bus saugi ir ori senatvė.

Kontrastas tarp Zojos kartos žmonių patirties ir jos tėvų – milžiniškas. Zojos tėvų kartos žmonės į darbo rinką įžengė su aiškiais lūkesčiais, jog jų sunkus darbas bus atlygintas oriu atlygiu, kilimo karjeros laiptais galimybėmis ir patogia senatve. Tai buvo era, kada darbo vietos garantijos diktavo sąlygas tam, ką mes suvokiame kaip viduriniosios klasės gyvenimo būdas, o jo siekiant nereikėjo keisti dešimtys ar šimtus darbo vietų, garantijos buvo suteikiamos „per vieną“ darbo vietą. Toje eroje darbdaviai visuotiniai suprato savo atsakomybę prieš darbuotojus, suteikiant pastariesiems visas reikiamas garantijas jų gerovei apsaugoti. Tačiau svarbiausia, tai buvo era, kurioje amerikiečiai galėjo racionaliai tikėtis darbo ne daugiau, kaip keliose darbovietėse per visą savo karjerą ir jokiais būdais vienu metu dirbti ne daugiau nei vieno darbo.

Nuo 50-ojo iki 80-ojo dešimtmečio gyvavęs socialinis susitarimas tarp darbuotojų ir darbdavių leido susiformuoti galingiausiai ir didžiausiai viduriniajai klasei žmonijos istorijoje, ko pasekoje Amerikos ekonomika šovė į dangų.

Zojos kartos žmonės šio susitarimo nebeturi. Viešbutis, kuris ją samdo, žvelgia į merginą kaip į dar vieną piniginę operaciją, iš kurios reikia išspausti maskimalią naudą. Merginos klientai iš sodininkystės ir pavežėjimo paslaugų apskritai nelaiko jos jų darbuotoja. Zoja dirba daugiau valandų per savaitę, negu jos tėvams kada nors yra tekę, bet gauna tik pusė to atlygio už viršvalandžius, kuris būdavo garantuojamas anksčiau, ji neturi apmokamų ligos dienų, o apie atostogas negali net pagalvoti. Merginos senatvė yra nežinioje, nes įstatymas reikalaujantis sukaupti 401-ą tūkstantį dolerių numatytų išmokų pensijos planui – nepasiekiamas.

Kol dalinimosi ekonomika žada daugybę naujų darbo formų ir galimybių, ji nesiūlo su šiais pokyčiais ir besikeičiančio darbo garantijų modelio.

Dalinimosi ekonomikoje tai yra vadinama darbo kultūros ateitimi – pasaulis, kuriame ekonomika yra varoma darbų be darbo vietos. Zojai ir jos bendradarbiams netgi yra nesuteikiamas nedarbo draudimas, nuo kurio užsimezgė socialinio saugumo tinklas, gyvavęs pastaruosius 100 metų.

Pamoka, kurią mes gauname perskaitę Zojos gyvenimo istoriją yra ta, jog tradiciniai darbo santykiai ir su jais susijęs garantijų paketas nebeturi prasmės šiuolaikinėje dalinimosi ekonomikoje, kurioje vis mažiau ir mažiau žmonių turi tradicinio pobūdžio darbą. Kol dalinimosi ekonomika žada daugybę naujų darbo formų ir galimybių, ji nesiūlo su šiais pokyčiais ir besikeičiančio darbo garantijų modelio. Jo paprasčiausiai nėra, o kartu su juo neliks ir gyvybingos viduriniosios klasės.