#LietuvybėsKodas. Kaip įmagnetinti Lietuvą
DNR ko­dą gau­na­me su krau­ju, o ta­pa­ty­bės ko­das šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je yra pa­si­ren­ka­mas. Ką tu­ri­me pa­da­ry­ti, kad mū­sų ko­das kaip mag­ne­tas trauk­tų čia lik­ti ar­ba su­grįž­ti ne tik sa­vus, bet ir ki­tų ša­lių ta­len­tus, kuo prie to ga­li pri­si­dė­ti vers­las, „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­ba­si su vers­li­nin­ku, bend­ro­vės „Ža­bo­lis ir par­tne­riai“ stei­gė­ju ir va­do­vu, Vil­niaus klu­bo ta­ry­bos pir­mi­nin­ku Al­vy­du Ža­bo­liu.

A. Žabolis – vienas pagrindinių „Lietuvos žinių“ konferencijos „Lietuvybės kodas“ pranešėjų. Per ją verslo, pramonės, mokslo, švietimo, kultūros, politikos asmenybės sieks nubrėžti naujojo valstybės šimtmečio raidos kryptis.

Verslas supranta pareigą stiprinti aplinką

– Esate sakęs, kad geras verslas turi būti visuomeniškas. Iššifruokite, kuo tai pasireiškia.

– Šiame pasaulyje viskas susiję, tad ir verslas negali būti nesusijęs su visuomene, nes joje gyvena. Jei valstybė ar politinė santvarka bus netvari, verslas tokioje visuomenėje irgi negalės būti plėtojamas. Kokioje nors trečiojo pasaulio šalyje, kurioje silpna politinė sistema ir silpnas švietimas, paprastai nėra ir stipraus verslo. Tad verslas turi jaustis nuolat susijęs su visuomene. Jam labai svarbios tokios sritys kaip švietimas ir mokslas, visa valstybės sandara.

– Tačiau atotrūkis tarp vadovų ir darbuotojų atlyginimų Lietuvoje didesnis nei daugelyje šalių, dalis verslininkų toli gražu nėra solidarūs su darbuotojais. Dėl didėjančio gyvenimo lygio atotrūkio visuomenėje stiprėja nesantaika, o tai savo ruožtu garantuoja rinkimuose balsus populistams. Kokia jūsų, kaip Darbdavių konfederacijos viceprezidento, nuomonė: ar verslas daro viską, kad būtų mažiau pagrindo darbdavių ir darbuotojų priešpriešai, kuri stabdo valstybės pažangą?

– Negalima sakyti, kad visi verslininkai, kaip ir visi mokytojai ar politikai, geri arba blogi. Bet nepaneigsi, jog esama nesąžiningų verslininkų. Išnaudoti socialiai neapsaugotus žmones gėdinga, ir nežinau, ar tokius asmenis galima vadinti verslininkais – jie tiesiog sukčiai. Verslas, kuris taip elgiasi, negali būti tvarus, o dabar, kai darbo jėgos trūksta, jam lieka vis mažiau galimybių.

Tačiau verslui tenka skaičiuoti išlaidų ir sąnaudų santykį. Londono finansų centruose dirbę žmonės iš savo patirties sako, kad norint turėti tokią pat ar net geresnę gyvenimo kokybę Lietuvoje reikia uždirbti pusę Londone gautos algos. Verslo išgyvenimo sąlyga – gebėjimas veikti rinkoje, o ji pati save reguliuoja.

– Tačiau kaimynėje Estijoje ir algos, ir pensijos didesnės negu Lietuvoje, ten mažiau ir socialinės įtampos.

– Pagrindinis skirtumas: Estija yra protestantiška, o Lietuva – katalikiška šalis. Protestantai pragmatiškesni. Bet, manau, abiejų valstybių raida panaši, o kas bus geresnėje pozicijoje po kokių 30 metų, dar sunku vertinti. Reikia matyti ne vien ekonominius dalykus. Estijoje tebeegzistuoja asmenų be pilietybės problema, tebėra daug neintegruotų žmonių, pavyzdžiui, Narvos regione. Estų pranašumas – ten mažiau tarpgrupinių kovų. Jie nuo pirmų nepriklausomybės dienų labiau integravosi į globalią rinką, nes būdami mažoje valstybėje neturėjo iliuzijos, kad išgyvens iš vietos rinkos.

Mes į pasaulinę rinką einame tik dabar, užtat labai svariai. Per artimiausius 20 metų Lietuvos nacionalinis verslas turėtų labai išsiplėsti į užsienį, o ten išsiplėtęs ir duoti daug grąžos Lietuvai.

Kalbant apie atlyginimus vertėtų priminti, jog esame investavę į aukštųjų technologijų verslą, čia dirbti atvažiuoja ir vokiečių inžinierių, nes mokame konkurencingas algas. Tačiau visuomet kyla dilema, kas pirmiau: ar žmogus turi įgyti kompetencijos ir tik tada gauti atitinkamą atlyginimą, ar priešingai.

Vis dėlto reikia ir tolerancijos verslo atžvilgiu. Matyti akivaizdus visuomenės ir verslo, valdžios ir verslo konfliktas. Tai ateina iš ankstesnių laikų. Sovietmečiu bet kuri kita – mokslininko, menininko ar gydytojo – veikla buvo pripažįstama kaip tauri, o ekonominė – ne. Iš tų laikų išliko niekinami epitetai, esą verslininkai – turčiai, antivisuomeniški, neva dėl verslo žmonės emigruoja, skursta. Reikia susitaikymo, kad išliktume.

Alvydas Žabolis: „Būtent verslas iškėlė švietimą kaip svarbiausią Lietuvos ateities prielaidą ir ėmėsi aktyvių veiksmų.“

– Kaip vertintumėte Lietuvos verslo ir politikos santykį?

– Santykis blogas. Valdžios ir verslo konfliktas pastaruosius bene aštuonerius metus įvairiai aštrinamas, todėl šiandien efektyvaus dialogo tarp verslo ir valdžios nėra. Tas dialogas turėtų atsirasti, nes jis – visuomenės žaizdų terapija.

– Jūsų verslo – investicinės bankininkystės – klientai yra turtingi žmonės. Ar jie supranta savo misiją visuomenei? Ar tas suvokimas keičiasi į gerą?

– Verslas negali būti kitoks nei jį supanti aplinka. O ji nėra statiška. Atsigręžus į mūsų verslo kelią per pastaruosius beveik tris dešimtmečius, kai verslas gavo teisę egzistuoti, manau, verslininkų mąstymas, idėjos, vizijos gana smarkiai pakito. Statistinis Lietuvos verslininkas prieš 30 metų ir dabar – du skirtingi pasauliai. Žmonės, kurie sugebėjo per tuos dešimtmečius išlaikyti tvarų verslą, padarė tai todėl, kad buvo ir geri verslininkai, ir geri piliečiai. Šiandien prognozuodami savo verslo ateitį daugelis turbūt nemato kito kelio, kaip tik stiprinti ne vien savo verslą, bet ir aplinką, kurioje šis veikia. Dabar verslas labai gerai supranta aplinkos reikšmę ir savo pareigą ją stiprinti.

Be stipraus universiteto nepakonkuruosi

– Paminėkite kokį pavyzdį, kaip verslas stiprina aplinką.

– Dar neseniai, kai kas nors paklausdavo verslininko, ką daryti, kad mūsų valstybė būtų konkurencinga, šis atsakydavo – reikia palankesnių įstatymų, geresnių mokesčių. Bet 2013 metais pagrindines Lietuvos verslo organizacijas vienijanti Lietuvos verslo taryba priėjo prie išvados, jog tam svarbiausia – keisti švietimo sistemą. Verslo žmonės pradėjo kelti švietimo problemą kaip trukdančią Lietuvos raidai. Beje, anksčiau švietimo ir mokslo ministro postas formuojant naują Vyriausybę pagal prestižą buvo sąrašo pabaigoje, o šiandien – vienas svarbiausių. Dabar labai daug kalbama apie švietimą, jo svarbą, jau visi supranta, kad švietimo sistema gali būti geriausias Lietuvos pažangos variklis, bet lygiai taip pat gali būti ir stabdys.

Būtent verslas iškėlė švietimą kaip pagrindinę Lietuvos ateities prielaidą ir ėmėsi aktyvių veiksmų. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus įsteigėme Vilniaus universiteto neliečiamojo kapitalo fondą, kuris kaupia tiek finansinį, tiek socialinį kapitalą. Labai svarbu, kad Lietuvoje, Vilniuje, turėtume universitetą, kuris galėtų lygintis su geriausiais pasaulyje. Kol kas fondo sąskaitoje – 1,5 mln. eurų, apie jį buriasi ir finansinis, ir socialinis kapitalas, universiteto bendruomenė. Tikima, kad tai leis universitetui pasiekti pasaulinio lygį. Dabar – kapitalo pritraukimo stadija, po dvejų metų fonde turėtų būti apie 10 mln. eurų. Pirmosios investicijos į vertybinius popierius bus gautos iki šios vasaros. Po maždaug 20 metų privačios lėšos galėtų sudaryti trečdalį universiteto biudžeto.

Tokius paramos fondus jau seniai turi geriausi pasaulio universitetai, nes kylant aukštojo mokslo kokybei neišvengiamai didėja ir sąnaudos. Studijų kaina tokiuose universitetuose – apie 150–200 tūkst. dolerių. Kyla dilema, kas gali tapti jų studentais, – ar tik tie, kurių tėvai nestokoja pinigų, ar tie, kurie geba įveikti konkursus. Geriausi universitetai sako: nesirūpinkite, kiek kainuoja studijos, rūpinkitės, kaip čia patekti. O neliečiamojo kapitalo fondai investicijų grąžą nukreipia tokių studentų mokslams apmokėti. Kai kurie baigusieji universitetus padaro didelę karjerą ir grąžina tuos pinigus, kad jie būtų panaudoti kitų gabių studentų studijoms, geriausių profesorių atlyginimams, geriausiai mokslinei bazei kurti.

Negalime konkuruoti, jei mūsų universitetuose profesoriai uždirba kiek daugiau kaip tūkstantį eurų, arba norime būti globaliai konkurencingi, bet rektorių konkursuose dalyvaujantiems asmenims keliame sąlygą mokėti lietuvių kalbą. Tarptautiškumas – vienas pagrindinių sėkmės dėmenų, tam pravers ir Vilniaus universiteto fondas.

Būtinas ir socialinis kapitalas, kad Lietuvoje atsirastų politinė valia suvokti, jog privalome turėti vieną ar du universitetus, matomus pasaulio žemėlapyje. Juk ir dabar mūsų valstybė išgalėtų finansuoti pasaulinio lygio universitetą, tik tokiu atveju reikėtų koncentruoti lėšas. Tačiau bijome, ką pasakys minia, – gal kils nepasitenkinimas. Bijome, kad viename universitete profesorių atlyginimas gali būti keliskart didesnis nei kitame.

– Vis dėlto verslui investuoti į universitetą šešiaženkles sumas – kol kas unikalus atvejis.

– Kodėl verslas tai daro? Galima sakyti, labai savanaudiškais sumetimais: globalus verslas gali atsirasti tik globaliame mieste, o globalus miestas neįmanomas be pasaulinio lygio universiteto. Jei XXI amžiuje norime išlikti kaip bendruomenė, kaip valstybė, kaip miestas, mums būtina turėti ir tokią aukštąją mokyklą, kuri galėtų konkuruoti su kitais pasaulio universitetais.

Ne vienas ateities prognozuotojas kalba apie valstybių vaidmens silpnėjimą ir miestų iškilimą. Jau dabar gyvename bendroje Europos ekonominėje erdvėje, nors tebeturime sienas (tiesa, didžiausios likusios labiau mūsų galvose ar širdyse). Galime teigti, jog toje naujoje erdvėje konkuruoja nebe valstybės, bet miestai, nes žmonės migruoja ne į valstybes, o į miestus, kuriuose galėtų geriau atsiskleisti, kurti, rasti geresnę gyvenimo kokybę. Vilnius, Kaunas – pagrindiniai Lietuvos miestai – taip pat turi konkuruoti Europoje, o tai neįmanoma be stipraus universiteto, kuris trauktų talentus.

Tapatybės kodą renkamės patys

– Kuo galime būti išskirtiniai ir įdomūs pasauliui, kad jį patrauktume?

– Kai kalbame apie DNR kodą, žinome, kad jį gauname su krauju, o tapatybės kodas, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, yra pasirenkamas. Tačiau jei žmogus neturi informacijos, gyvena uždarame informaciniame lauke, jam kodas primetamas. Maždaug milijonas mūsų piliečių buvo nepatenkinti tuo kodu ir išvažiavo. Kad ir kaip mėginame save raminti šnekėdami apie naują globalų lietuvybės kodą, kalbos, nukreiptos į nostalgiją, pareigą praeičiai ir istorijai, nelabai traukia žmones.

Tas kodas taip pat turi būti konkurencingas. Juk miestai konkuruoja ne pastatais, bet tapatybėmis, tai – visuma dalykų, kurie traukia žmogų. Kodas turi įmagnetinti tą vietą, kad ji trauktų. Reikia mažiau kalbėti apie pareigą istorijai, kultūrai, savo gimtajai vietai, o kurti galimybes, dabartį tiems žmonėms, kurie nestokoja pasirinkimų. Turime konkuruoti didelių pasirinkimų erdvėje, tačiau fetišizuojame tokius dalykus kaip kalbos grynumas. Diskusija dėl trijų raidžių žmogui, matančiam visą pasaulį, neatrodo labai reikšminga, todėl ir nenori į ją įsitraukti. Jis trokšta dalyvauti kitokiuose kultūriniuose, ekonominiuose, mokslo reiškiniuose.

Todėl privalome kurti lietuvybės kodą, kuris atitiktų XXI amžių. Tiek Vilnius, tiek Kaunas, ieškodami lietuvybės kodo, galėtų pradėti ieškoti ir savo miesto kodo. Nereikia kopijuoti kitų miestų – turime pasakyti sau, kad norime būti Vilnius ar Kaunas, o gal Vilnius ir Kaunas drauge, nes šie miestai labai arti vienas kito, tai tam tikras bendras ekonominis regionas.

Jei tikime hipotezėmis, jau po 30 metų dauguma pasaulio žmonių gyvens tik miestuose. Vadinasi, Vilniuje ir Kaune gyvens būsimoji Lietuva. Geras tas miestas, kuriame nestinga įvairovės – idėjinės, verslo, mokslo, etninių kultūrų. Tačiau mūsų tolerancija etninei įvairovei labai menka, nes esame linkę dėti lygybės ženklą tarp DNR kodo ir mūsų kultūrinio kodo, nelabai įsivaizduojame, kad kitokios rasinės kilmės žmogus galėtų būti mūsų bendruomenės narys. Gal dar galime suprasti, kai kas nors sako esąs žydų kilmės lietuvis, bet mūsų visuomenei vargu ar būtų priimtina, jei kas prisipažintų esąs arabų kilmės lietuvis, – tebėra ribos, kurių nenorime peržengti. Kad miestai trauktų, reikia ir geresnio susisiekimo, nes šiandien, palyginti su kitomis Europos sostinėmis, net kaimynėmis Ryga ar Varšuva, vis dar esame izoliuoti.

– Tad kokį matote antrą šimtmetį pradėjusios Lietuvos sėkmės vektorių?

– Visi kartoja, kad Lietuva taip gerai dar niekada negyveno, ir tuo reikia džiaugtis. Tačiau visas pasaulis taip gerai dar negyveno. Aišku, gyvenimas gerėja, bet ar to pakanka? Šiandien, kai galime pasirinkti ne tik specialybę, bet ir gyvenamąją vietą, tapatybę, kiekvienas turime būti konkurencingas. Ir kiekvienas žmogus, miestas, Vyriausybė – visi turime mąstyti apie ilgalaikį konkurencingumą, kuris dabartiniame pasaulyje reikalingas visose gyvenimo srityse. Šiandien pasaulyje vyksta atsiskyrimas: arba tu kuri, arba turi žiūrėti į kuriančiuosius. Svarbiausia – kaip netapti pasaulio provincija, kuri nustos traukti žmones. Mums reikia veikti, kad talentai pasirinktų lietuvybės kodą.