#LietuvybėsKodas. Arba padarysime proveržį dabar, arba užstrigsime
Lie­tu­va, šiuo me­tu ydin­gai ban­dan­ti įgy­ven­din­ti pro­ver­žį dau­ge­ly­je sri­čių, tu­rė­tų iš­si­kel­ti aiš­kius pri­ori­te­tus ir į juos su­si­telk­ti. Pa­sau­ly­je stip­rė­jan­čios svei­ka­tin­gu­mo in­dus­tri­jos ga­lė­tų bū­ti Lie­tu­vos ke­lias įtvir­ti­nant sa­vo po­zi­ci­jas ir pra­lenk­ti ša­lis kai­my­nes. Tai su­ma­žin­tų re­gio­nų at­skir­tį ir už­ti­krin­tų ša­lies pro­ver­žį, ku­ris bū­ti­nas no­rint pri­trauk­ti emig­ra­vu­sius ta­len­tus. Tai „Lie­tu­vos ži­nioms“ ak­cen­ta­vo eko­no­mis­tas, ini­cia­ty­vos „Le­mia­mas šuo­lis“ au­to­rius, Vil­niaus „block­chain“ cen­tro val­dy­bos pir­mi­nin­kas Pa­ulius Kun­či­nas.

Nors Lietuvoje susiformavusios tradicijos žemės ūkio, maisto sektoriuose ir kitos šalies savybės leistų sėkmingai konkuruoti augančiuose sveikatingumo sektoriuose pasauliniu lygiu, pasigendama politinės valios nustatyti bendrą šalies ekonomikos kryptį.

Vykdoma didžiulė dezinformacija, nepaaiškinama, kodėl nebuvo sukurtos normalios ekonominės sąlygos, kodėl valstybė tiek daug investavo į asfaltą ar mokyklas, kuriose nebeliko mokinių, tačiau neinvestavo į naujas ekonominės veiklos sritis.

Politikai vengia atsakomybės

– Politologai dažnai pažymi, kad Lietuvoje politikų požiūris trumparegiškas – dažnai galvojama tik apie savo kadencijos laikotarpį. Ar matote sričių, kuriose būtų kryptingai siekiamas keliems dešimtmečiams užsibrėžtas planas?

– Vizijų ir gražių sumanymų yra, tačiau trūksta valios juos įgyvendinti. Tie, kurie stengiasi ką nors pakeisti, susiduria su problema, kad šalyje nėra aiškiai išreikštų prioritetų. Ne paslaptis, kad mažai valstybei norint ko nors pasiekti reikia labai susitelkti į vieną tikslą. Tai rodo visų šalių pavyzdžiai: Singapūro, Airijos, Izraelio ir kt. Jos visuomet į priekį spiriasi palaipsniui, kiekviename etape susitelkia į vieną svarbų žingsnį. Singapūre, pavyzdžiui, vienu metu buvo susitelkta į finansų sektorių, vėliau – į turizmą, technologijas. Tuo pat metu atlikti šimto darbų negali, ir bandymas padaryti būtent tai yra didesnė problema nei valios stoka. Judėjimas į priekį, mano akimis, vyksta tik dėl privataus sektoriaus pastangų. To neužtenka. Jei valstybė nori padaryti proveržį, labai svarbu jos pačios aparato įsitraukimas.

Elgiamės taip, lyg būtume Anglija, kuri šimtmečius vystėsi ir dabar galią perleidžia į verslo rankas. Taip elgtis gali tik tam tikrą lygį pasiekusi valstybė – kurioje BVP žmogui siekia 70 tūkst. JAV dolerių ir daugiau. Tada ji gali rūpintis vien tvarka, švietimu, sveikata, keliais ir pan. Tačiau mes esame gana žemų atlyginimų šalis, apsupta turtingų šalių, kurios materialine gerove neišvengiamai traukia mūsų talentus ir protus. Vienintelis dalykas, kuris gali sulaikyti išvykstančius žmones, yra spartesnė šalies augimo trajektorija. O kad pagreitis padidėtų, valstybė turi įsiterpti į ekonominę raidą, aiškiai išdėsčiusi prioritetus ir į juos investavusi savo resursus.

– Lietuvoje matyti ryškus visuomenės – turtingųjų ir vidurinės klasės – susipriešinimas. Galbūt jis ir trukdo priimti reikšmingus sprendimus?

– Kitose sėkmingose šalyse politikai nesibaido. Net jeigu yra susiskaldymas, idėjas reikia platinti, žmones įtikinėti, šviesti. Tačiau politikai Lietuvoje yra per daug bailūs ir jautrūs susiformavusiems interesams, kuriuos jie patys dažniausiai ir suformavo. Tarkime, atskirtis tarp regionų ir miestų, turtingųjų ir neturtingųjų, verslininkų ir darbuotojų negimė savaime – politikai šiuos stereotipus eskalavo, žiniasklaida užtvirtino, ir dabar jie yra nusistovėję. Politikai vengia su šiais stereotipais kovoti, nes bijo, kad tauta jų nesupras. Tai yra paprasčiausias populizmas ir kapituliacija.

O susiskaldymas vis didėja, nes didelė dalis žmonių, kurie gana išprusę ir supranta, kaip kabintis į kapitalistinės ekonominės vertės kūrimo traukinį, palieka Lietuvą. Be to, matau per mažai spaudimo iš visuomenės. Toną diktuoja ne inteligentija, susitelkusi didžiuosiuose miestuose. Didžiausia problema yra regionuose, kur susikoncentravęs skurdas ir kur trūksta ekonominės veiklos. Tačiau ten žmonių, kurie palaikytų reformas, beveik neliko, nes toliau „pumpuojamos“ žinutės, neva dėl skurdo ir nevilties kaltas verslas ar dar kas nors. Vykdoma didžiulė dezinformacija, nepaaiškinama, kodėl nebuvo sukurtos normalios ekonominės sąlygos, kodėl valstybė tiek daug investavo į asfaltą ar mokyklas, kuriose nebeliko mokinių, tačiau neinvestavo į naujas ekonominės veiklos sritis. Todėl regionuose nuotaikos yra netgi antisisteminės.

Sveikatingumo šalis

– Esate dirbęs Rytų Europoje, teko gyventi Bulgarijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Turkijoje, netgi Sirijoje, stebėjote tų šalių augimą ir investicijų pritraukimą. Ar Lietuvai, nusistatant prioritetus, reikėtų dairytis į pažangesnių užsienio šalių praktiką, ar ieškoti savo identiteto ir kelio?

– Aš visada už tai, kad šalys ieškotų savo kelio, nišinių sprendimų ir žaistų toje aikštelėje, kur jau yra susiformavusios tradicijos užuomazgos, ir, pasitelkus aukštąsias technologijas, būtų galima eiti prie didesnės pridėtinės vertės prekių ir paslaugų. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad pas mus yra susiformavusios tradicijos žemės ūkyje, ir maisto pramonė tikrai gali pasiekti pasaulinį lygį, ypač kai kalbame apie sveiką, ekologišką maistą. Lietuva gali užimti svarbią nišą pieno, grūdų, taip pat uogų ir grybų pramonėje.

Žmonės visame pasaulyje linksta į sveikatingumą ir individualumą. Industrinė revoliucija mases aprūpino vienodais produktais, o postindustrinėje eroje žmonės nori vėl grįžti prie individualizmo – patys rinktis. Individualizmas pirmiausia pasireiškia sveikatos srityje, kitaip tariant, žmonės rinksis produktus pagal įvairias sveikatingumo grupes: sportininkai – vienokius, turintys problemų dėl kraujospūdžio – kitokius ir pan.

Taigi Lietuva gali užimti kelias labai svarbias nišas: sveikatos technologijų, su sveikatingumu susijusio maisto, sveiko gyvenimo būdo. Visa tai tampa viena ekosistema, kurioje maržos labai aukštos ir atsiranda galimybių mokėti gerus atlyginimus, nes tai nėra pigios darbo jėgos industrijos, tokios kaip tekstilė, elektronika ar medžio perdirbimas. Be to, šios sritys pasižymi neribotomis galimybėmis tobulėti – technologijos, kurias šiandien naudojame, nuolat gerėja, integruojasi, taigi svarbų vaidmenį užima IT sistemos. Šioje ekosistemoje, pavyzdžiui, jau gerai įsitvirtinusi Šveicarija ir Austrija.

Man ši industrija labai patinka tuo, kad ji yra stabili ir nesmuko net per krizę. Pirmąkart su šia veiklos sritimi susidūriau Tailande, Filipinuose; pastebėjau, kad net mažesnę pridėtinę vertę kuriantys sektoriai, kuriuos plėtoja šios šalys (ten orientuojamasi tik į sveikatos priežiūrą), per krizę beveik nekrito. Pramonė krito 7–8 proc., o sveikatos priežiūros sektorius – gal 1–2 procentus.

– Jūsų minėtose srityse būtų konkuruojama ne pigia darbo jėga, o greičiau kokybe. Ar nedidelė šalis Lietuva turėtų pakankamai resursų ir galimybių investuoti kaip, pavyzdžiui, Šveicarija, ir išlaikytų konkurencingumą?

– Sveikatos sektoriuje galime konkuruoti kokybe, lankstumu ir kaina. Mūsų didžiausias minusas yra tai, kad jau šiandien jaučiame didžiulį darbo jėgos trūkumą. Mums būtina išspręsti emigracijos ir imigracijos klausimus. Turime susitaikyti su tuo, kad dalį žmonių turime atsivežti iš kaimyninių šalių. Aišku, turime taikyti griežtus reikalavimus, bet privalome būti atviresni imigracijai.

Kalbant apie produktų paklausą, nejausčiau dėl to nerimo, nes paklausa pasaulyje didėja: žmonės iš Azijos šalių labai mėgsta atvažiuoti į Europą, o ir pati Europa demografiškai sensta. Kadangi Lietuva yra nedidelė šalis, jai nereikia labai didelio rinkos kąsnio. Net atsiriekę 2–3 proc. rinkos gerokai padidintume savo BVP. Taigi tereikia daugiau specializuotis ir išgarsinti save, pavyzdžiui, kardiochirurgijos, kraujagyslių, širdies ligų, įvairių sportinių traumų gydymo srityse – jose jau turime geras tradicijas. Pats šiemet buvau sanatorijose ir mačiau, kad tiek kainų, tiek paslaugų lygis yra konkurencingas.

– Ar šių sektorių sustiprinimas galėtų išspręsti regionų atskirties problemą?

– Būtent. Šios idėjos gimė daug bendravus su Alytaus miesto valdžia, lankantis Druskininkuose ir kituose miestuose. Keliaudamas mačiau, kokia graži, žalia ir neapgyvendinta yra Lietuva. Jei tai būtų Belgija ar Olandija, kiekvienas žemės lopinėlis būtų išnaudotas. Todėl Lietuva yra labai palanki į ekologiją ir sveikatingumą orientuotai ekonomikai. Į ją, beje, įsilieja ir kitos sritys, tokios kaip elektromobilių gamyba. Galėtume būti pirmoji šalis, kuri naudoja tik elektromobilius. Miesteliuose galėtume kurti vadinamuosius Silicio slėnius. Aukštųjų technologijų industrijoms nereikia telktis didžiuosiuose miestuose – jos kaip tik ieško pigesnės žemės, pigesnės nuomos. Tuo labiau kad žmonės po truputį deurbanizuojasi – nori būti arčiau gamtos. Tačiau tam reikia geros susisiekimo infrastruktūros – valstybė tai turėtų užtikrinti pirmiausia. Reikėtų išnaudoti geležinkelį ir pagerinti susisiekimą tarp miestelių.

– Ar šioms sritims stiprinti reikėtų pasitelkti užsienio investuotojų, siųsti jiems aiškią žinutę, kad būtent jos yra prioritetinės?

– Nemanau, kad tai turi būti arba vietinis, arba užsienio investuotojas. Apskritai manau, kad geriausia ieškoti ne užsienio investuotojų, o partnerių. Geriausia, kai užsienio investuotojas dalijasi rizika su vietiniu investuotoju – tada abu jaučiasi tvirtai. Be to, tuomet ne visa projekto vertė ir pelnas išeina iš šalies. Užuot užsienio investuotojų prašiusi, kad jie plyname lauke pastatytų fabriką, ir tiesiog rinkusi iš jų mokesčius, valstybė turėtų skleisti žinią, jog ji pasiruošusi kartu statyti fabriką, rasti žmones, sukurti infrastruktūrą, teikti paraiškas dėl visų licencijų. Iš užsienio investuotojo galima prašyti tik pritaikyti technologijas, užsienio ryšius, pardavimo kanalus ir rinkodaros strategiją, galbūt atnešti kapitalo – to, ko Lietuvoje trūksta.

Grėsmingoji emigracija

– Lietuvių emigraciją minite kaip vieną didžiausių grėsmių. Tačiau prie bendro plano, kaip sustabdyti šį procesą, taip ir neprieinama. Kokią išeitį matytumėte?

– Žmonėms reikia sudaryti galimybę. Bendraudamas su emigrantais, gyvenančiais Jungtinėje Karalystėje, pastebėjau, kad labai didelė jų dalis tapo nepriklausomais verslininkais. Jie yra laisvai samdomi žmonės, turintys savo nedideles – 3–4 žmonių – įmones. Jie yra mūsų verslas užsienyje. Jei jiems sudarytume geras sąlygas dirbti Lietuvoje ir aptarnauti savo užsienio klientus (tai ypač palanku IT sektoriuje), jie čia pritaikytų savo žinias, galimybes, ryšius, o patys gautų geresnę gyvenimo kokybę, nes čia mažesnės pragyvenimo sąnaudos, švaresnis oras, mažiau transporto spūsčių ir pan. Šis procesas jau prasidėjęs – Vilniaus „blockchain“ centre mačiau daug sugrįžusių žmonių, tęsiančių darbą, kurį dirbo užsienyje.

– Jei žmogus gali laisvai rinktis, kurioje šalyje dirbti su turimais užsakovais, turbūt labiausiai jo apsisprendimą, kur įsikurti, lemia mokesčių sistema?

– Taip, ir tai yra skaudžiausia vieta. Jei jie atvykę vykdo individualią veiklą – puiku, tačiau jei nori samdytis žmones, tuomet susiduria su problema, apie kurią jau daug kartų kalbėjau – „Sodros“ įmokų viršutinių ribų nebuvimu. Tiesa, Vyriausybė, kaip suprantu, pagaliau ruošiasi šį klausimą spręsti. Sugrįžtantiems emigrantams, kaip ir startuoliams, turėtų būti taikomos mokesčių lengvatos, nes jiems taip pat reikia laiko įsitvirtinti. Jie ekonomikai būtų didžiulis stimulas, todėl sistema turi jais rūpintis.

Bandančių sugrįžti skaičius nemažas: iš 50 tūkst. išvykusių sugrįžti bando apie 20 tūkstančių. Tačiau didelė jų dalis, jei nepasiseka, vėl išvažiuoja – jau visam laikui ir net pakeičia pilietybę, ryšys su šalimi nutrūksta. Mačiau tai daug kartų, tai tragedija. Deja, nežinome, kaip reintegruoti žmones. Tačiau kai pradedu apie tai šnekėti, man sako, kad bandau sukurti privilegijuotų žmonių kastą. Tai neteisingas požiūris. Šie žmonės yra mūsų valstybės talentai ir turtas, mūsų verslininkai, geresni ir už užsienio investuotojus, nes investuoja daugiau rizikuodami ir atsineša gerokai daugiau nei vien technologijas ir žinias – visą savo potencialą ir norą ką nors sukurti Lietuvoje, o ne kur kitur.

– Kokią Lietuvą, įvertinus dabartines problemas ir jūsų minėtą potencialą, matytumėte po 50 metų?

– Po 50 metų prieisime ribą „arba-arba“: arba padarysime proveržį ir tapsime išsivysčiusia pirmo pasaulio šalimi, kurioje didelę pridėtinę vertę kuriančios darbo vietos ir aukšti atlyginimai, susilyginsime su kaimyninėmis šalimis ir galbūt pralenksime jas (net Vokietiją ar Skandinaviją) ir nepriklausysime nuo išorinių jėgų, arba užstrigsime.

Galimas ir toks scenarijus, kad tapsime tokia šalimi kaip Graikija, kuri per kelis dešimtmečius išsišvaistė, nors turėjo visas galimybes. Tačiau mes neturime tokios manevro laisvės – Lietuvoje liko vos 2,8 mln. žmonių. Jei ir toliau tokiais tempais judėsime, visiškai įmanoma, kad po 50 metų Lietuvą matysime perpus mažesnę ir senesnę, ir ištiks labai gili krizė, nes negalėsime mokėti pensijų. Tačiau esu optimistas ir linkęs tikėti pirmuoju scenarijumi. Manyčiau, jog Lietuva turi visas galimybes tapti išsivysčiusia, civilizuota, tvaria šalimi, kurioje gera gyventi, ir tikiu, kad lietuviai po truputį grįš. Dabar šiuo klausimu vyksta įtempta, bet nuoširdi diskusija, nes tikrai nesame ciniški – mums nėra vis vien. Esame stipri tauta, turinti tvirtą patriotizmo užtaisą. Kai susitelkiame – padarome, nes esame labai gabūs ir talentingi.