Vaikų piešinių paslaptys
Vai­kų pie­ši­nių ana­li­zė ir aiš­ki­ni­mas yra su­dė­tin­gas, iš­ma­ny­mo ir pra­kti­kos rei­ka­lau­jan­tis pro­ce­sas, ta­čiau su­si­pa­žin­ti su pa­grin­di­niais pri­nci­pais ir pa­ban­dy­ti pa­žvelg­ti ati­džiau ga­li kiek­vie­nas. Pa­ta­ria psi­cho­lo­gė Jur­ga Dap­ke­vi­čie­nė.

Ne šiaip sau piešia

Piešdami vaikai lavinasi, mokosi ir net gydosi. Piešiant lavėja stambieji ir smulkieji judesiai, akių ir rankos koordinacija, savo kūno suvokimas bei kontrolė, dėmesio sutelkimas, kalbos raiška. Smulkiosios motorikos raida susijusi su kalbos vystymusi. Ne veltui neskubantiems kalbėti mažyliams logopedai rekomenduoja miklinti pirštukus: žaisti pirštų žaidimus, lipdyti, dėlioti mozaikas ir piešti.

Mažųjų piešiniai atspindi ne tik jų patirtį, bet ir jausmus, net tuos, kurių jie patys negali įvardyti, nepripažįsta ar slepia. Psichikos sveikatos specialistams piešiniai padeda užmezgant kontaktą, gilinantis į vaiko jausmų pasaulį, papildo ir patikslina informaciją apie vaiko fizinę ir protinę raidą, šeimos santykius. Kalbėdamas apie piešinio veikėjus mažylis tarsi pažvelgia į tą pačią situaciją iš skirtingų perspektyvų. Šis patyrimas padeda geriau suprasti įvykius, turi ir gydomąjį poveikį.

Kaip jie piešia

Iki trejų metų vaikas piešdamas ne tiek reiškiasi, kiek eksperimentuoja. Jam įdomu viską išbandyti. Sulaukęs pusantrų mažylis griebia pieštuką ir tiesiog juda, džiaugdamasis procesu ir jo rezultatais. Antraisiais trečiaisiais metais vaikas jau tikslingai keverzoja lape, o tada jį tyrinėja ir bando papasakoti, ką nupiešė. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas prieš piešdamas jau turi idėją ir gali pasakyti, ką ketina nupiešti.

fotkes/thumb/76729_Jurga Dapkeviciene.jpg / "Foto Happy" nuotrauka

Šį bei tą apie vaiką, jo charakterį ir jausmus galite sužinoti iš to, kokias priemones piešimui jis renkasi. Popieriaus lapo dydis atskleidžia, kokią vietą vaikas jaučiasi užimantis aplinkoje. Jei teikia pirmumą mažiems popieriaus lapams, greičiausiai jis nepasitiki savimi. Šį spėjimą patvirtina ir neaiškios, silpnos piešinio linijos. Šis požymis atskleidžia vaiko nerimą. Vidutinio formato lapai sako apie gerą vaiko prisitaikymą, lankstumą, gebėjimą rasti vietą grupėje. Tuo metu didelis formatas kalba apie didelį vaiko pasitikėjimą, arba tai gali būti bandymas atsverti vidinį menkavertiškumo jausmą.

Daug informacijos suteikia ir linijos pobūdis. Ištisa, aiški, nenutrūkstanti linija rodo ramią, stabilią jaunojo dailininko emocinę būseną. Netolygi, nutrūkstanti linija nusako abejones, nerimą. Įstriža ar kylanti linija rodo energiją, tikslo siekimą. Stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti vaiko aktyvumą, susidomėjimą, energiją ar pyktį, o silpnas – abejones ar fizinį nuovargį.

Kruopštus, itin tvarkingas piešinys atskleidžia mažylio pastangas būti tobulam, griežtą savikontrolę. Čia reikėtų susimąstyti, ar jūsų atžala nepatiria pernelyg didelio spaudimo siekti laimėjimų? Ar pakanka laiko ir vietos žaidimams, atsipalaiduoti ir paišdykauti? Juk tam ir skirta vaikystė.

Kurioje lapo vietoje piešia

Viršutinė lapo dalis simbolizuoja intelektinę sritį, joje esantis piešinys gali rodyti žinių troškimą. Antra vertus, jei pastebite, kad piešinys tarsi pakimba ore, tai gali reikšti ir skrajojimą padebesiais, atotrūkį nuo realybės.

Lapo apačioje piešiami piešiniai rodo vaiko orientaciją į praktinę veiklą, gerą tikrovės pažinimą. Jei piešinys išsidėsto kairėje lapo pusėje, tai reiškia, jog vaiko išgyvenimus ir mintis prikausto praeities įvykiai, kurie trukdo pamatyti dabartį ir ateitį.

Ką vaikai piešia

Jei vaikas piešia šeimą (ar ją atspindinčią figūrų grupę, tarkime, katę, katiną ir kačiukus), atkreipkite dėmesį, kada, kur ir kaip vaikas vaizduoja atskirus šeimos narius. Pirmiausia palyginkite figūrų skaičių ir tikrą šeimos sudėtį. Jei piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodytų, kad jo buvimas vaikui kelia nemalonius išgyvenimus. Tikriausiai vaiko ir nenupiešto šeimos nario santykiai prasti. Tiesa, tokio „užmaršumo“ priežastis gaili būti ir trumpalaikė konfliktinė situacija.

Jei vaikas piešia herojus, kurie iš tikrųjų nepriklauso šeimai, tai reiškia, kad realią šeimą jis suvokia kaip nepakankamą, ir bent piešinyje atranda figūras, kurios atstotų šį trūkumą. Pavaizduoti naminiai gyvūnai (ypač jei iš tikrųjų neauginami) gali rodyti nepatenkintą šilumos, švelnumo, artimo ir nuolatinio ryšio poreikį.

Paprastai pirmiausia vaikas piešia svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, puikiai šeimoje besijaučiantis vaikas svarbiausiu dažniausiai laiko save. Jei vaikas piešinyje savęs nepiešia arba nupiešia patį paskutinį, tikriausiai šeimoje jis neranda sau vietos, jaučiasi nereikalingas.

Figūrų dydis irgi apibūdina jų reikšmingumą. Todėl nieko nuostabaus, jei mama piešiama didesnė už tėtį. Vaikas suvokia, kad šeimoje jis yra mažiausias, bet jei piešinyje vaikas save vaizduoja neproporcingai smulkų, jis tikriausiai jaučiasi nesvarbus ir nereikšmingas.

Save vaikas paprastai piešia šalia to šeimos nario, prie kurio jis labiausiai prisirišęs, jam skirdamas ryškiausias spalvas, dailiausius drabužius. Toliausiai nuo visų vaizduojamas mažiausiai simpatijų keliantis šeimos narys. Tą patį gali reikšti ir jo vaizdavimas profiliu.

Vaiko charakterį išduoda figūrų pozos. Atviros, padidintomis plaštakomis ir ištiestais delnais figūros byloja apie ekstraversiją ir galbūt nepatenkintą bendravimo poreikį, tuo metu personažai, laikantys rankas už nugaros, tvirtai prispaustas prie šonų, su mažomis plaštakomis ar visai be jų labiau būdingi uždaram, intravertiškam vaikui.

Grėsmingas, ginkluotas ar grūmojančias figūras dažniau piešia vaikai, patiriantys agresiją, jaučiantys poreikį gintis. Platūs pečiai rodo jėgos pojūtį arba susirūpinimą valdžia, įtaka.

Pabrėžtas veidas rodo susirūpinimą dėl santykių, taip pat dėl savo išvaizdos ir jos daromo įspūdžio. Išryškintas smakras rodo poreikį dominuoti. Išdidintos ar tuščios akys gali liudyti apie baimes, o ausys rodo jautrumą kritikai, kitų žmonių nuomonei. Ausys gali atsirasti ir tada, kai vaikui jas skauda.

Kalbėkitės apie piešinius

Jurga Dapkevičienė: „Sveikas, savimi pasitikintis, puikiai namuose besijaučiantis vaikas svarbiausiu šeimoje dažniausiai laiko save.“

Vaikui atnešus piešinį, neskubėkite jo vertinti. „Tu tikras dailininkas“, „Nuostabu“ ir panašūs apibūdinimai įtikins gal tik pradedantįjį. Kad ir kaip ten būtų, tokio pobūdžio reakcijos iš tikrųjų nieko nepasako apie vaiko darbą, pastangas ar gebėjimus. Veiksmingiau tiksliai apibūdinti, ką matote, pasidalyti savo įspūdžiais: „Matau keturis ryškiai spalvotus laivelius. Jie atrodo labai linksmi.“ Jaunasis dailininkas pasijus tikrai įvertintas, jei jūs nuoširdžiai domėsitės jo piešiniu. Galite pasiūlyti vaikui sugalvoti piešinio pavadinimą ir užrašyti jį kitoje piešinio pusėje. Galite paklausti ar pasitikslinti: „Ar čia laivų šeimyna? Kur jie plaukia?.. O šitas laivelis šiek tiek atsiliko nuo kitų...“ Pasikalbėkite su vaiku, ką veikia jo piešinio herojai, ką jie galvoja, ko jiems reikia, ko jie norėtų, kas jais rūpinasi, ar jie turi draugų. Toks pokalbis padės suprasti tikruosius mažojo jausmus ir poreikius. O vaikas juos išsakęs, tegul ir priskirdamas piešinio herojui, taps sąmoningesnis ir stipresnis.

Nepersistenkite analizuodami piešinius

Kartais tėvai persistengia ir įnikę į specialiąją literatūrą savo vaikų piešiniuose įžvelgia galimas ligas ir patologijas. Vaiko piešiniai daugiareikšmiai. Jie leidžia kelti įvairius klausimus, į kuriuos atsakydami turime derinti simbolikos, spalvų ir linijų teikiamus duomenis. Be to, net aukščiausio lygio profesionalas nediagnozuos remdamasis vien tik piešiniu ar juolab atskira jo detale. Piešinio analizės duomenys kruopščiai derinami su kitų metodikų, pokalbių ir stebėjimo rezultatais. Taigi nebandykime atsakyti į net neužduotus klausimus ir palikime diagnostines kategorijas specialistams.

Ir tik tada, jei mažylio elgesys jums kelia nerimą, jei pastebite, kad jis labai skiriasi nuo savo amžiaus vaikų, o šiuos pastebėjimus papildo dar ir nesuprantami, labai chaotiški, primityvūs, skurdūs, liūdni piešiniai, konsultuokitės su specialistais.