Trenkti ar netrenkti atgal?
La­bai daž­nai per tė­vų su­si­rin­ki­mus dis­ku­tuo­ja­me, ar trenk­ti at­gal ar ne. Tė­vai pri­si­pa­žįs­ta, kad daž­nai sa­vo vai­kus mo­ki­na, kad pir­mas ne­pra­dėk, bet jei ta­ve mu­ša, skriau­džia tai gin­kis – ne­gai­lė­da­mas spirk, trenk, duok. Vie­no tė­ve­lių su­si­rin­ki­mo me­tu, ma­my­tė įsi­jau­tu­si pa­vaiz­da­vo, kaip vai­kai er­zi­na vie­ni ki­tus. Ji su al­kū­ne pra­dė­jo baks­no­ti ša­lia sė­din­čią ma­mą. Ma­my­tė ar­gu­men­ta­vo, kad vai­kai pa­tys to ne­jaus­da­mi ga­li nuo­lat baks­no­ti, kumš­čiuo­ti ar dar ki­taip blaš­ky­ti ki­tų vai­kų dė­me­sį.

Vyko smagus dialogas. Mamytė aiškino:

– Tai aš vaiką ir mokinu, niekada nepradėk pirmas, bet jei tau trenkė, spyrė, trenk atgal ir negailėk.

Tada aš kreipiausi į šalia sėdinčią mamą:

– Ką jūs galite daryti kitai mamytei, kuri jus baksnoja su alkūne?

Mama ramiai atsakė:

– Baik, man tai nepatinka. Prašau baik.

– Gerai jau gerai, baigsiu,– ir vis tiek toliau šypsodamasi tęsė savo baksnojimą alkūne.

– Baik!-daug griežtesniu balsu ir jau piktai žiūrėdama pakartojo mama.

Mamytė jau susinepatogino ir atsakė:

– Gerai jau gerai baigiu.

Kolegė Gintarė įsiterpė į mamyčių dialogą:

– Tai dabar pagal viską mamytės turėtų irgi pradėti muštis.

Mamytė, kuri jau paklausė ir baigė „smurtą’’ prieš kitą mamytę atsakė:

– Bet mes tai suaugę žmonės ir galime susitarti. Mes turime daugiau kantrybės nei vaikai.

Gintarė į tai replikavo, pasinaudodama vienos mokyklos direktoriaus žodžiais:

– O tai kas bus, jei mes vaikų nemokysime kantrybės, taisyklių laikymosi ar nebus taip, kad suaugę žmonės mušis su kaimynais, jei tie nepatildys iš karto garsios muzikos. O jūs ar galite vaiko paprašyti, kad jis trenktų tiek, kad nelūžtų kitam vaikui nosis, ranka, koja. Ar jūs galite numatyti, kad jūsų vaikas stipriai nesumuš, nesuspardys kito vaiko, kad jam jau reiktų rimtos medicininės pagalbos. O jei įvyks muštynės, kas lieka paprastai kaltas, ar tas kuris pradėjo, ar tas vaikas, kuris stipriau sumušė kitą vaiką?

Kiti tėveliai pritarė ir priminė:

– Nukentėję būna tie, kurie stipriau nukenčia ir gauna traumą. Kaltas tas, kuris nesusivaldė ir stipriai sužeidė kitą vaiką. Be to tėvai neša atsakomybę už savo vaiko elgesį iki 18 metų. Tai ką daryti?

Gintarė tęsė:

– Reikia vaiką skatinti laikytis taisyklių. Mokykloje nesimušame, o kalbamės. Pirmiausia bandome patys perspėti netinkamai besielgiantį vaiką. Stengiamės jo išvengti, jei reikia atsistumdami ranka arba garsiai rėkdami. Jei visa tai neveikia, kreipiamės į klasės mokytoją, vėliau administraciją. Jokiu būdu patys neieškome to blogojo vaiko ir neskaitome jam moralo.

Kitas tėvelis pasiteiravo:

–Gerai jei tai mokyklą, o ką daryti mieste, kur nėra mokytojų. Negi leistis stumdomam, užgauliojamam ir nesiginti, jei kas puola ir muša ar atima telefoną, kepurę.

Čia jau atsakiau aš:

Pirmiausia mes tėvai esame atsakingi už tai, kad vaikas nesilankytų įtartinose vietose, kur renkasi netinkama publika arba vaikai vieni nevaikščiotų vėlai vakare. Mokome vaikus vengti tų vietų, kur renkasi, buriuojasi kovingai nusiteikę paaugliai ar jaunimas. Taip pat naudinga vaikams priminti ir filmukų personažus (žmogų vorą ar betmeną) arba kovinių filmų herojus (Terminatorius ar kt.), kurie pirmiausia įvertina priešus ir dažniausiai renkasi strategiją bėgti, o tik paskui stoja į kovą. Skatinkime gintis tik kraštutiniu atveju, kai jau nebėra jokios kitos išeities. Didžiausia smurto prevencija yra kalbėtis su vaiku ir žinoti kuo daugiau. Jei iš vaiko sužinosite apie patiriamas žodines patyčias, netylėkite, nes jei nieko nesiimsite žodinės patyčios gali pereiti į fizinį smurtą. Domėkimės vaikų gyvenimu, tik taip jiems galėsime padėti ir apsaugoti.

Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė

Kaip suvaldyti vaikų pyktį daugiau kalbėsime seminaruose:

Kaune vasario 21 d.

Vilniuje vasario 28 d.