Psichoanalitikas: meilė turi judėti į priekį
Šian­dien įpras­ta ma­ny­ti, kad tik mei­lė pa­tei­si­na po­ros eg­zis­ta­vi­mą. O gal­būt, kad san­ty­kiai tęs­tų­si kuo il­giau rei­kia pa­keis­ti po­žiū­rį į šį jaus­mą? Bū­tent tai psy­cho­lo­gies.ru in­ter­viu siū­lo psi­choa­na­li­ti­kas, po­rų san­ty­kių eks­per­tas Alain Val­tier.

– Meilė būtina sąlyga porai atsirasti?

– Manymas, kad meilė – būtina sąlyga porai atsirasti, būdingas Vakarų kultūrai ir ypač įsigaliojo praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje. Ankstesniuose amžiuose jo nebuvo, o ir dabar daugelyje šalių partnerio pasirinkimu rūpinasi šeima. Ir, beje, dauguma tokių porų gyvena neblogiau nei mes. Tai įrodo, kad meilė ir kiti gražūs jausmai gimsta tarp partnerių, kurie vienas kito nepasirinko, ir gali būti jų bendro gyvenimo rezultatas, o ne pradinė sąlyga.

– Kuo skiriasi pirmieji įsimylėjimo pliūpsniai nuo jausmo, kuris trunka ne vienerius metus?

– Jeigu dar iki susipažinimo santykių ilgalaikiškumas partneriams nėra vertybė, įsimylėjimui bus sunku peraugti į ilgalaikius jausmus. Santykių ilgalaikiškumas neapibūdinamas meile, neplaukia iš jos: kad jie rutuliotųsi, reikia stengtis. Tiems, kurie meilėje vertina tik stiprumą ir pirmųjų dienų emocijų pliūpsnį, vienintelis kelias – gyventi vienas kitą keičiančių romanų virtinėje. Bet ar tai bus meilė? Neturiu atsakymo į šį klausimą. Neginčijama tik tai, kad poros, kuri nori save išsaugoti ilgai, meilė turi transformuotis. Meilės esmė – judėjimas.

– Kas tuomet, jūsų nuomone, yra meilė?

– Abipusė partnerių trauka – tai visada paslaptis. Joje visuomet yra dalis iracionalumo, nepaklūstančio logikai. Bet, kad meilė tęstųsi reikalinga valia: reikia sau nuolat priminti, kodėl pasirinkome būtent tą žmogų, kokios jo savybės mus taip sujaudino, kad panorėjome būti greta jo.

Taip, beje, dažnai nutinka santuokoje, kurią suorganizavo būsimų sutuoktinių tėvai: tarp kartu gyvenančių žmonių gali atsirasti itin stiprūs jausmai, paremti vienas kito privalumų pripažinimu. Nes meilė tai – namas, kurį reikia ręsti, ir tai reikalauja laiko bei bendrų pastangų.

– Tačiau turbūt sutiksite, kad be to, ką suvokiame, meilėje gausu pasąmonės motyvų?

– Dviejų pasąmonių susitikimas – vienas meilės apibūdinimų. Šis jausmas austas iš daugybės impulsų, kurie gyvena sieloje. Būtent dėl šios priežasties meilės romanuose meilės kaimynė visuomet yra neapykanta. Nutinka ir taip, kad abipusė neapykanta porai suteikia tvirtumo!

– Tačiau kai dviejų santykiuose atsiranda agresija, kaip su ja kovoti, ypač kai jos šaknys slypi pasąmonėje?

– Kad suteiktumėte sau šansą išsaugoti meilę ilgai, turite suvokti viską, kas pasąmonėje yra gero bei kas blogo, ir iš anksto priimti nesugebėjimą atitikti visiems partnerio lūkesčiams. Būtent šį darbą ir siūlo atlikti psichoterapeutas: išmokti iššifruoti savo reakcijas bei emocijas, kad apsaugotumėte meilę nuo daugybės nereikalingų dalykų, neturinčių nieko bendra su šiuo jausmu.

– Meilė sau – būtina sąlyga, kad galėtum mylėti kitą?

– Esu linkęs kalbėti ne apie „meilę sau“ – taip viską lengvai galima susieti su narcisizmu, kai santykiuose žmogus daugiau ima, nei duoda, – o su „savęs pažinimu“. Svarbu suvokti, kad galima mylimo žmogaus ir nekęsti, kad neįmanoma jo dievinti visą laiką. Tik tai įsisąmoninus, bus galima meilei teikti pirmenybę. Ir tai bus sąmoningas pasirinkimas.

– Tėvai dar vaikystėje formuoja mūsų supratimą apie meilę. Kokį vaidmenį tai vaidina, kai suaugę ieškome sau poros?

– Daug kas priklauso nuo tų jausmų, pojūčių, prisiminimų, kurie suaugusiam žmogui lieka iš vaikystės. Jeigu vaikas šeimoje matė tik barnius ir neapykantą, suaugęs jis nebus tinkamai pasiruošęs tiems išbandymams, kurie neišvengiamai tenka daugeliui porų.

Meilė – tai palikimas, kurį kiekvienas mūsų naudojama savo nuožiūra. Taigi pora gali virsti tam tikra laboratorija, kurioje kiekvienas gauna galimybę plėtoti ir transformuoti tai, ką gavo iš tėvų. Ir šis kasdienis darbas dovanoja atradimą: gyventi iš tikrųjų mylint daug lengviau nei be meilės.