Numirti „be penkių dvylika“ – kol dar ne per vėlu
Olan­di­jo­je di­dė­ja eu­ta­na­zi­jos pa­klau­sa tarp de­men­ci­ja ser­gan­čių pa­cien­tų, ta­čiau vė­les­nė­se šios li­gos sta­di­jo­se tam­pa ne­beį­ma­no­ma pa­ti­krin­ti, ar žmo­gus su tuo su­tin­ka. Šiuo me­tu vie­nam gy­dy­to­jui dėl to­kio at­ve­jo iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la. Kai ku­riuos li­go­nius bai­mė at­ei­ty­je su­lauk­ti ne­igia­mo at­sa­ky­mo ir pra­ras­ti ga­li­my­bę nu­mir­ti ver­čia pra­šy­ti mir­ties anks­čiau, nei jie no­rė­tų.

Annie Zwijnenberg niekada neturėjo abejonių.

„Neurologas pasakė: deja, klaidos negali būti, tai – Alzheimerio liga, – pasakoja Anneke Soute-Zwijnenberg apie diagnozę, kurią jos mama išgirdo pirmą kartą. – Tada ji atsakė: gerai, aš žinau, ko noriu.“ Annekes brolis Frankas patvirtina: „Jei ji ir dvejojo, tai tik kokias penkias sekundes.“ Jiedu abu žinojo, kad motina turi galvoje eutanaziją.

A. Zwijnenberg istorija yra vadovėlinis atvejis, kaip Nyderlanduose vykdoma eutanazija. Tik gavus labai tvirtą ir aiškų paciento sutikimą. Bet yra daug kitų atvejų, kai paciento sutikimas ne toks tvirtas, o galiausiai ir nebe toks aiškus.

Geraldas van Bronkhorstas dokumentiniame filme „Kol dar ne per vėlu“ papasakojo apie A. Zwijnenberg kelionę per Alzheimerio ligą, pasibaigusią mirtimi, kai šiai moteriai, kuri viena užaugino tris vaikus ir turėjo tvirtą tikėjimą, buvo 81-eri. Jai buvo atlikta eutanazija.

Filme A. Zwijnenberg sako: „Aš kopdavau į kalnus arba eidavau slidinėti. Visą dieną nuo pat ryto keliaudavau užsimetusi kuprinę ant pečių. Dabar negaliu nieko. Aš nuolat susipainioju.“ A. Zwijnenberg norėjo, kad žmonės suprastų jos apsisprendimą, todėl davė leidimą filmuoti tą dieną, kai pasitiko mirtį. Ji rodoma sėdinti ant sofos, atsipalaidavusi ir nusiteikusi pozityviai. Su ja yra jos trys vaikai, jie juokauja su dviem gydytojais, atvykusiais atlikti eutanazijos, kalbasi apie ypatingą vakarienę, per kurią išvakarėse visi buvo susirinkę prabangiame restorane. Vėliau Frankas atskleidžia klausęs mamos, ko ji norėtų prieš mirtį. Per vakarienę visi juokėsi ir verkė. „Tą vakarą nebebuvo jokio rytojaus. O paskui visi grįžome namo. Užmigti buvo labai sunku“, – sako jis.

Žmonių, kurie renkasi eutanaziją, skaičius Nyderlanduose nuolat didėja, o ypač pastaruosius 10 metų.

Anneke rado laišką, kurį tą vakarą parašė jos motina. „Ji parašė laišką Dievui, prašydama pasirūpinti jos vaikais. Ji žinojo, kad jeigu Dievas yra, jis yra geras ir atleidžiantis“, – pasakoja Anneke. Frankas prisimena, kaip jo mama sakė: „Kaip gaila, kad negaliu atsiųsti elektroninio laiško vaikams ir pranešti, kaip ten yra.“

Filme rodoma, kaip kruopščiai gydytojas įsitikina, ar A. Zwijnenberg iki galo suvokia, jog pasirinko eutanaziją. Jis kelis kartus klausia moters, ar ji supranta, ką daranti. „Ar esate tikra, kad norite išgerti mikstūrą, kurią jums duosiu? Ar žinote, kad ji jus užmigdys ir daugiau neatsibusite?“ – užduoda klausimus gydytojas. A. Zwijnenberg atsako: „Vakar tai apmąsčiau dar kartą, nuo pradžios iki galo ir vėl atgal – aš to noriu. Grynai dėl savęs. Man tai geriausia.“ Ji nedvejodama paima paduotą skaidraus skysčio stiklinę su mirtina doze raminamųjų. Išgeria nusiskųsdama tik kartoku skoniu. Šeimos nariai apkabina ją prieš užmiegant paskutinį kartą.

Eutanazijos paklausa didėja

A. Zwijnenberg miegas darėsi vis gilesnis. Praėjus dviem valandoms ji vis dar tebemiegojo. Viską filmuojantis G. van Bronkhorstas vėliau pasakojo apie siurrealistinę sceną: „Miegodama ant sofos ji pradėjo knarkti. Praalkę šeimos nariai ėmė užkandžiauti. Visi valgėme sumuštinius, apsupę šią moterį, miegančią ant sofos ir mirštančią. Bet tai parodo, kaip normalus gyvenimas ima viršų net ir tokiose situacijose.“

Sunerimę, kad A. Zwijnenberg neatsibustų, gydytojai suleido jai mirtiną injekciją. Ji mirė per 20 sekundžių.

Frankas ir Anneke teigė visuomet palaikę savo motinos sprendimą, kad ir ką būtų patys jautę. „Sunku matyti mamą, mirštančią per eutanaziją, bet tai nebuvo mūsų sprendimas – jis buvo jos, – tvirtino Anneke. – Sunku nutarti, kad nori mirti, bet lygiai taip pat, manau, sunku nutarti, kad nori gyventi. Ji nemėgo, kai kas nors kalbėdavo: kokia tu drąsi, kad taip nusprendei. Ji atsakydavo, kad pasirinkti gyventi su demencija ne mažiau drąsu.“

Frankas pasakojo, kaip vienas jo draugas tikino, kad jis, kaip sūnus, turįs sustabdyti motiną, bet jis sakydavęs, jog to nedarys, nes ją palaiko. O šio bičiulio motina jį kaltindavo žudant savo mamą. „Sunku tai girdėti“, – pripažino Frankas.

Panašūs argumentai dažni šeimose ir tarp draugų bei atspindi platesnius debatus, prasidėjusius Nyderlanduose praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai medikai gana atvirai pradėjo vykdyti vadinamuosius nužudymus iš gailesčio. Debatai truko iki pat 2002 metų, kol buvo pakeistas įstatymas, jie ir toliau tęsiasi. Per visą tą laiką žmonių, kurie renkasi eutanaziją, skaičius nuolat didėjo, o ypač pastaruosius 10 metų. 2002 metais Nyderlanduose buvo užfiksuoti 1882 atvejai, po 15 metų – jau 6585.

Kad atitiktų eutanazijos įstatymą, pacientai turi įrodyti gydytojui, jog jų sprendimas yra visiškai savanoriškas, o jų gyvenimas tapo arba taps „nepakeliama kančia be perspektyvos pasveikti“. Taip pat privalu gauti nepriklausomą kito gydytojo patvirtinimą.

2004 metais užregistruotas pirmas demencija sergančio paciento eutanazijos atvejis. Tačiau dažniausiai eutanazija atliekama ankstyvoje ligos stadijoje, nes vėliau tampa labai sunku įtikinti gydytoją, jog pacientas geba suprasti savo veiksmus. 2017 metais eutanazija buvo atlikta 166 ankstyvos dimencijos stadijos pacientams ir tik trims vėlyvos stadijos, bet manoma, kad ateityje pastarųjų bus daugiau.

Pasaulį sukrėtė 104 metų Australijos mokslininko Davido Goodallo noras numirti - jis pasirinko asistuojamąją savižudybę Šveicarijos Bazelio mieste, nors nesirgo jokia mirtina liga, tačiau savo egzistenciją sulaukus tokio amžiaus laikė nepakeliama. /

Kai byloja vien baimė

Pasak medicinos etikos ekspertės Bernos van Baarsen, keblesni atvejai patvirtinami pernelyg lengvai. Anksčiau dirbusi vieno Nyderlandų regiono komitete, nagrinėjančiame kiekvieną eutanazijos atvejį, B. van Baarsen teigė, kad pernelyg pasikliaujama rašytinėmis deklaracijomis, kurias pacientai dažnai įteikia savo gydytojams, kai jų liga dar yra ankstyvos stadijos. Ji šiuos pareiškimus vertina kaip baimės, to, ko nenorima patirti, išraišką ir pabrėžia, jog žmonės keičiasi. „Iš pradžių jie sako: o ne, aš nenoriu gyventi senelių namuose; arba: aš nenoriu sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. O paskui, kai tai nutinka, žmonės visuomet randa būdų įveikti sunkumus. Tai nuostabi jų savybė.“ Todėl, B. van Baarsen manymu, prieš padėdami numirti gydytojai būtinai turi patikrinti, ar pacientas vis dar to nori. Tai ne visada įmanoma, kai pacientui jau yra vėlyva demencijos stadija. „Jei negali su pacientu pasikalbėti, negali žinoti, ko jis nori“, – nurodė ekspertė.

Jei švytuoklė vis dėlto krypsta vėlyvos demencijos stadijos pacientų eutanazijos naudai, būtent dėl tokio atvejo atsakomybėn patraukto gydytojo byla gali viską pakreipti priešinga linkme. Kalbama apie atvejį, kai 74 metų moteris pasirašė deklaraciją, kurioje ji pareiškė norinti eutanazijos, bet tik tada, kai pasakys, kad yra pasirengusi. Vėliau ji yra sakiusi, kad nenori numirti per eutanaziją.

Slaugos namuose dirbantis gydytojas įdėjo į moters kavą raminamųjų be jos žinios. Pacientė pabudo, kai gydytojas mėgino jai suleisti mirtiną injekciją. Artimieji turėjo ligonę slopinti, kol eutanazija buvo baigta. Tie metodai yra ginčytini. Kai kurių ekspertų manymu, gydytojas aiškiai peržengė ribą. Kiekvieną eutanazijos atvejį nagrinėjanti komisija nusprendė, jog vien deklaracijos nepakako, o gydytojas turėjo sustabdyti procedūrą tą pačią akimirką, kai pacientė atsigavo. Buvo nuspręsta perduoti bylą prokurorams. Ji gali būti labai svarbi aiškinantis aplinkybes, kada galima vykdyti demencija sergančių pacientų eutanaziją.

Baisu delsti per ilgai

Daugelis medikų tik sveikintų didesnį aiškumą , bet A. Zwijnenberg gydytoja Constance de Vries jau dabar pasirengusi atlikti eutanaziją net ir pažengusios demencijos ligoniams, kuriems sunku išreikšti savo norus, jei tik šie žmonės tvirtai apsisprendė dar tada, kai galėjo juos išreikšti.

C. de Vries teigimu, tokiais atvejais labai svarbu palaikyti su pacientu ir jo šeima ilgalaikius santykius, daug sykių aptarti rašytinę valią ir turėti galimybę ilgai stebėti, ar paciento troškimas numirti nesvyruoja. Gydytoja prisiminė vieną tokį atvejį. „Moteris buvo labai nelaiminga, verkė, šaukė, nevalgė, nemiegojo, buvo agresyvi. Ir nuolat kartojo: „Kai nebeatpažinsiu savo anūkų, norėsiu numirti“, – pasakojo ji.

Tai akimirkai atėjus šeimos narių padedama C. de Vries atliko eutanaziją. „Padavusi stiklinę sulčių pasakiau, kad jų išgėrusi ji užmigs amžiams, – kalbėjo C. de Vries. – Ji pažvelgė į savo dukrą, o ši pasakė: „Viskas gerai, mama.“ Tada išgėrė. Nežinau, ar ji visiškai suprato, tik žinau, jog tai, ką padarėme, jai buvo geriausia.“

Pacientai privalo įrodyti gydytojui, kad jų sprendimas yra visiškai savanoriškas ir kad jų gyvenimas tapo arba taps „nepakeliama kančia be perspektyvos pasveikti“.

C. de Vries mano, kad priklausomai nuo minėtos bylos baigties gali tapti sunkiau atlikti eutanaziją vėlyvos demencijos stadijos pacientams. Jei taip nutiks, tai gali paveikti ir tuos, kurie dar neserga taip sunkiai, bet yra pareiškę valią ateityje numirti. Dalis tokių ligonių jau dabar nerimauja, kad jeigu lauks per ilgai, eutanazija jiems bus atsakyta. Atsirado netgi terminas tinkamiausiam eutanazijos laikui – „be penkių dvylika“. Visai kaip Pelenė, daugelis nori sulaukti paskutinės akimirkos, kai prieš pat vidurnaktį – t. y. be penkių dvylika – turės palikti pokylį, bet bijo rizikuoti taip toli atidėdami.

Anneke ir Frankas apgailestauja tik dėl vieno dalyko, susijusio su motinos mirtimi. „Ji labai bijojo, kad netgi turėdama savo pusėje įstatymą ir gydytojus vieną kartą išgirs: apgailestaujame, bet jūsų liga pažengė per toli, jūs nebegalite priimti sprendimo, todėl, deja, per vėlu“, – sakė Anneke.

A. Zwijnenberg pati apie tai kalba G. van Bronkhorsto filme, kurio pavadinimas „Kol dar ne per vėlu“ kaip tik ir išreiškia šią baimę.

„Vakar telefonu kalbėjausi su buvusia kaimyne, – pasakoja A. Zwijnenberg. – Ji sakė: nesuprantu tavęs, juk tu dar viską gali daryti? O aš atsakiau: reikalas tas, kad, pirmiausia, negaliu, o antra, jei lauksiu, kai ateis laikas viską nutraukti, bus jau per vėlu. Man nebebus leista pasidaryti eutanazijos.“

Įvairios pasaulio šalys po truputį lengvina sąlygas ligoniams pasirinkti laiką ir būdą numirti / AFP/Scanpix nuotrauka

Lietuva eutanazijai užtrenkė duris

Lietuvoje taip pat būta mėginimų registruoti eutanazijos įstatymą ir pradėti rimtą diskusiją šiuo klausimu, tačiau nuo 2016 metų nieko apie tai nebegirdėti.

Tuometės Seimo narės socialdemokratės Marijos Aušrinės Pavilionienės teiktas projektas buvo išbrauktas iš Seimo sesijos darbotvarkės, kaip ir visus ankstesnius kartus. Nuo tada neliko vilčių, kad prie šio reikalo artimiausiu metu būtų grįžta.

Pirmą pasiūlymą myriop pasmerktiems ir nepakeliamą skausmą kenčiantiems žmonėms suteikti galimybę sąmoningai nutraukti gyvybę M. A. Pavilionienė įregistravo 2014-aisiais. Tuomet mūru prieš eutanazijos idėją stojo gausus būrys Seimo narių, medikų bendruomenės, Bažnyčios atstovų. Kai kurie parlamentarai buvo įsitikinę, jog eutanazijos įstatymas Lietuvoje neturi perspektyvų, ir vylėsi, kad jis niekada nebus priimtas.

Eutanazijos priešininkai remiasi principu, „kad kiekvienas asmuo turi prigimtinę teisę gyventi žmogiškojo orumo pilnatvėje nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties visose gyvenimo situacijose“. Tačiau M. A. Pavilionienė anuomet tikino, jog eutanazijai pritaria apie 60 proc. Lietuvos gyventojų ir dalis medikų visuomenės, todėl negalima ignoruoti Lietuvos piliečių nuomonės, nes žmogaus mirtį irgi reikia reglamentuoti įstatymu, kuriuo būtų atsižvelgiama į jo pasirinkimo teisę, laisvą valią rinktis neskausmingą gyvenimo baigtį. „Išbraukdami eutanazijos įstatymo projektą iš Seimo darbotvarkės, neišvengsime nei mirties baimės, nei pačios mirties. Nė vienas nežino savo būties pabaigos, nežino, kad ta baigtis gali būti fiziškai ir psichiškai nepakeliama“, – argumentavo M. A. Pavilionienė.

Jos priešininkai abejojo, ar žmogui apskritai reikia suteikti teisę rinktis numirti kito asmens rankomis, ragino nepropaguoti mirties kultūros, kalbėjo apie tai, kad kiekvienas privalo turėti galimybę pasenti ir mirti natūraliai, lygino eutanaziją su žudymo įteisinimu ir tikino, jog Lietuvai, mažai valstybei, tai būtų kelias į susinaikinimą.

Eutanazija ir įstatymas

Eutanazija yra asmens gyvenimo nutraukimas siekiant palengvinti kančias ir skiriasi nuo asistuojamos savižudybės (arba asistuojamos mirties) tuo, kad pastaruoju atveju žmogus pats nutraukia gyvenimą.

Eutanazija įstatymu įteisinta Belgijoje, Kanadoje, Kolumbijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, asistuojama savižudybė leidžiama Šveicarijoje ir kai kuriose JAV valstijose. Teisę sąmoningai nutraukti gyvybę turi Vermonto, Oregono, Vašingtono, Kalifornijos, Naujosios Meksikos, Montanos ir Havajų gyventojai.

Anglijoje, Velse ir Škotijoje galima iš anksto atsisakyti tam tikro gydymo ateityje, kai jau prarandamas gebėjimas savarankiškai priimti sprendimą. Jei paciento interesus geriausiai atitinka gyvybę palaikančių aparatų išjungimas, tai nelaikoma eutanazija. Net gali būti dalis paliatyvinės slaugos. 2018 metais Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad nereikia teisinio leidimo norint nutraukti nuolat vegetatyvinėje būklėje esančių pacientų gydymą.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Indijoje, Meksikoje, egzistuoja legali pasyvioji eutanazija, kai nepagydoma liga sergančiam asmeniui nebetaikomas gydymas, kuris tik pailgintų jo kančias.

2014 metais Belgijos parlamentas įteisino sunkia ir mirtina liga sergančių nepilnamečių eutanaziją, be jokio amžiaus apribojimo, remiantis paties vaiko apsisprendimu mirti, psichologui patvirtinus, kad jis pajėgus tai nuspręsti, taip pat sutikus tėvams. Nyderlanduose eutanazija leidžiama nuo 12 metų.