Kai šeimoje auga drovus vaikas
Kai ma­žas vai­kas ven­gia sve­ti­mų žmo­nių, būgš­tau­ja su­si­dū­ręs su nau­ja si­tua­ci­ja, – vi­siš­kai nor­ma­lu. Ta­čiau jei ne­ri­mas per di­de­lis ir sve­ti­mų as­me­nų bai­mė yra nuo­la­ti­nė ar pa­si­kar­to­jan­ti, jei vai­kas iš vi­so ven­gia bend­rau­ti su ki­tais, rei­kia su­si­mąs­ty­ti. Kon­sul­tuo­ja vai­kų psi­cho­lo­gė Ele­na Mic­ke­vi­čie­nė.

Charakterio bruožas ar psichologinė problema

– Vaikai nuo gimimo skiriasi temperamentu bei asmeninėmis savybėmis. Nors dalį temperamento paveldime gimdami, jis gali šiek tiek kisti. Tinkamai auklėdami vaikus, galime vienas savybes sustiprinti, kitas susilpninti. Manoma, kad 15–20 proc. kūdikių gimsta drovūs arba turi įgimtą polinkį į drovumą. Tačiau šių ir vėliau tapusių nedrąsių vaikų drovumo požymiai labai priklauso nuo auklėjimo.

– Vis dėlto vienas vaikas yra aktyvesnis, kitas – lėtesnis, trečias – linksmesnis, dar kitas – drovesnis. Jie visi skirtingai reaguoja į tas pačias situacijas. Vaiko elgesys priklauso nuo aplinkybių ir savijautos, asmeninės patirties bei interpretacijų – kaip jis suvokia esamą situaciją. Galime pateikti pavyzdį: jei vieną kartą sutiktas nepažįstamas asmuo išgąsdino mažametį, kitą kartą vaikui susitikus su svetimu gali kilti minčių, jog ir šis bus pavojingas. Manoma, kad drovumas yra tam tikras atsargumas dėl įsivaizduojamos grėsmės.

Vaiko elgesys priklauso nuo aplinkybių ir savijautos, asmeninės patirties bei interpretacijų – kaip jis suvokia esamą situaciją.

Vaikas niekada nebus visuomet linksmas ar visuomet liūdnas. Nebus jis ir nuolat drovus. Pavyzdžiui, namuose vaikas jaučiasi ramus, būna aktyvus ir drąsus, tačiau, nuvažiavęs į svetimą, nepažįstamą vietą, jis jaučia nerimą, neužtikrintumą, silpnesnį saugumo jausmą. Aplinka jam svetima, todėl prireikia laiko, kol su ja susipažįsta, įvertina ir atranda savo vietą joje.

Nereikia pamiršti, kad vaikai, kaip ir suaugusieji, būna intravertai ir ekstravertai, vieni individualistai, kiti pirmenybę teikia visuomeninei veiklai. Dažnai atkreipiame dėmesį į tuos vaikus, kurie mažai bendrauja su kitais vaikais. Susidariusi nuomonė, kad vaikas turi bendrauti su bendraamžiais, kad tai jam turi patikti ir kad vaikas tiesiog sukurtas bendrauti. O štai vėliau paaiškėja, kad jam labai įdomu knygos, konstruktoriai, lėlės. Jis nesijaučia vienišas, jam geriau pabūti vienam.

Vaiką, kuris dažnai jaučia nerimą, baimę tapti pajuokos objektu, atsidurti dėmesio centre, būti neigiamai įvertintas ir/ar vengia svetimų vietų bei nepažįstamų žmonių, vadiname nedrąsiu. Tačiau reikia susimąstyti, kad ateityje tokiam vaikui gali susiformuoti ir išsivystyti socialinis nerimas ar socialinė fobija.

Kokios priežastys

– Kodėl vieni vaikai drąsesni, kiti drovesni, aiškių ir konkrečių išvadų, kodėl taip būna, nėra. Manoma, kad drovumui pasireikšti įtakos turi smegenų limbinė sistema (atsakinga už emocijas ir atmintį) bei migdolinis kūnas (dalyvauja atminties ir baimės procesuose).

– Kita teorija teigia, kad tai gali būti paveldima. Yra ir socialinio išmokimo teorija, kuri teigia, kad visas elgesys yra modeliuojamas ir išmokstamas stebint aplinkinių elgesį ir jo rezultatus, tarsi išmokstama tokio elgesio modelio. Labai dažnai pasitaiko, kad drovių vaikų tėvams būdingas padidėjęs socialinis nerimas, yra tam tikrų socialinės fobijos bruožų: jie vengia bendrauti su kai kuriais žmonėmis, atsidurti tam tikrose situacijose, kur jaučiama emocinė grėsmė.

Drovumą gali lemti nesaugūs ryšiai tarp motinos ir vaiko kūdikystėje bei ankstyvoje vaikystėje (nenuoseklumas, šilumos ir meilės stoka, silpnas prieraišumas, palikimas, poreikių nepatenkinimas). Nekokybiški santykiai su tėvais (prasti bendravimo įgūdžiai, netinkami konfliktų sprendimo būdai, pagarbos stoka, šeimos uždarumas, vengimas kviesti svečių į namus ir t.t.) dažnai yra perkeliami į kitus santykius, pvz., į santykius su draugais, auklėtoja ar kitais aplinkiniais.

Pirmagimiai – drovesni

– Manoma, kad drovesni vienturčiai arba pirmagimiai vaikai. Taip atsitinka dėl per didelių tėvų lūkesčių ir reikalavimų.

– Dažnai tėvai nori didžiuotis savimi ir tam pasitelkia savo vaikus. Nori, kad jie būtų nepriekaištingi, elgtųsi tinkamai ir rodytų visiems pavyzdį. Deja, nei tobulų tėvų, nei tobulų vaikų nebūna. Per dideli reikalavimai ir lūkesčiai pradeda slėgti vaiko pečius, ir jis tampa uždaresnis, menkavertiškesnis ir drovesnis. Vaikai nenori tėvų nuvilti, stengiasi pasirodyti kuo geriau, bet nepavyksta, todėl ir nusimena. Įsisuka tarsi uždaras ratas. Vaikas stengiasi kažką atlikti, kad nenuviltų tėvų, jam nepavyksta, nes jaučia per didelį spaudimą, krenta jo savęs vertinimas, pasitikėjimas savo jėgomis, ir kitą kartą jis pradeda jausti dar didesnę baimę ir stipresnius nusivylimo jausmus. Vidinis nepasitenkinimas tik didina nepasitikėjimą savimi, verčiantį dar dažniau ir smarkiau drovėtis, nerimauti dėl kitų vertinimų.

Ar elgesys priklauso nuo amžiaus

– Iki vienų metų vaikui sunku žaisti net pačiam su savimi. Mažyliui šalia reikia žmogaus, kuris jam nusišypsotų, pakalbintų, apkabintų, pasiūlytų žaisliukų. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbu, kad vaikas būtų saugus, mylimas, patenkinti pagrindiniai jo poreikiai, jaustų aplinkinių dėmesį, supratimą bei pagarbą. Žinoma, ypač svarbus yra motinos vaidmuo.

– Be to, svarbu, kad vaikas neišsigąstų, nebūtų per ilgai paliktas vienas ir, žinoma, pajustų veiksmų ritmiškumą (mama išėjo ir sugrįžta; žaidimas „kuku“, kai mama savo veidą paslepia savo rankomis ir vėl atidengia; pasikartojantys ritmai, žaidimai, dainelės).

Iki 3 metų vaikas pradeda suvokti savąjį „aš“. Vaikui įdomiausia žaisti pačiam su savimi, nes dar tik susipažįsta su savimi ir neturi įgūdžių bendrauti su draugais. Jam reikia vaikų, nori žaisti su kitais, tačiau žaidimas išlieka individualus. Pvz., du draugai tame pačiame kambaryje žaidžia su mašinėlėmis, dėlionėmis, balionais, tačiau jų žaidimas neturi nieko bendra, jokių bendrų taisyklių, jokių bendradarbiavimo požymių. Dažnai vienam prireikia žaislo, kurį turi draugas, tačiau tai tik todėl, kad svarbiausia patenkinti savo poreikį, vaikai dar neturi įgūdžių bendradarbiauti ir suvokti kito norus, jie yra egocentriški. Taigi jie kartu, bet ir atskirai.

Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko savarankiškumas arba gėda. Todėl patartina vaikams suteikti laisvės ir džiaugtis jų idėjomis bei pastangomis atlikti veiksmus patiems. Vaikui svarbu jaustis saugiai, kad galima pasitikėti tėvais. Jei tėvai vaiką kur nors palieka, būtinai turi pasakyti, po kokio jo veiksmo atvažiuos pasiimti. Pvz., tu pavalgysi, ir mes atvažiuosime; tu pamiegosi, ir tėtė atvažiuos tavęs pasiimti ir pan.

Nereikėtų pamiršti, kad vaikui saugumo suteikia rutina bei dienotvarkė. Pasikartojimai ir žinojimas, kas po ko bus, stiprina pasitikėjimą aplinka, skatina pusiausvyros suvokimą, suteikia vidinės ramybės. Žinoma, tėvai gali kuo anksčiau pradėti vaikus supažindinti su bendraamžiais, rodyti pavyzdį, kaip reikia žaisti, dalintis ir užjausti. Juk vaikai mokosi modeliuodami ir kartodami tai, ką mato.

Vyresniems vaikams esminiai dalykai tampa mokėjimas draugauti ir bendradarbiauti, valdyti aplinką, pasiekti savo tikslus, susidurti su nepasisekimais ir juos įveikti, vystosi drąsa. Vaikas deda pagrindus asmeniniam iniciatyvumui arba kaltės jausmui. Todėl tėvai galėtų skatinti, drąsinti ir būti šalia.

Atsiranda siužetinių žaidimų. Jau neužtenka bendrauti tik su mama ir tėčiu, jau reikia draugų. Vaikai siekia kuo daugiau bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais. Bendravimas su vaikais atveria daug galimybių keliauti vaizduotės keliu ir išgyventi įvairias gyvenimo situacijas. Žaisdamas vaikas iš naujo išgyvena nemalonius įvykius, juos pakeisdamas taip, kaip jam geriau, mokosi įvairių įgūdžių ir didina pasitikėjimą savimi. Vaikui svarbu leisti patirti kuo daugiau džiaugsmo, nes geros patirtys prisideda prie pasaulio vaizdo formavimo, vaikas kaupia pirmuosius patyrimus ir taip kuria savo gyvenimo istoriją.

Darželis: vesti ar vis dėlto ne

– Dažnai abejojama, ar leisti drovų, nedrąsų vaiką į darželį, ar auginti namuose. Darželyje vaikas mokosi bendrauti, lavina įvairius įgūdžius, reikalingus prisitaikant prie aplinkos, įvairių gyvenimo situacijų. Darželyje besikeičiantį vaiko elgesį, bendravimą, įgūdžių lavinimą būtų galima pagrįsti socialinio išmokimo teorija.

– Pradedant leisti į darželį jautresnį ir drovesnį vaiką, reikia jį paruošti, negailėti savo laiko ir jėgų. Reikėtų keletą kartų nuvesti į darželį, kai vaikai žaidžia lauke, pažiūrėti ir pasiteirauti, ar jis norėtų ten pažaisti. Vėliau galima susitarti nuvesti kelioms minutėms į grupę, vėliau laiką po truputėlį ilginti. Jei manote, kad vaikas nepasiruošęs išbūti visos dienos, jam tai kelia per didelį stresą ir nerimą, pasiimkite prieš pietų miegą. Kartais maži vaikai pietų miegą suvokia kaip kitos dienos pradžią, todėl jie gali pajausti tėvų stygių ir išgyventi sielvartą.

Dažnai tėvai nori didžiuotis savimi ir tam pasitelkia savo vaikus. Nori, kad jie būtų nepriekaištingi, elgtųsi tinkamai ir rodytų visiems pavyzdį.

Žinoma, labai daug kas priklauso nuo grupės dydžio ir vaikų: ar jie draugiški, ar piktesni. Tačiau svarbiausia yra auklėtoja. Turinti pašaukimą pedagogė moka grupę suvaldyti: jei vaikai įsiaudrino, juos nuramins, jei matys kampe stovintį drovuolį, jį įtrauks į veiklą arba pabus šalia. Ji jaučia kiekvieną vaiką, ir tai padeda vieniems tapti drąsesniems, kitiems ramesniems.

Būkite dėmesingi ir stebėkite savo vaiką. Jei per mėnesį vaikas nepritampa prie grupės ir kiekvieną rytą lieka su ašaromis akyse, o atvykę pasiimti randate jį kampe ar prie lango, pasitarkite su kitomis mamomis, auklėtojomis ir pamąstykite, ar vaikui nėra tai per didelė našta. Kartais vaikai negali lankyti darželio.

Mokykla – savotiškas vaiko išbandymas

– Drovumas ypač sustiprėja po stresų ar pokyčių gyvenime. Ėjimas į mokyklą vaikui yra savotiškas išbandymas – atsiskyrimas nuo šeimos, atsakomybės prisiėmimas, visai kitokia rutina ir svetimi aplinkiniai. Todėl dažnai drovumas mokykloje sustiprėja.

– Pasitaiko atvejų, kai drovuolis mokykloje tampa labai drąsus, tarsi išsilaisvina. Labai svarbu, kad mokytojas, kaip ir darželio auklėtojas, būtų supratingas, jautrus, tolerantiškas ir sugebantis atsižvelgti į kiekvieno skirtumus bei norus. Patartina tėvams bendrauti su auklėtojomis, mokytojomis, dalyvauti bendruomenės veikloje, taip tėvams bus lengviau suvokti vaiko išgyvenimus.

Psichologė Elena Mickevičienė. / Asmeninio albumo nuotrauka

Patarimai drovaus vaiko tėvams

* Neverskite vaiko demonstruoti, koks jis šaunus. Paliktas ramybėje, jis labai greitai įvertina aplinką, ką gali nuveikti. Vėliau galės pasirodyti savo noru.

* Leiskite vaikui apsiprasti svetimoje aplinkoje. Leiskite daryti tai, kas padeda pasijusti drąsesniam, greičiau priprasti prie aplinkos. Pvz., pabūti šalia, pasėdėti ant kelių, pastovėti šalia, pasiimti jo mylimą daiktą ir t.t. Kai pajusite, kad vaikas tampa neramus ir judresnis, galite pasiteirauti, gal jo norai pasikeitė, gal jis nori apsidairyti ar bėgti žaisti su kitais vaikais. Galite pasisiūlyti jį palydėti ir ten pabūti kartu, kol apsipras.

* Niekada nelyginkite vaiko su šalia esančiais. Vieni greičiau išmoksta vienus dalykus ir tampa savarankiškesni ir drąsesni, kiti vėliau. Vieni vaikai nuo gimimo būna jautresni, todėl reikalauja didesnio tėvų rūpesčio, dėmesio ir globos. Vieni gali lankyti darželį nuo 2,5 metų, kiti nepritampa. Jūsų vaikas yra individualus ir vienintelis, todėl visuomet atsižvelkite į jo būseną, norus ir galimybes.

* Vaikų žaidimų aikštelėje leiskite mažyliui stebėti kitus vaikus. Nestumkite jo į įvykių sūkurį.

* Patartina vaiką padrąsinti ir paskatinti už menkiausią norą stengtis, pasiektą rezultatą, o nesėkmes priskirti nepalankioms aplinkybėms. Gali tėvai savo kūno kalba transliuoti vaikams žinutę, kad „tu gali, tau pavyks, nieko tokio, kad suklydai, ar neišdrįsai, kitą kartą pabandysi vėl ir pavyks.“

* Fantazuokite! Vaikų vaizduotė turi ypatingų galių. Pasakokite ir kurkite kartu įvairias istorijas, iš kurių galėtumėte pasisemti drąsos, juoko, alternatyvaus elgesio ar to, ko labiausiai jūsų vaikui trūksta. Tiek daug dalykų priklauso nuo mūsų minčių, požiūrio. Jei vaikas tikės, kad pavyks, bus priimtas, mylimas ir ypatingas, taip ir jausis, todėl ir jo elgesys bus pozityvus, malonus ir draugiškas. Vaikas bus laimingas.

* Patartina vaikus skatinti užsiimti užklasine veikla. Užsiėmimų metu vaikas kaupia įvairią patirtį, gerina bendravimo įgūdžius, mokosi save išreikšti jam malonia veikla, atsitraukia nuo kasdienybės.

* Pasitelkite intuiciją. Mamos ją tikrai turi, tad kartais nederėtų į ją numoti ranka. Jei jaučiate, kad vaikui tokioje aplinkoje yra neramu ir nesaugu, parinkite tinkamesnę. Jei jaučiate, kad vaikas negali lankyti darželio, ir ne tik vaikas, bet ir jūs kas dieną jaučiate nerimą, įtampą, ir tai trukdo kasdienei veiklai, susimąstykite, ar tikrai to norite.

* Patys mažiau nerimaukite ir būkite tvirtesni ir drąsesni. Juk tėvų įtampa pereina vaikui.

* Patariama vaiką į darželį, mokyklą ar pas auklytę vesti be nerimo akyse ir širdyje. Atsisveikinti trumpai ir konkrečiai. Galima pasiūlyti pamojuoti per langą ar atlikti susitartą veiksmą. Patartina nesileisti į ilgus atsisveikinimus.

* Padėkite per daug droviam vaikui, nes jam tai sunku padaryti be suaugusiųjų pagalbos. Jei nežinote, ką daryti ir kaip elgtis, nedvejokite, pasitarkite su specialistu, kreipkitės į vaikų psichologą.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“ (www.mamoszurnalas.lt)