Kad galėtume mylėti, turime išgydyti „nemeilės žaizdas“
Kas tos „ne­mei­lės žaiz­dos“, ko­dėl tiek daug sky­ry­bų ir ką iš tie­sų mes ži­no­me apie mei­lę, psy­cho­lo­gies.ru in­ter­viu su psi­cho­te­ra­peu­tu, 8 kny­gų au­to­riu­mi John­‘u Wel­wood­‘u.

– Vienoje knygų rašote, kad pagrindinė nesėkmingų santykių priežastis – „nemeilės žaizda“, kurią turi kiekvienas.

– Psichologiškai šios žaizdos pasireiškia netikėjimu, kad esame verti meilės. Ji atsiveria, kai vaikas, nuo gimimo atviras pasauliui, neranda palaikymo ir supratimo. Žmogaus prigimties pagrindas – atvirumas. Visi vaikai tokie gimsta. Kol auga, jiems reikalingi modeliai, kaip praktiškai išlaikyti pasitikėjimą pasauliu: kaip jis gali likti mylintis, geras ir kartu išlikti savimi, išsaugoti savo ribas. Jam reikalingi santykių modeliai, padėsiantys pažinti jausmus ir išmokti juos reikšti. Suprantama, kad tėvai, kurių tai daryti niekas neišmokė, negali to perduoti ir atžalai. Ir tada vaikas ima užsiverti. Jis jaučia, kad negali tiesiog būti savimi, toks, koks yra, nes nebus priimtas.

Taip imame tolti ir atsiriboti nuo savęs paties, kad taptume „visaverčiai“ šeimos nariai. Prisitaikydami prie visuomenės ir šeimos konstruojame melagingą „Aš“.

– Po to du tokie „Aš“ susitinka ir bando vienas kitą pamilti...

– Būtent! Dauguma žmonių išties nežino, kas yra meilė. Jie ieško priėmimo, palaikymo, rūpesčio – tačiau, jei niekas jūsų niekada nemylėjo, kaip galite to išmokti? Dažniausiai, išskyrus retas išimtis, mus supa žmonės, kuriems tarsi trūksta šilumos ir meilės. Žinoma, atsiranda kompensuojamieji mechanizmai – gimsta jaunystės, grožio, turto, nepriklausomumo, sėkmės kultai. Tačiau giliai sieloje vis tiek rasite tą pačią žaizdą.

– Sprendžiant iš knygų, jūs daug galvojote apie meilės santykius. O juk priimta manyti, kad ši tema labiau jaudina moteris nei vyrus...

– Domėjimosi tuo priežastis – mano šeima, kurioje praktiškai nebuvo santykių, bendravimo tarpusavyje. Todėl, kai sulaukęs dvidešimt septynerių vedžiau, o po trejų metų išsiskyriau, supratau, kad apie santykius nežinau ničnieko! Pamačiau, kad taip nutinka daugeliui: mes tiesiog tuokiamės, tampame tėvai, tikėdamiesi, kad tai savaime suveiks – bet nesuveikia!

Ir dar supratau, kad šiuolaikiniame pasaulyje santuokai, kad ji išgyventų, reikalingas gilus, net sakyčiau, dvasinis tikslas. Jai jau nebepakanka pasitenkinimo, saugumo jausmo ir finansų. Reikia ko nors daugiau.

– Negi mes nebenorime būti tiesiog laimingi, sveiki, mylimi, negalvodami apie dvasinius santuokos tikslus?

– Bėda ta, kad labai mažai žmonių užaugo šeimose, kuriose vyravo lengvi, kupini meilės bei atvirumo santykiai, ir gali būti laimingi. Daugeliui tai – svajonė, prie kurios neaišku, kaip priartėti. Jiems tenka mokytis santykių – to, kaip jie suvokia jausmus, juos išreiškia, ko laukia iš partnerio, ką ir kodėl nori jam atiduoti.

– Ar to galima išmokti patiems – be psichologo, dvasinio mokytojo?

– Pirmiausia reikia suvokti, kad turime „nemeilės žaizdą“. Be vertinimo, be savęs ar tėvų smerkimo – tiesiog pripažinti, kad ji yra. Pripažinti atskirtį nuo prigimties, besąlygiškos meilės poreikį. Po to su ta žaizda reikia „susidraugauti“: išreikšti visus su ja susijusius jausmus – liūdesį, skausmą, pyktį, kaltę.

Ir būtent tam dažniausiai reikia specialisto pagalbos, nes dažniausiai bijome šių jausmų, bijome su jais nesusidoroti. Klientams skiriu užduotį: liepiu atsigulti ir pajusti, kur ta „žaizda“ yra jų kūne, po to prašau įsivaizduoti, kad jie su meile ir šiluma žiūri į ją, sutinka su ja. Siūlau jos pagailėti, sutikti kurį laiką taip gyventi. Ir tuomet ji ima mažėti.

– Teigiate, kad meilės santykiai šiuolaikiniams žmonėms gali tapti dvasiniu keliu. Kaip būtent?

– Kiekvieno kelio pradžia – suvokimas, kad mums ko nors reikia – norime rasti tai, ko neturime. Jeigu santykiai tenkina, vargu ar tuo susidomėsime. Tačiau jei jaučiame kokį nors poreikį, galime santykius paversti atgimimo keliu. Juk visi jausmai – tai atvirumas realybei. Kad atvirumas taptų įmanomas, reikalingi trys dalykai: dvasinė praktika, psichoterapija ir darbas su kūnu.

Ir tuomet žmogus tampa dvasine būtybe, įsijautusia į savo kūną. Toks būtų mano dvasinių praktikų ateities matymas – išmokyti žmones pasinerti į „čia“ ir „dabar“, į kasdienį gyvenimą, santykius. Daugeliui mūsų santykiai – komforto ir saugumo šaltinis, tačiau šiandien juos išsaugoti, oi, kaip sunku.

– Kodėl šiandien taip sunku išsaugoti santykius, kas pasikeitė?

– Tradiciškai santuoka atliko tam tikras socialines funkcijas. O šiandien ją bandome kurti kliaudamiesi jausmais. Tais pačiais, kurių nepažįstame ir kuriuos bijome sutikti. Be to, visi jausmai kinta – tokia jų prigimtis.

Yra puikus graikų mitas: Erosas tampa Psichėjos meilužiu ir lanko ją naktimis, bet su sąlyga, kad nesistengs jo išvysti dienos šviesoje. Kurį laiką viskas vyksta sklandžiai, tačiau vėliau Psichėjai tampa smalsu ir kartą ji uždega šviesą, kad pamatytų Erosą. Šis išskrenda, o Psichėjai teks patirti nemažai išbandymų, kad galėtų dienos šviesoje susijungti su mylimuoju. Mitas apibūdina pagrindinį vakarų civilizacijos konfliktą tarp sąmonės – Psichėjos ir romantinės meilės – Eroso.

Šia prasme tradicinė santuoka egzistavo tamsoje, o XX a. sąmoningumo didėjimas netikėtai nušvietė santykius. Dabar turėsime praeiti išbandymus, kad išmoktume sąmoningai mylėti vienas kitą dienos šviesoje.

Šiandien, jeigu norime išlaikyti gyvus ir besiformuojančius santykius, turime rasti naują santuokos prasmę.

– Kaip tai padaryti?

– Pirmiausia turime norėti su partneriu susitikti daug gilesniu lygiu. Pora turėtų būti pasiruošusi sąžiningai atsakyti: „Kodėl mes dar esame kartu?“ Norime tik patirti malonumą ar norime augti kartu? Jeigu norime augti, ar esame pasiruošę santykius paversti alchemijos taure, kurioje viskas, kas nesuvokta, užmūryta mumyse, kas gali pasireikšti ir transformuotis?

Pyktis, skausmas, pavydas, neapykanta – visos šios emocijos taip pat turi tilpti taurėje. Tai gali būti skausminga, nepriimtina, kelti konfliktus – tam irgi turime būti pasirengę. Galbūt šis kelias patiks nedaugeliui porų. Tačiau tik taip galima išsaugoti gyvus santykius. Ir vienąkart aptikti: jeigu galime visiškai atsiverti partneriui, galime ir... visatai.