Jei vaikas nepatiria trečiųjų metų krizės, nėra ko džiūgauti
Vai­kui su­kan­ka dve­ji me­tai ir stai­ga pra­si­de­da ti­kri „ste­buk­lai“. Jis pa­si­kei­čia tie­siog aky­se, o tai vi­sus, net ir drą­siau­sius tė­vus, ge­ro­kai įbau­gi­na. Šei­mo­je ki­lęs są­my­šis – toks pa­žįs­ta­mas dau­gu­mai šei­mų, kad net mie­la skai­ty­ti. Lie­ka tik iš­kil­min­gai pa­svei­kin­ti: „Svei­ki at­vy­kę į tė­ve­lių klu­bą!“ ar­ba ki­taip ta­riant – links­my­bės pra­si­de­da. Pa­ta­ria psi­cho­lo­gė Eri­ka Kern.

Taip auga asmenybė

Tai iš tiesų sudėtingas metas. Bet šaunu, kad susiduriate su vaiko asmenybės gimimu, argi tai ne nuostabu? Aišku, kad baisu, aišku, kad nežinia, kaip elgtis, tačiau net sunkiausiomis akimirkomis nepamirškime džiaugtis tuo, kas vyksta.

Na, o kaip atsiranda trečiųjų (daugeliui vaikų – ir antrųjų) metų krizė, paaiškinti ir lengva, ir sunku. Tokio amžiaus vaikai mažai gali papasakoti, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje, tad lieka tik stebėti ir spėlioti. Taip stebėję ir prispėlioję mokslininkai bando aiškinti tai kaip vaiko „aš“ formavimąsi, arba atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Yra manoma, kad iki antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų vaikas išorinį pasaulį ir save suvokia kaip vientisą visumą. Apie antruosius-trečiuosius metus vyksta sudėtingas atsiskyrimo nuo tėvų procesas – aš esu aš ir noriu būti nepriklausomas nuo tėvų (kartu norėčiau būti toks, kaip jie).

Tai labai panaši krizė į paauglystės krizę – aš jau ne vaikas, tačiau nenoriu būti toks, kaip suaugusieji, noriu būti kitoks. Dažnai vaikai protestuoja prieš tėvų valią – apsirengti, valgyti, miegoti pagal tėvų „užgaidas“ staiga pradeda atrodyti, kaip didžiausia grėsmė savarankiškam ir nepriklausomam „aš“. Jei nesipriešindamas priimsi tėvų valią, vadinasi, vis dar esi mažytis, priklausomas, bejėgis kūdikis. Tuo tarpu pasipriešindamas tėvams jauti daug daugiau asmeninės jėgos ir valdžios ir... tarytum darniai įsijungi į šeimos sistemą, kur visi valdžios ir jėgos kažkodėl turi daugiau nei tu.

Kodėl taip tipiška griūti parduotuvėje

Stebėdamas tėvus, vaikas primityviai, tačiau savo amžiuje labai logiškai mąsto „esi stiprus, jei to, ko užsimanei, reikalauji nenusileisdamas“ – taip jiems atrodo jūsų noras, kad jie rengtųsi tam tikrais drabužiais. Vaiko mąstymas dar negali suvokti, kad lauko šaltis ir drabužiai yra tiesiogiai susiję, labiau atrodo, kad tėvai įsigeidė, jog rengtumeis būtent tai. Jei auginate mažus vaikus, žinote, kad į priekį jie matyti gali labai trumpai. Jei sakote, kad tuojau kažkas įvyks, jie reikalauja, kad „tuojau“ ir būtų po vienos sekundės, o vėliau nei po sekundės, reiškia beveik tą pat, kaip „niekada“. Tad kai sakote, kad jei vaikas neapsirengs, jis sušals, o jam vis dar nešalta, tai jam atrodo, kad nusišnekate.

„Trečiųjų metų krizė labai panaši į paauglystės krizę – aš jau ne vaikas, tačiau nenoriu būti toks, kaip suaugusieji, noriu būti kitoks“.

Štai tokį vaizdą susidarę vaikai keliauja į parduotuvę. Pamato puikų žaislą. Jo reikėtų. Logiškai mąstant, tai tas pats, kas mamai norėti, kad jos dukra užsidėtų tam tikrus drabužėlius. Jei norisi – reikia to siekti. Iš pradžių vaikas jūsų prašo (kaip ir jūs jo), vėliau reikalauja, na o kai tai nepadeda, griebiasi arba garsaus rėkimo, arba kritimo ant grindų, arba abejų metodų kartu. Kaip vaikai atranda šiuos nuostabius metodus – tikras stebuklas. Žinoma, kai kurie nusižiūri vieni nuo kitų, tačiau yra vaikų, kurie to nėra matę! Tam tikra prasme, kritimas ant grindų primena verkiantį bejėgį kūdikį, kurį mama stengiasi nuraminti bet kokiomis priemonėmis. Tai tik hipotezė, tačiau gali būti, kad vaikai netyčia atranda tai savyje kaip veiksmingą metodą paveikti tėvus.

Kaip tėvams elgtis per isterijos priepuolius

* Visų pirma krizės metu reikia reaguoti ne į priepuolius, o užsiimti „prevencija“. Tai reiškia, kad turime padėti vaikui neskausmingai įsilieti į „didelių žmonių“ grupę ir rasti joje vertingą poziciją. Tai nereiškia, kad turime pradėti klausyti vaiko ir jo vykdyti įgeidžius (toks elgesys kaip tik tai labai pagilina krizę). Šiuo metu vaikas priima ir teisingas, ir klaidingas išvadas apie pasaulį ir aplinką. Tarkime, vaikas mano, jog jūs įsigeidėte, kad jis būtinai valgytų 15 valandą, o jis nenori. Jei pyksite, grasinsite ar versite elgtis taip, kaip norite jūs, tik patvirtinsite, kad tai – jūsų įgeidis, neturintis nieko bendro su vaiku. Tačiau jei leisite vaikui – PASIRINKTI, tai reiškia, kad leisti nevalgyti, tačiau (!) perspėsite, kad kitas valgis – tik per vakarienę (ir jokių užkandžių), vaikas patirs pasekmes ir supras, kad jam pačiam naudinga pavalgyti tuomet, kai maistas pateiktas. Pasekmė labai priklauso nuo vaiko ir nebūtina griebtis pačių kraštutinių pasekmių. Kai kuriems vaikams bus pakankama pasekmė, kad reikės valgyti šaltą maistą, kitiems – kad tuo metu virtuvėje nebus mamos, tretiems – dar kiti dalykai.

Psichologė Erika Kern pabrėžia, kad vaiko įtampa tiesiogiai priklauso nuo tėvų jausmų ir veiksmų. / Giedrės Putnikaitės nuotrauka

Tad visada galvokite apie tai, ar vaikas, atsisakęs elgtis, taip, kaip jūs reikalaujate, patirs pasekmes (nebūtinai žiaurias, svarbu, kad vaikui neparankias ar nemalonias). Jei taip – leiskite gyvenimui suteikti pamoką, o patys atsitraukite iš auklėjimo ir tiesiog pagailėkite vaiko, kad jis turi prisiderinti.

* Kitas dalykas – visada pasitikrinkite, ar tai, ko reikalaujate iš vaiko, iš tiesų reikalinga, ar tik šiaip norite, kad taip būtų. Pavyzdžiui, ar tikrai būtina, kad jis rengtųsi vieną ar kitą drabužėlį? Juk nieko neatsitiks, jei aprengsite ta palaidine, kokios jis pats nori. Jei atrasite, kad nėra tokio didelio skirtumo, nusileiskite – vaikas matys, kad nėra taip, jog jūs visada norite būti valdžioje.

* Trečias dalykas – visada leiskite vaikui rinktis. Ne per daug alternatyvų – visada turi būti ribos. Mažam vaikui gali būti sunku pasirinkti iš daugelio dalykų. Pasiūlykite porą-trejetą. Pasirinkimas – svarbus pagrindas ateičiai, prisiimant atsakomybę už sprendimus.

* Niekada nesakykite „aš tau sakiau“, kai atsitinka taip, kaip sakėte, kad atsitiks. Patylėkite, arba praleisite auksinę progą leisti vaikui pasimokyti iš patirties.

Kai vaikas reikalauja nereikalingų dalykų, paklauskite savęs, ar tai jo poreikis, ar įgeidis. Jeigu įgeidis – neprivalote jo tenkinti. Stenkitės išlikti ramūs, pasakykite „ne“. Nešaukite, nesiaiškinkite, nemoralizuokite, tiesiog aiškiai pasakykite „ne“.

Ar visus vaikus ištinka ši krizė

Krizės būdingos visiems vaikams, tačiau ne visi vaikai leidžia sau išreikšti kylančius jausmus ir norus. Kartais vaikas nemaištauja, nes ilgesnį laiką nori likti priklausomas nuo tėvų ir pasimėgauti mažo vaiko pozicija. Šiuo atveju krizė greičiausiai tiesiog ištiks vėliau.

Kartais vaikui nesaugu arba baisu išreikšti kylančius jausmus. Tai gali atsitikti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – labai griežtas auklėjimas, kuriame bet koks pasipriešinimas gali sukelti skausmingas pasekmes, kita – labai aukšti lūkesčiai vaikui būti „geru“, ir vaikas, nenorėdamas nuvilti tėvų, neleidžia sau išreikšti kylančių jausmų. Dar kita priežastis – visa šeima gana stipriai neigia savo pykčio jausmus ir jų nereiškia, tad vaikas nenori išsiskirti iš grupės. Yra ir kitų priežasčių, kurios gali būti labai individualios ir priklauso nuo situacijos, šeimos ir paties vaiko.

Jei vaikas neišgyvena trečiųjų metų krizės, nepatariama labai džiūgauti. Vertėtų pasigilinti, kas vyksta su vaiku. Greičiausiai krizė vienu ar kitu būdu anksčiau ar vėliau „išlįs“. Ko gero girdėjote, kad paaugliai, kurie neišgyveno paauglystės krizės, išgyvena ją kur kas vėlesniame amžiuje – 25 metų ar net vyresni. Tas pats galioja trečiųjų metų krizei – geriau lai ji vyksta savo laiku.

Kada krizė baigsis

Kartais tėvai juokauja, kad trečiųjų metų krizė pereina į ketvirtųjų, paskui – į penktųjų ir t .t. Krizės buvimas yra būtinas, tačiau jos intensyvumas ne būtinai turi būti labai didelis. Krizė paprastai per metus, gal kartais ir greičiau turėtų pasitraukti. Kartais, kaip mini tėvai, ji užsitęsia. Taip atsitinka todėl, kad įsitvirtina kai kurie klaidingi elgesio modeliai. Krizė iš tiesų jau būna praėjusi, tačiau vaikui reikia pagalbos. Jei krizės metu tėvai ir vaikai įsijungė į tarpusavio kovas, pats vaikas jų sustabdyti neturi nei įgūdžių, nei galimybių.

Trečių metų krizė ir... vaistai

Raminamieji vaistai vaikui skiriami nuo įvairaus pobūdžio stresinių išgyvenimų. Krizė pati savaime išprovokuoja stresą. Jei nueisite pas gydytoją, jis jums skirs vaistų, nes gydytojai gydo vaistais, jei nueisite pas psichologą, jis jums padės susitvarkyti kitais metodais, nes psichologai vaistais negydo.

O gal raminamuosius gerti tėvams? Tai šmaikšti, tačiau labai protinga mintis. Jei jau galvojate apie raminamuosius, protingiausia būtų jų gerti patiems, taip sumažinsite savo įtampą ir kur kas konstruktyviau įveiksite sudėtingas auklėjimo situacijas. Vaiko įtampa tiesiogiai priklauso nuo jūsų jausmų ir veiksmų, tad šiuo atveju galite „už vaiką“ vaistus gerti patys.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“ (www.mamoszurnalas.lt)