Ieškoma būdo, kaip veiksmingiau kovoti su nerimu
Be­veik vi­si pa­ti­ria ku­rios nors for­mos ne­ri­mą. Per ne­se­niai at­lik­tą ty­ri­mą nag­ri­nė­ta, kiek šią ne­ma­lo­nią emo­ci­nę bū­se­ną le­mia ne­uro­trans­mi­te­ris glu­ta­ma­tas. Re­zul­ta­tai ga­li pa­dė­ti moks­li­nin­kams ieš­ko­ti veiks­min­ges­nio te­ra­pi­nio įsi­ki­ši­mo.

Kaip rašo „Medical News Today“, evoliucija laikui bėgant ištobulino nerimą kaip išlikimo mechanizmą; jis yra mūsų atsako į pavojus „kovok arba bėk“ dalis. Širdis plaka šiek tiek greičiau, gali atsirasti ir šleikštumo pojūtis, kai organizmas ruošiasi veikti.

Nors nerimo sutrikimai taip pat paplitę kaip depresija, iki šiol jiems skirta kur kas mažiau dėmesio.

Nors nerimas yra natūralus atsakas į grėsmę, kai kuriems žmonėms jis tampa nekontroliuojamas. Užuot buvęs apsaugine jėga, padedančia kasdieniame gyvenime, jis tampa našta, darančia poveikį gerovei. Be to, didesnis polinkis į nerimą didina nerimo sutrikimų ir depresijos riziką.

Nerimas gali turėti ir fizinį poveikį. Naujojo tyrimo autoriai rašo, kad ilgalaikis nerimas gali padidinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Amerikos nerimo ir depresijos asociacijos duomenimis, nerimo sutrikimai kasmet paveikia beveik kas penktą suaugusį žmogų. Nors nerimo sutrikimai taip pat paplitę kaip depresija, iki šiol jiems skirta kur kas mažiau dėmesio. Tačiau vis didėjantis nerimo sutrikimų paplitimas paskatino labiau domėtis jų neurologiniais mechanizmais. Naujausias tyrimas, paskelbtas žurnale „Neuroscience“, skirtas glutamato vaidmeniui hipokampe.

Kas yra glutamatas

Glutamatas yra aminorūgštis ir pagrindinis sužadinimo neurotransmiteris smegenyse. Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad glutamatas gali būti susijęs su nerimu. Glutamato aktyvumo sumažėjimas didina nerimą, ir ypač svarbus atrodo glutamato lygis hipokampe – smegenų dalyje, tiesiogiai susijusioje su emocijų ir atminties reguliavimu.

Per ankstesnius tyrimus taip pat padaryta išvada, kad kitos dvi smegenų sritys, sudarančios prefrontalinę žievę, sąveikauja su hipokampu, kad moduliuotų nerimą. Tačiau dar nėra visiškai suprastas glutamato poveikis nerimui, nes kiti tyrimai davė priešingų rezultatų. Pavyzdžiui, per eksperimentą su žiurkėmis nustatyta, kad kai kurių glutamato receptorių potipių aktyvumo sumažėjimas hipokampe iš tikrųjų sumažino nerimo lygį.

Naujausio tyrimo autoriai norėjo išsamiau ištirti glutamato vaidmenį nerimo procesams. Kad susidarytų aiškesnį vaizdą, jie atliko keletą bandymų su marmozetėmis, dar vadinamomis voverinėmis beždžionėmis.

Glutamatas ir primatų nerimas

Pirmiausia komanda ištyrė kiekvienos marmozečių nerimo lygį, pasirodžius nepažįstamam žmogui (vienas jų prižiūrėtojas dėvėjo kaukę). Kaip ir tikėtasi, gyvūnai, kurių nerimo lygis buvo aukščiausias, turėjo gerokai mažiau glutamato hipokampe.

Tada tyrėjai dirbtinai padidino glutamato kiekį labai sunerimusioms marmozetėms. Kai jis pasiekė normalią koncentraciją, gyvūnai per atliekamus psichologinius testus reagavo ne taip nerimastingai.

Šis antrasis eksperimento elementas suteikė tyrėjams įrodymų, kad priežastinis ryšys yra: nerimastingų primatų glutamato aktyvumo lygis natūraliai buvo mažesnis, o kai jis buvo padidintas, gyvūnų nerimas sumažėjo.

Kad gautų daugiau informacijos apie kitų dviejų smegenų sričių, sudarančių prefrontalinę žievę, vaidmenį, komanda atliko papildomus eksperimentus. Blokuodami aktyvumą šiose srityse, tyrėjai nustatė, kad nerimą mažinantis poveikis dėl didinamo glutamato kiekio buvo panaikintas, kai viena sritis, pavadinta 25-ąja, pasidarė neveiksminga. Tačiau niekas nepasikeitė užblokavus kitą, 32-ąją, sritį.

Tyrimo autorių manymu, 25-oji sritis, yra potencialus terapinis taikinys. Nors mokslininkai vis dar tiria glutamato vaidmenį nerimo procesams, tokie tyrimai leidžia priartėti prie visiško jo supratimo.