Lietuviškoji Arkadija prieš neoliberalizmą
Lie­tu­vo­je ra­di­ka­li ne­oli­be­ra­liz­mo ar li­be­ra­liz­mo kri­ti­ka nė­ra nau­jas da­ly­kas, ta­čiau šiais me­tais ji ta­po ir svar­biu rin­ki­mi­niu ar­gu­men­tu. Ji at­si­dū­rė po­li­ti­nė­se prog­ra­mo­se ir kal­bo­se kan­di­da­tuo­jant į LR Pre­zi­den­tus (Ar­vy­do Juo­zai­čio) ir į Eu­ro­pos Par­la­men­tą (Vy­tau­to Radž­vi­lo). Jo­se ne­oli­be­ra­liz­mui pri­ski­ria­ma di­džio­ji da­lis pa­sau­lio ir vals­ty­bės ydų, o jo vie­ton siū­lo­ma lie­tu­viš­ka izo­liuo­tos au­to­ri­ta­ri­nės vals­ty­bės uto­pi­ja, ku­rio­je ka­žin ar no­rė­tu­me gy­ven­ti.

Neoliberalizmas kaip tvarka, besiremianti savitu santykiu tarp verslo ir valstybės, tarp valstybės ir jos piliečių turi silpnybių, dėl kurių paprastai yra kritikuojamas: dėl silpniausiųjų socialinio pažeidžiamumo, dėl politinių bendruomenių silpnėjimo, dėl galimos verslo grupių įtakos valstybėms, jų politiniams sprendimams ir iš to kylančios grėsmės jų suverenumui. Kritika dažniausiai siekiama atkreipti dėmesį į silpnas vietas, kurias politikai ar visuomenės turi stengtis valdyti: kurti socialinę apsaugą silpniausiems ir pažeidžiamiausiems, stiprinti valstybėje visuomeninius ryšius ir bendruomenių organizavimąsi (siekiant įveikti individualizavimąsi ir susvetimėjimą), stengtis, kad pasauliniu mastu veikiančios ar monopolinės verslo organizacijos nepaverstų kurios nors valstybės ar dalies politikų savo interesų įkaitais (kovojama prieš korupciją).

Radžvilas ES traktuoja kaip vykdančią gilesnę integraciją, ir tai vyksta drauge su „radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą“.

Neoliberalizmas turi daugiau pozityvių nei negatyvių pusių. Jis remiasi pasitikėjimu žmogaus racionalumu, jo laisve nustatyti sau tikslus ir pasirinkti priemones tiems tikslams siekti. Jis remiasi geriausiais jų pasiekimais, žmonių talentu ir darbu. Neoliberalizmas pasitiki žmonių gebėjimais tvarkytis ir nuspręsti dėl bendrų taisyklių, pagal kurias gyvens bendruomenė. Jis siekia sumažinti vaidmenį valstybės, kuri „iš viršaus“ spręstų, kas bendruomenei yra geriausia.

Lietuviškoji radikalioji neoliberalizmo kritika jį susieja su daugeliu pasaulio ydų ir mūsų valstybės nelaimių, neoliberalizmą traktuoja ne kaip grupės elito galvose suformuotą ideologiją, ragina liberalizmą išrauti su šaknimis, sugriauti neoliberaliąją tvarką ir sukurti naują.

Neoliberalizmas siejamas su pačiomis įvairiausiomis pasaulio blogybėmis. Pirmiausia – su asmens dvasinių vertybių žlugimu: su jo vartotojiškumu, moraliniu reliatyvizmu, bendruomenes ir tautinę valstybę neva griaunančiu individualizmu. Neoliberalizmui prikišamos ir socialinės blogybės: žmonių nelygybė, valstybės suverenumo mažėjimas jungiantis ES, net ir miškų kirtimas verslui siekiant naudos. Neoliberalizmas siejamas ir su globalizmu, skatinančiu migraciją, stambių korporacijų įsigalėjimu. Juozaičiui neoliberalizmas asocijuojasi su kairuolišku vertybiniu reliatyvizmu, tradicines sanklodas griaunančia socialinės inžinerijos ideologija („genderizmu“), „globalia „politinio korektiškumo“ sistema“, emigracija, demografine krize ir taip toliau.

Radžvilas ES traktuoja kaip vykdančią gilesnę integraciją, ir tai vyksta drauge su „radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą“.

Kategoriškieji neoliberalizmo kritikai įsitikinę, kad turime reikalą ne tiek su globaliu pasauliu ar neoliberalia tvarka, kiek – su globalistine ar neoliberalistine ideologija, kurią palaiko grupelė pasaulio ar valstybės galingųjų ar elito. Pagal šią logiką, neoliberalizmą gali sunaikinti į aukščiausius postus demokratiniu būdu atėję politikai, besiremiantys visai kita ideologija. O galbūt revoliucija pirmiausia ir turėtų būti nukreipta į politinį elitą, kurį anti-neoliberalizmo, suverenumo atstatymo ar kuriuo kitu vardu galėtų pašalinti naujajam pasauliui atstovaujanti grupė žmonių. Kaip sako Radžvilas apie Lietuvą, „didžioji dalis visuomenės ir net valdantysis elitas neturi tautinės ir valstybinės sąmonės“, o apie Europą: „Šiuolaikinės ES pagrindiniai politiniai veikėjai yra eurokomunistai“. Juozaitis kalba apie radikalią „valstybės valdymo pertvarką“, kurią atliksią specialiai parinkti analitikai ir ekspertai.

Didžiausios viltys siejamos su politiniais veikėjais, griaunančiais ilgą laiką kurtas tvarkas, įnešančiais sumaištį ir chaosą. Radžvilas didžiąją revoliuciją vykstant mato jau šiandien: „Dabar byra pasaulinė neoliberalizmo sistema“, kurios centras jam yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Jo herojus yra prezidentas Donaldas Trumpas, kuris supranta, kad „pasaulinės neoliberalios revoliucijos projektas“ yra neįgyvendinamas.

Radžvilas visur mato dabartinio pasaulio byrėjimo ir žlugimo, jo katastrofos ženklus: „Visose ES šalyse stiprėjantis ir rinkimų rezultatuose matomas pasipriešinimas vykdomam Europos ir tautų suverenumo griovimui gali baigtis Sąjungos subyrėjimu“. Juozaitis siūlo konsoliduotos ir nuo globalaus pasaulio įtakų izoliuotos tautinės valstybės projektą.

Kritikai siūlo pokytį, kuris reiškia anti-liberalią dabartinio pasaulio revoliuciją. Radžvilas visur mato dabartinio pasaulio byrėjimo ir žlugimo, jo katastrofos ženklus: „Visose ES šalyse stiprėjantis ir rinkimų rezultatuose matomas pasipriešinimas vykdomam Europos ir tautų suverenumo griovimui gali baigtis Sąjungos subyrėjimu“. Juozaitis siūlo konsoliduotos ir nuo globalaus pasaulio įtakų izoliuotos tautinės valstybės projektą.

Anti-liberalistinė vizija, savita lietuviškoji Arkadija, remiasi tvirta nacionaline valstybe, įsišaknijusia į tvirtą tautinę bendriją, sudarytą iš gausių ir tvirtų šeimų. Ši valstybė sėkmingai pati sau naviguoja globaliuose vandenyse, viską iš šio pasaulio imdama, ką gauna (kad ir ES išmokas ar NATO saugumą), bet nieko neduodama. Tvirtą bendruomenę ji kuria tautiniu ir gimstamumo didinimui palankiu auklėjimu bei švietimu mokyklose, ribojant tam galinčią pakenkti informaciją viešumoje.

Ši vizija graži, bet kokia jos vertė ir ką dėl jos reikėtų paaukoti? Utopiška yra manyti, kad kokiu nors būdu galime išvengti globalizacijos. Jos galimybėmis naudotis ir nuo grėsmių apsisaugoti mes tegalime priklausydami įvairioms sąjungoms, tarp jų ir ES. Ji ne vien suteikia saugumą ir išplečia galimybes prekiauti, bet ir, nustačiusi tam tikras taisykles, realiai apsaugo nedidelę Lietuvą nuo globalių vėjų, globalaus verslo spaudimo mūsų politikams. Turėdami galvoje mūsų politikų pažeidžiamumą, išryškėjusį jiems bendraujant su lietuviškuoju verslu, negalėtume tikėtis, kad jie būtų daug atsparesni globalaus masto verslo rykliams. Netruktume pajusti korporacijų spaudimą modifikuoti politines taisykles atliepiant išimtinai verslo interesus, visiškai užmirštant bet kokius piliečių bendrojo gėrio motyvus. Jei liktume vieni be ES užuovėjos, rūpesčiai dėl Lietuvoje ir Vokietijoje besiskiriančios riešutų sviesto sudėties imtų rodytis kaip išsvajotas rojus. ES yra stipri mūsų stiprėjančios, bet vis dar gana silpnos demokratijos ramstis.

Utopiška galvoti, kad galime sukurti monolitinę tautinę valstybę, dėl jos nepaaukodami laisvės ir demokratijos. Neoliberalizmo kritikai neretai nutyli, kad liberalizmas yra glaudžiai susijęs su demokratine tvarka ir gali reikštis vien demokratijoje, kurioje esama daug laisvų žmonių, galinčių rinktis ir spręsti. Neoliberalizmo griovimas pirmiausia yra nukreiptas į demokratinės tvarkos griovimą. Tautiškumą ir absoliutų nacionalinės valstybės suverenumą iškeliant kaip absoliučias vertybes, svarbesnes už žmogaus laisvę, už žiniasklaidos tinklų veikimą, už nevyriausybinių organizacijų raišką, žmogaus teisių gynėjų laisvę reikštis, apsisprendžiama atsisakyti demokratijos.

Utopiška galvoti, kad išnykus neoliberaliai tvarkai išnyks žmonių moralinis pagedimas, socialinė nelygybė ir neteisingumas. Moralinės ar kitos blogybės kyla ne iš neoliberalizmo, o iš pagedusios žmogaus prigimties, egoizmo. Laisvė tvarkytis patiems šias ydas išryškina, bet ir sudaro sąlygas savomis jėgomis su jomis tvarkytis. Post-anti-liberalizmas tegali pasiūlyti griežtą totalios valstybės ranką, kuri „teisingai“ sutvarkytų ekonominius ryšius, skirtų bausmes ir privilegijas, kontroliuotų bendruomenės ir asmeninį gyvenimą, viešąją erdvę, drauge formuotų piliečius kaip nebrandžias paklusnias asmenybes.

Lietuvos gyventojui, kurio nuotaikos nekokios ir dėl labai lėtai ateinančio pavasario, lietuviškos tautinės Arkadijos projektas gali pasirodyti patrauklus.

Lietuvos gyventojui, kurio nuotaikos nekokios ir dėl labai lėtai ateinančio pavasario, lietuviškos tautinės Arkadijos projektas gali pasirodyti patrauklus. Juo labiau kad jis žada saugumą, ramybę ir mažai kam patinkančios konkurencijos panaikinimą.

Reklamų, įvairiausių gyvenimo būdo specialistų ir sėkmės koučerių užpildytas pasaulis kupinas svajonių, lūkesčių ar pažadų dėl gražaus, sėkmingo ir gal net nerūpestingo gyvenimo. Kiekvienas beveik esame patikėję, kad visapusiška sėkmė yra norma. Jei jaučiamės nesėkmingi, kažkiek palūžę, įsisukę į nerezultatyvių pastangų ratą, tai linkstame priimti kaip nenormalų dalyką, nutinkantį neabejotinai dėl kieno nors nevykusių veiksmų ar blogos valios, ar dėl neoliberalizmo. Esame įtikėję savo potencialiu tobulumu, kuris nėra būdingas šiam pasauliui.

Ne vienas turbūt esame girdėję naivių minčių, kad šį pasaulį galįs pataisyti koks milžiniškas sukrėtimas, kuris nušluos nuo žemės paviršiaus visas apnašas ir atvers galimybes kažkam, kas nauja ir tikra. Tai yra tam tikra išsipildymo intuicija, kurią kiekvienas turime, tačiau ji yra teologinė, o ne politinė. Ne kartą pastebėta, kad silpnėjant religingumui, žmonės yra linkę į religinius panašius lūkesčius susieti su politiniais pokyčiais, formuoti politines išsipildymo utopijas. Vienos tokių utopijų (sovietinės) pasekmes mes ir patys esame išgyvenę.

Neoliberalizmo ydų ar trūkumų nėra pagrindo neigti. Tačiau radikali neoliberalizmo kritika taikosi į pačius liberalizmo principus kaip ydingus, iš jų išveda grėsmes valstybės suverenumui, vertybių reliatyvizmą ir net demografines problemas. Vietoj jų siūlo tvirtos ir bendruomeniškos nacionalinės valstybės utopiją, tobulą socialinę gerovę ir tvirtos moralės pasišventusį patriotą. Utopijos kita pusė – suvaržyta demokratija, apribotos laisvės, kontroliuojama viešoji erdvė ir žiniasklaida, susilpninta ES, jos užuovėją praradusi Lietuva, atsidūrusi globalių uraganų kryžkelėje, uždarytomis sienomis ir veikiausiai skurstanti. Tokia Lietuva labiau panaši į dabartinę Venesuelą ar praeito šimtmečio socialistinę Albaniją nei į laimingąją Arkadiją.