Iš masažuotojos – į Europos Parlamento rinkimus
Eu­ro­pos Par­la­men­to man­da­to an­trą kar­tą sie­kian­tis An­ta­nas Guo­ga šį­kart į rin­ki­mus ei­na su Lie­tu­vos cen­tro par­ti­ja. „Lie­tu­vos ži­nioms“ in­ter­viu jis at­vi­rai iš­dės­tė, ko­kios šio po­li­ti­ko ti­kro­sios pa­žiū­ros, kuo jis ga­li pa­dė­ti „vals­tie­čių“ ly­de­riui Ra­mū­nui Kar­baus­kiui ir kaip bū­tų iš­gel­bė­jęs li­be­ra­lus nuo ko­rup­ci­jos skan­da­lo.

– Nors žadėjote rinkimuose nedalyvauti, visus nustebinote pareiškęs, kad visgi keliate savo kandidatūrą Europos Parlamento rinkimuose. Dar labiau buvo netikėta, kad į rinkimus einate su Lietuvos centro partija. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

Gulėjau pas masažuotoją ir toks jausmas kilo, kad turiu priimti tą sprendimą.

– Iš pradžių buvau priėmęs sprendimą niekur nekandidatuoti, nieko nedaryti, tiesiog gyventi, bet atsirado tokia tuštuma. Iš tikrųjų, gulėjau pas masažuotoją ir toks jausmas kilo, kad turiu priimti tą sprendimą.

Naglis (Puteikis – LŽ) paskambino, jie patys mane susirado. Mes seniai su Nagliu bendraujame. Jis man siūlė, siūlė, o paskui sakau, na gerai, jūs patvirtinkite ir mes žiūrėsime. Bet aplinkui buvo toks negatyvas – kaip tu čia gali, su Centro partija, žiūrėk, koks čia jų šleifas ir taip toliau.

Tas negatyvas ir tos klijuojamos etiketės, tos patyčios Lietuvoje yra didžiulis reiškinys.

– Kas jus spaudė neiti į Lietuvos centro partiją?

– Spaudimas buvo iš mano aplinkos, įvairus, išskyrus žmoną, kuri pasakė, kad jos tėvas balsavo už N. Puteikį.

– Kodėl nesiekiate politinės karjeros didesnių partijų sąrašuose? Dabar jūs nubėgote pas pačius mažiausius.

– Taip, partija neturėjo nė vieno žmogaus, kuris savivaldos rinkimuose laimėtų mero postą. Tik vienas partijos narys pateko į antrąjį turą, bet meru išrinktas nebuvo. Tikrai esame pačioje žemumoje.

Jeigu kažkas pagalvotų, kad man čia dovana yra, tai būtų labai nesąžininga. Bet tai yra partija, kurios labai reikia Lietuvai. Aš visada pasisakiau už stiprinimą politinės sistemos.

Prieš tai buvau priėmęs sprendimą kurti savo visuomeninį rinkimų komitetą. Bet tai silpnintų politinę sistemą. O ką aš vienas galėčiau padaryti vardan Lietuvos? Dabar aš galėsiu kurti, kviesti žmones į partiją, ta partija galės dalyvauti Seimo rinkimuose. Ji galės padaryti svarbius darbus Lietuvos labui. Aš tuo tikiu.

Aš nesu politikoje tam, kad pats praeičiau. Aišku, man daug lengviau būtų su Antano Guogos komitetu, juo labiau, kad visi dokumentai buvo ant stalo paruošti. Visi mane ragino tai daryti. Bet tada mes visi konkuruojame: Paksas, Guoga – visi turime savo komitetus ir visi einame į politiką dėl savęs.

– O jūs dėl ko einate?

– Aš einu dėl Lietuvos. Aš einu sunkiausiu keliu. Su partija, kuri yra dabar silpna, bet kurios labai reikia Lietuvai.

– O gal su Lietuvos centro partija einate todėl, kad esate susipykęs su didžiausiomis šalies partijomis ir jų sąrašuose dėl to vietos jums nebėra?

– Nebuvo kalbų, kad aš eičiau su konservatoriais. Su „valstiečiais“ buvo, su kitomis mažesnėmis partijomis taip pat.

Bet valstiečių partija atskirties šalyje nemažina. Pokyčių švietimo sistemoje nematau. Vienas žmogus, kuris kažką gero padarė, buvo Rokas Masiulis, kuris sutvarkė tą visą chaosą, bet dabar iš to ministro, kuris atėjo, aš vėl matau senovišką ministrą ir nematau pokyčių. Švietimo srityje mes nepajudėjome su ir su Jurgita Petrauskiene.

Man ši tema yra labai opi. Aš pats investuoju į švietimą. Norisi ir reikia dar ir kitos partijos, tokios kaip Lietuvos centro partija, kuri galėtų padėti „valstiečiams“, Ramūnui (Karbauskiui – LŽ), premjerui ateity daryti reformas.

– Kandidatuodamas į Europos Parlamentą keliate pensijų subsidijavimo idėją. Kur nors esate matęs panašią programą?

– To dar niekur nėra, bet manau, kad idėja gali būti įgyvendinama. Mes praradome daugiausia žmonių dėl emigracijos. Europoje nėra valstybės, kuri prarado daugiau žmonių negu Lietuva. Bet tie žmonės buvo čia Lietuvoje užauginti, maitinti, baigę gerus mokslus, gavę patirtį, bet išvažiuoja uždirbti pensijas kitoje valstybėje.

Mums reikia tos redistribucijos, dalį to gėrio, ką jie sukūrė toje valstybėje, atgauti. Jeigu mes neatgausime ir toliau praradinėsime, tiesiog skursime. Jau dabar atskirtis ir skurdas mūsų šalyje tų labiausiai pažeidžiamų žmonių yra didžiulis. Aš manau, kad mes be subsidijų neišgyvensime.

Su subsidijomis pensijos galėtų padidėti 100 eurų per mėnesį kiekvienam žmogui. Dabar žmogus pensijos gauna 200–300 eurų per mėnesį ir jis turi išgyvent. Europos parlamente visi išsigandę, kai išgirsta apie mūsų pensijas. Negali patikėti. Negali mūsų žmonės skursti dešimt kartų daugiau, negu skursta kiti. Ypatingai, jeigu mes atiduodame savo jauną turtą Europos Sąjungai. Turi būti balansas.

– Kokių dar projektų ketinate imtis, jeigu būsite išrinktas į Europos parlamentą?

– Dirbu su dirbtiniu su intelektu. Pavyko roamingo projektas, dėl kurio visoje ES telefono pokalbiai kainuoja tiek pat. Tai – svarbus pasiekimas.

Be pensijų matau ir kitą sritį – universalus atlyginimas visoje ES. Mes norime prieiti prie bazės, vėl kažkokios subsidijos žmonėms, kiekvienam valstybės piliečiui. Nes robotai ir technologijos, į kurias aš pats daug investuoju ir iš to uždirbu pinigų, perima žmonių darbus. Žmonėms nebus ką veikti ir jie turės gauti subsidiją, su kuria galėtų oriai gyventi.

– Esate kalbėjęs ir apie bendrą ES gynybos sistemos kūrimą.

– Mes neturime pakankamai NATO pajėgų. Visi ES žinome ir mūsų politikai supranta, kad viena kariuomenė būtų daug efektyvesnė. Šiandien mes bandome pirkti tankus, latviai ir estai irgi kažką perka, lenkai daug daugiau perka. Įsivaizduokite, jeigu visi kartu pirktume ar bent pusę savo gynybai skirto biudžeto mes kartu išleistume, tai mes gautume trigubai daugiau. Jeigu mes turėtume Vokietijos, Danijos karius, ne tik keletą lėktuvų čia, bet ir kariuomenes, padalinius, brigadas, mes galėtume jaustis daug saugiau.

Pasakome Vokietijai: „Gerai, mes visi norime draugauti, mes galime nevaryti ant kažko, bet galime turėti kariuomenę čia.“ Va tai būtų reali pagalba.

Yra daug kalbų Europos Parlamente apie tai. Tai būtų saugiausia visiems, kad tie daliniai būtų čia. Kokia prasmė, kai jie yra Vokietijoje? Jos niekas nepuola. Čia yra siena, bet mes vieni negalime apsiginti. Tačiau su mūsų skirtais 2 proc. nuo BVP negalime turėti geros gynybos.

Aš manau, kad galime keisti mūsų poziciją su Rusija. Dabar Vokietija sako prezidentei: „Tu pulk Rusiją ir mes dabar laimingi, mes darysime biznį, kaip „Nordstreamą“.

Mes esame kaip tas šuniukas, kuris loja, o vokiečiai daro didžiulius pinigus su Rusija. Tai gal pakeičiame ir tą problemą sprendžiame kitaip. Pasakome Vokietijai: „Gerai, mes visi norime draugauti, mes galime nevaryti ant kažko, bet galime turėti kariuomenę čia.“ Va tai būtų reali pagalba.

– Kaip politikai, atvykę iš tokių mažų šalių kaip Lietuva ar Latvija, gali daryti įtaką Europos Parlamentui?

– Priklauso, kaip moki kalbėti. Jeigu turi gerą iškalbą, moki prieiti, tada turi įtakos. Ir jeigu tu turi autoritetą.

– Kiek pokerio strategijos išmanymas jums padeda politikoje?

– Kažkiek padeda. Visi žmonės žino, kad aš turiu sugebėjimų žaisti pokerį, būti čempionu. Iš regiono esu pats geriausias žaidėjas. Iš tos pusės tai yra mano hobi, aš esu sėkmingas pokeryje. Bet ne tik, ir versle taip pat.

– Pokeryje reikia išmanyti žmogaus psichologiją, skaityti kūno kalbą, nuspėti galimus ėjimus ir suktis iš situacijos, kuri kartais būna nepalanki – kaip ir politikoje.

– Vienas prie vieno. Bet svarbu turėti tikslą. Politikoje mano tikslas ne uždirbti pinigų, kaip pokeryje, bet yra tikslas – klestinti Lietuva. Aš to tikrai noriu ir siekiu. Man norisi tai padaryti ir turėti prasmę gyvenime. Tai su tais sugebėjimais bandau laimėti Lietuvai ir Lietuvos žmonėms.

Visada blefuoju. Visada reikia blefuoti, visada reikia priimti tinkamus sprendimus.

– Blefuojate?

– Visada blefuoju. Visada reikia blefuoti, visada reikia priimti tinkamus sprendimus. Tik vieną dalyką, ką žinau ir tikrai galiu pasakyti žmonėms, kad negaliu būti nupirktas ir turiu labai didelį užsispyrimą kovoti iki galo ir laimėti.

– Už blefą politikoje, skirtingai negu pokeryje, labai skaudžiai baudžia.

– Žiūrint, kokia forma blefuoji. Visi žmonės apgaudinėja ir „išdūrinėja“ politikoje. Ypatingai rinkėjus. Ir visi tą žino. Kai politikui lieka vienintelė galimybė išlikti, jam nesvarbu, ką pažadėti. Didžiausia bėda, kad mūsų politikai neturi žinių. Nesupranta, kaip veikia pasaulis. Jie užsidarę savo vienkiemyje.

– Jūsų lakstymas per partijas nuo liberalų iki „valstiečių“, bendravimas su konservatoriais – tokioje situacijoje labai sunku susigaudyti, kokias politines pažiūras jūs iš tiesų deklaruojate ir kas yra jūsų rinkėjai?

– Aš nelakstau. Aš buvau vienoje partijoje. O mano rinkėjai yra visi Lietuvos žmonės, kurie mane pažįsta. O kuo labiau pažįsta, tuo labiau tiki. O tas lakstymas – jo nebuvo. Aš buvau Liberalų sąjūdžio nariu, bet liberalų sąjūdis mane pašalino už principingą poziciją ir aš iki šiol nesu buvęs jokios kitos partijos nariu.

– Bet pats save vadinate moderniu konservatoriumi.

– Aš esu konservatyvus, be abejo, iš daug pusių.

– Jūs apskritai kokias nors politines pažiūras turit?

– Tų pažiūrų šiais laikais... situacija yra pasikeitusi. Bet aišku, visi žino, kad aš esu liberalus, konservatyvus ir žiūriu į tą pusę.

– Ir kartu socialdemokratiškas, prisimenat jūsų pensijų subsidijavimo idėją.

Tų pažiūrų, kad būtų partijos, tiksliai nusistačiusios tą kryptį, jų dabar nėra.

– Todėl, kad keičiasi situacija politikoje. Ir reikia priimti sprendimus, o ne pažiūras. Nes pagal pažiūras, jūs pažiūrėkite, dešinysis priima kairiąsias pozicijas. Jeigu dešinysis, jis turėtų išvis, kaip Amerikoje, pensijų ir išmokų nemokėti.

Tai pasaulis yra pasikeitęs. Tų pažiūrų, kad būtų partijos, tiksliai nusistačiusios tą kryptį, jų dabar nėra. Kaip sakoma, dešinieji tiki Dievą, o kairieji netiki. Bet Dievu tiki abiejų partijų nariai. Arba dešinieji yra tik partizanai, o socialdemokratai yra seni sovietai, kurie turi senus skyrius ir jie ten prieš partizanus ir prieš Bažnyčią labiau nusiteikę. To nėra dabar. Ir tos pažiūros Lietuvoje nėra aiškios. Bent man. Gal žmonėms yra aiškios.

Dėl to Centro partija nėra pats blogiausias variantas. Tai – priemonė, su kuria gali įgyvendinti tam tikrus pokyčius Lietuvos žmonėms.

– Lietuvos Centro partijai esate žvaigždė, masalas. Partija naudojasi Jūsų populiarumu, gebėjimais, įdirbiu. Nežemina?

– Nežemina. O ką, gaila? Jeigu aš tikrai matau, kad ten žmonės yra principingi, kaip Naglis.

– Bet N. Puteikis visiems jau pabodo, jiems reikėjo naujo veido.

– Tai iš tikrųjų vyksta, tačiau gal daugiau naujų žmonių prisijungs į partiją, į judėjimą Lietuvos centro partijos ir gal mes kažką įgyvendinsime. Politikoje taip vyksta.

– Kokius žmones planuojate į partiją pritraukti?

– Kuo daugiau. Partija atvira visiems.

– Žvaigždžių čia bus daugiau?

– Aš nežinau, kas tos žvaigždės. Jos pasimatys po daug metų. Šiuose rinkimuose sąrašas yra sudėliotas ir įregistruotas.

– Tačiau šiandien Jūs partijai vis dar nepriklausote.

– Nepriklausau.

– Kodėl?

– Aš nežinau. Aš neatsisakau, bet tokio sprendimo, kad stoti, nėra.

– Tai vėl galėsit pabėgti.

– Manau, kad aš solidžiai elgiuosi. Bet jeigu bus kažkokios aplinkybės, ką čia gali spėlioti. Nepabėgi nuo darbų. Partijos – ne tame esmė. Partijos dabar žmonėms yra atsibodę.

– Bet Jūs norėjote būti liberalų partijos pirmininku?

– Norėjau ir buvau teisus. Aš kovojau prieš Eligijų Masiulį. O kas labiausiai gynė E. Masiulį – Eugenijus Gentvilas, kuris jį užaugino. Bet aš buvau teisus, nes jaučiau, kad ten galėjo būti tokių problemų. Jeigu aš būčiau pirmininku, partija šiai dienai būtų klestėjusi.

– Būtų nereikėję skolintis iš „MG Baltic“?

– Taip, būtų nereikėję skolintis iš „MG Baltic“, iš nieko.

– Būtumėt mokėjęs iš savo kišenės?

– Už ką? Partija turėjo pakankamai pinigų, gerą finansavimą. Ką būčiau legaliai galėjęs įnešti į partiją, būčiau įnešęs ir nebūtų tų problemų.

Bet tie žmonės, kurie padarė tas problemas partijai – buvo gerbiamo E. Gentvilo saugojami ir užstojami, jis už juos kovojo. Reikia paklausyti žmonėms kalbą, kurią E. Genvilas skėlė už E. Masiulį, kai buvo pirmininko rinkimai ir kuriuose mes su E. Masiuliu varžėmės. Tai E. Genvilas buvo esminis žmogus, kuris E. Masiulį pristatė, išlaikė, saugojo ir gynė iki paskutinės dienos. Net iš pradžių tikėjo, kad tie pinigai galėjo būti paskola.

– Bet Jūs ir Raimundui Kurlianskiui nepatikote?

– Aš tiesiog buvau prieš tai, kad partija turėtų dar kažką ant viršaus. Man atrodė, kad žmonės, kurie turi daugiau pinigų kaip aš, mes jau ten dalyvaujame ir tai yra skaidru, visi tai žino. Jeigu kažkas toje partijoje šalia dalyvauja, bet nėra nei nariai, nei ką, bet turi didžiulę įtaką – man tas nepatiko.

Aš gal esu neparankus ir nevaldomas, turiu savo nuomonę. Jiems norisi silpnesnių žmonių, kuriuos jie galėtų vesti, kurie jų galėtų klausyti.

– Turite kokių nors politinių ambicijų?

– Laikas parodys ir žmonės. Iš pradžių turime perlipti šitą barjerą ir pažiūrėti, kaip dabar mane žmonės įvertins. Ar yra pasitikėjimas. Tai pasitikrinsime, o paskui skaičiuosime viščiukus. Jiegu matai, kad žmonės tavimi pasitiki, tai tu turi eiti.