Ar išankstinės rinkimų apklausos meluoja?
Po kiek­vie­nų rin­ki­mų pa­lai­ky­mo ne­su­lau­ku­sios par­ti­jos grę­žia­si į vi­suo­me­nės apk­lau­sų ren­gė­jus – ko­dėl jų prog­no­zės ne­iš­si­pil­dė? Kiek apk­lau­sos iš tie­sų ga­li at­spin­dė­ti rin­ki­mų re­zul­ta­tus? Kiek pa­tys apk­lau­sų ren­gė­jai ga­li ma­ni­pu­liuo­ti duo­me­ni­mis? O gal tie­siog apk­lau­sų vie­ši­ni­mas ži­niask­lai­do­je kei­čia pa­čių rin­kė­jų nuo­mo­nę? Apie vi­sa tai kal­ba­me su Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to dės­ty­to­ja Dr. Ie­va Pe­tro­ny­te –Ur­bo­na­vi­čie­ne.

– Kiek Jūs darbe pasitikite, naudojatės apklausomis, kurios lydi rinkimus?

– Tenka nemažai, nes analizuodami rinkimų rezultatus mes tai darome ne tik su faktiniais duomenimis. Norėdami pamatyti, kokie rinkėjai už ką balsuoja, kaip kinta jų prioritetai nuo praėjusių rinkimų, kaip jie vertina partijas, kokios jų yra vertybinės nuostatos, mes norime ar ne – turime pasitikėti apklausomis.

– Tačiau labai dažnai pastebima, kad rinkimų rezultatai neatspindi tų prognozių, kurios buvo skelbiamos apklausose.

– Keletas dalykų. Pirma, tai gali būti pačių apklausų problema. Kartais nepasižiūrima, kokios apklausos buvo atliktos, kaip jos buvo atliktos – kas yra labai svarbu. Antra – patys rinkėjai. Apklausos skelbia jų nuotaikas tam tikru metu. Lietuvos rinkėjai nėra iš tų, kurie labai stabiliai prieš metus ar pusę pasirenka už ką balsuoti. Jų preferencijos kinta ir kinta dažnai. Yra daug tokių rinkėjų, kurie apsisprendžia paskutinėmis minutėmis, paskutinėmis dienomis.

Galiausiai – interpretacija. Mes dažnai kartais paskubame vertinti, pažiūrime į grynus skaičius, bet neišmokstame gerai interpretuoti rezultatų.

Tiesa, pastaraisiais metais situacija, sakyčiau, gerėja, bet vis dar dažnai neatsižvelgiama į statistinę paklaidą, kuri yra iki 3 proc., į atitinkamų partijų rinkėjų specifiką ir kitus dalykus.

Pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų reitingai apklausose dažnai būna žemesni, nei pasirodo iš tikrųjų. 2016 m. Seimo rinkimų rezultatai tą patvirtina. Kodėl? Nes jų rinkėjai yra mobilizuoti, jie tiesiog ateina į rinkimus. Kitoms partijoms nuskyla mažiau – taip nutinka, kad jų rinkėjai ne visada ateis balsuoti ir jos turi dėti daugiau pastangų rinkėjus sumobilizuoti, kad jie ateitų pareikšti savo nuomonės.

– Kalbant apie tautines mažumas, jas kažkodėl apklausų rengėjai dažnai nuvertina. Valdemarui Tomaševskiui ir jo vadovaujamai Lenkų rinkimų akcijai paprastai prognozuojama, kad jie neperžengs 5 proc. ribos, kad jų kandidatai nepateks į Seimą, į Europos Parlamentą. Tačiau ši partija stabiliai sulaukia 7–9 proc. rinkėjų palaikymo. Kodėl taip nutinka?

– Su mažomis, ypatingai tautinių mažumų partijomis yra taip, kad jas apklausose reprezentuoja labai mažas skaičius žmonių. Juos pagauti ir jų nuomonę išklausti yra sudėtinga. Visada reikia turėti omenyje, kad tautinių mažumų partijos realiai balsų per rinkimus gauna šiek tiek daugiau. Ta pati Lenkų rinkimų akcija daug vietų gauna vienmandatėse apygardose. Jie turi tas saugias savo apygardas, kurias jie tiesiog pasiima. Seimo rinkimuose jie taip pat perlipa barjerą ir patenka į mandatų skirstymą. Tiesa, tai įvyko po to, kai jie pritraukė ir rusų tautinių mažumų balsus.

Tiesa, kad ne visada apklausose tautinės mažumos teisingai reprezentuojamos, nes juos apklausti yra sunkiau. Lietuva yra tarp tų šalių, kurioje tų tautinių mažumų yra mažai, jos nėra skaitlingos.

– Bet gi yra Šalčininkai, Vilniaus rajonas, kitos tautinių mažumų apgyvendintos teritorijos. Labai konkrečios vietos, kur tiesiog reikėtų nuvažiuoti ir paklausti.

– Kitų tautybių asmenys, turbūt, sunkiau įsileidžia, jiems kartais sunkiau sekasi su kalba. Tai reiškia, kad, norint perduoti teisingai suformuluotą klausimą, žinutę, tikslią formuluotę, reikia iš anksto pasiruošti klausimynus kitomis kalbomis: lenkų rusų. Atitinkamai tai kelia papildomų sunkumų.

Nors dažniausiai tautinės mažumos yra mažiau reprezentuojamos apklausose, tai nedaro įtakos didžiųjų partijų rezultatams. Iš principo tai nėra labai didelis procentas rinkėjų.

Iš kitos pusės šiose rinkiminėse standartinėse apklausose tautinių mažumų nebuvimas neleidžia tiksliai nustatyti jas reprezentuojančių partijų sėkmės. Jeigu daromos apklausos, kuriuose specialiai padidinta tautinių mažumų imtis, tokiose apklausose jau galima matyti ir tos pačios Lenkų rinkimų akcijos reitingą bei galimybes. Bet tai yra sunku, brangu ir ne visada tikslinga, atsižvelgiant į tai, kad mes kalbame apie labai nedidelį kiekį atvejų, kurie dažniausiai nėra dėmesio centre.

– Pagrindinės Lietuvoje apklausas atliekančios bendrovės yra trys: „Baltijos tyrimai“, „Sprinter tyrimai“ ir „Vilmorus“, bet pasitaiko atvejų, kai visos trys bendrovės, rinkdamos duomenis apie tuos pačius rinkimus, tą patį mėnesį, pateikia skirtingus rezultatus. Kodėl taip nutinka?

– Trijų procentų ribose rezultatų pokyčio vertinti kaip kažkokio esminio nereikėtų. Kai kalbame apie tikrai reprezentatyvias apklausas, kurias atlieka minėtos agentūros, jos laikosi tarptautinių standartų ir mes pasitikime jų rezultatais.

Tų rezultatų skirtumai atsiranda ne tik dėl statistinės paklaidos, bet gali būti ir dėl pačios apklausos atlikimo laikotarpio. Apklausos vykdomos dažniausiai dvi savaites. Viena bendrovė tą patį gruodžio mėnesį gali apklausą vykdyti pirmas dvi savaites, kita – mėnesio pabaigoje. Per šį laiką pats kandidatas galėjo kažką padaryti arba kažkaip kitaip nuskambėti viešojoje erdvėje.

Apskritai vertinant apklausų rezultatus rekomenduotina žiūrėti ne į gryną procentą, o į reitingavimo lentelę: kas yra pirmoje vietoje, kas yra antroje ir atkreipti dėmesį į atotrūkį tarp jų.

– Tos partijos, kurios rinkimų metu nesulaukia rinkėjų palaikymo, kurį tarsi žadėjo apklausų rezultatai, staiga ima piktintis, neva apklausos melavo. Pagrįsti tokie kaltinimai?

– Yra tam tikras nusivylimo elementas, bet aš šioje vietoje kaltinčiau ne veidrodį, bet patį žiūrintįjį. Jeigu buvo pernelyg pasitikėta apklausų rezultatais, tai yra tam tikra rizika, kad tu nepakankamai skirsi dėmesio mobilizuodamas savo rinkėjus. Viena vertus, pati politinė jėga, matydama, kad ji pakankami gerai stovi reitingų lentelėje, ji gali truputėlį prisnūsti, pasijusti pernelyg užtikrinta, o tai jai gali labai stipriai atsirūgti. Ypatingai, jeigu jos rinkėjas nėra tas, kuris ateina per lietų ir balas balsuoti.

Iš kitos pusės patiems rinkėjams skelbiamos apklausos turi efektą. Kai tu matai, kiek yra tokių, kaip tu, mąstančių, tu gali vėlgi pasijusti saugiai: aš nenueisiu, bet kiti nubalsuos. Gali būti ir atvirkščiai: mano partijai labai reikia mano palaikymo, nes skirtumas tarp konkurentų yra labai nedidelis ir aš tada mobilizuojuosi, einu ir balsuoju.

Tai yra apklausų rezultatų skelbimo įtaka patiems rinkėjams ir čia pastebimos kelios tendencijos. Pirma, visada žmonės nori dėtis prie laiminčiųjų. Tai tam tikras fenomenas, kai nenorima švaistyti balso. Jeigu tu matai, kad tavo kandidatas yra 7–8 vietoje reitingų lentelėje, o tu nesi iš tų, kurie eina deklaruoti, parodyti, kad aš vis tiek palaikau tą politinę jėgą, tu pradedi svarstyti kitus kandidatus. Yra mąstančių strategiškai, kurie renkasi tarp laiminčiųjų jėgų, kažkurią iš mažesnių blogybių, kuri tikrai „praeis“. Automatiškai tie, kurie apklausose turi mažesnį palaikymą, tikėtina, kad ir gaus mažiau balsų. Susidaro toks ratas.

– Atsižvelgiant į kintančią rinkėjo nuotaiką, kada reikia rengti apklausą, kad ji tiksliausiai atspindėtų būsimų rinkimų rezultatus? Prieš mėnesį? Likus porai dienų iki rinkimų?

– Likus mėnesiui iki rinkimų apklausų rezultatai būsimus rinkimus atspindi tiksliau, bet ne identiškai, nes Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie iki pat paskutinės savaitės dar nebūna apsisprendę, už ką balsuos. Jie turi savo prioritetus, bet svyruoja ir tas jų apsisprendimas ateina paskutiniosiomis dienomis.

Likus dienai ar dviems iki rinkimų atlikti apklausos ne labai galima, nes baigiasi rinkiminės agitacijos laikotarpis ir tai kartais gali būti įvairiai interpretuota. Likus penkioms dienoms iki rinkimų apklausą atlikti įmanoma, bet tokiu atveju vistiek pati apklausa būtų vykdoma ne vėliau kaip likus porai savaičių iki rinkimų, nes surinkti tą 1 tūkst. respondentų reikia bent dviejų savaičių.

– Kaip patys rinkėjai elgiasi apklausų metu? Būna tai, kad jie truputį meluoja, atsakymą pagražina, renkasi populiaresnį kandidatą?

– Tikrai taip, bet tai nėra didelė dalis rinkėjų, iki keleto procentų. Bet čia tikriausiai slypi atsakymas, kodėl „marginalų“ nesimato apklausose, bet jie pasirodo rinkimų rezultatuose. Nes pasakyti, kad tu balsuoji už marginalią arba labai radikalią partiją, kuri nėra itin populiari, yra šiek tiek gėda.

Prieš rinkimus dažniausiai nenorima kalbėti apie tuos, kurie nėra populiarūs. Stengiamasi pasilaikyti savo nuomonę sau, kad nebūtum palaikytas kokiu nors įdomiu. Dėl to labai svarbus tampa paties apklausėjo kokybiškas darbas: kad neprimestų respondentui savo nuomonės.

Po rinkimų mes pastebime kitą fenomeną – laiminčiųjų palaikymą. Daug kam patinka šlietis prie tų, kurie laimi. Todėl porinkiminėse apklausose galime pastebėti, kad laimėjusių pergalė būna dar labiau išpūsta, nes niekas nenori prisipažinti, kad balsavo už pralaimėjusiuosius.

– Kokiu būdu atliekama pati apklausa? Respondentui skambina apklausėjas telefonu ar bendraujama akis į akį? Respondentas pildo anketą pats, ar jam klausimus kažkas perskaito?

– Kiekviena iš agentūrų turi savo taisykles, pasitvirtintas metodikas, kaip jos konkrečiai tą daro. Lietuvoje dažniausiai atliekamas tas vadinamas „akis į akį“ interviu. Vis dar dauguma agentūrų jį taiko, tiesa kai kurios jau pereina prie internetinių apklausų.

Kiek žinau, agentūros yra įsidiegusios vidinį etikos kodeksą ir kontroliuoja savo žmones, kurie apklausinėja. Agentūros turi savo regioninius padalinius, žmones, kurie eina į namus ir atlieka apklausas. Tai jų tam tikra kontrolė yra.

– Bet šiek tiek manipuliuoti būsimais rezultatais šios bendrovės, tikriausiai, gali, sudarydamos klausimus arba tam tikra eilės tvarka surašydama kandidatus?

– Klausimų formuluotės yra be galo svarbios, nes kaip tu paklausi – taip ir gausi. Todėl skaitytojams arba žiūrovams, stebintiems apklausų rezultatus, vertėtų pažiūrėti, koks vis dėlto buvo klausimas užduotas ir ar tas klausimas nėra dviprasmiškas.

Dėl to, kas įrašomas apklausoje pirmu numeriu ar paskutiniu, dažniausiai būna išdėliojama abėcėlės tvarka. Jautriais klausimais kartais taikoma tokia metodika, kada kandidatų pavardės išmaišomos atsitiktine tvarka ir skirtingiems informantams pateikiami skirtingi variantai: vieniems pirmas atsakymas bus Gitanas Nausėda, kitiems – Naglis Puteikis.

Iš kitos pusės mūsų tas kandidatų sąrašas nėra toks didelis, jų yra iki dešimties, tai visada galima perskaityti visas pavardes. Be to, kaip rodo praktika, kad jau pradėjus skaityti klausimą žmogus pats užbėga už akių ir pasako atsakymą, už kurį kandidatą jis ruoštųsi balsuoti.

Jeigu mes vadovausimės ta logika, kad žmogus visada balsuoja tik už pirmą sąrašo numerį, tai žiūrint į rinkimų biuletenį tada galėtume sakyti, kad tas, kuris viršuje – jis būtinai laimės.

Daugiau žiūrėkite laidoje „Rinkimų maratonas“.