Stipri aistra ar pavydas – meilės požymiai?
No­ras glo­bo­ti ar kon­tro­liuo­ti, stip­ri ais­tra ar pa­vy­das – daž­nai šiuos jaus­mus esa­me lin­kę va­din­ti mei­le. Psi­cho­lo­gai sa­ko – vel­tui. Iš ti­krų­jų jie grei­čiau griau­na san­ty­kius, nei juos puo­se­lė­ja.

Pavydas

Mylimas žmogus žiūri į ką nors kitą ir tai nepakeliama. Kuo skaudesni pavydo įkandimai, tuo stipresnė atrodo meilė? Nors pavydas ir būdingas įsimylėjimui, jis – toli gražu ne pagrindinis jo požymis. Tikra meilė visuomet turi du siužetus: tarp subjektų („aš myliu“) ir tarp objektų („mane myli“). O pavydintysis pirmiausia mato save meilės objektu: jam nepakeliama, kai partneris žiūri ne tik į jį.

„Pavyduliauja tas, kuris nepakankamai pasitiki savimi, abejoja, kad kitam gali būti išrinktuoju, užimti jo širdyje ypatingą vietą“, – psychologies.ru sako geštalto terapeutė Marija Andrejeva. Bet ar jis pats myli? Pavydas neužduoda tokio klausimo. Jis pavyduliaujančiajam kalba tik apie jį patį: apie savipagarbos trūkumą, apie tai, kaip sunku matyti save savarankišką, veikiantį subjektą.

Tokiuose santykiuose partneris nėra labai svarbus, jis „mylimas“ tik todėl, kad yra pretekstas pavydui reikšti. „Be to, – priduria psichoanalitikas Žanas Mišelis Hirt, – pavydas palaiko seksualinę trauką, į dviejų santykius įvesdamas, tegul ir išgalvotą, trečią asmenį – varžovą.“

Hipergloba

Aš taip nerimauju dėl tavęs, saugau, ginu... Iš pirmo žvilgsnio tokia meilė, pasireiškianti rūpesčiu, net savęs nepaisymu, atrodo altruistinė ir nuoširdi. „Iš tikrųjų pernelyg globėjiškas partneris nepasitiki savimi, savo jėgomis, – aiškina šeimos psichoterapeutė Inna Chamitova. – Jis abejoja, kad gali būti mylimas toks, koks yra, todėl ypač stengiasi tapti reikalingas. Tai ir tam tikras būdas išlaikyti partnerį: „Jeigu mane paliksi, tavimi daugiau niekas taip nesirūpins.“

Nors sunku pripažinti, tačiau hiperglobėjiška meilė skirta ne partneriui, o pačių susikurtiems tėvų įvaizdžiams, kuriais tarsi mokome: „Štai, kaip reikėjo mylėti mane vaikystėje!“ O partneriui tokia meilė sako: „Dabar tavo eilė parodyti, kaip mane vertini.“

Bet kokiu atveju aišku, kad kalbama apie santykius, kur partneriai nori užgydyti vaikystėje patirtas žaizdas. Kartais jiems tai net pavyksta. Tokia pora nesiekia įveikti žalą, patirtą praeityje, net nenori jos užmiršti – jie nori gauti kompensaciją.

Priklausymas

Būti priklausomam nuo kito, vadinasi, ryžtis bet kam, kad tik nesusidurtumėm su neaprėpiama tuštuma, kuri įsigali, jei partneris nėra šalia. Taip kūdikis jaučiasi saugus tik patirdamas tiesioginį kontaktą su motina.

„Priklausomas yra tas, kuris bijo vienatvės – ne išorinės, o vidinės, – teigia M.Andrejeva. – Susiliejęs su kitu toks žmogus nustoja jausti savo atskirumą.“

„Tokių problemų nekyla, jeigu tėvai vaikui leido augti savarankišku žmogumi, o ne savo kopija ar tęsiniu, – kolegei antrina I.Chamitova. – Tuomet vaikui formuojasi asmenybės branduolys, jis yra atviras kitiems žmonėms.“

Priklausomumas nuo kito asmens kalba apie meilę, deja, ji apgauta, sužeista, surištais sparnais. Jeigu vaikystėje jums trūko tėvų vidinės šilumos, sunku tapti saviverčiu žmogumi.

Būtent todėl suaugusio žmogaus priklausomybė meilėje reiškia norą užgydyti gilias nesėkmingo susiliejimo žaizdas, patirtas ankstyvoje vaikystėje. Vis dėlto tokie bandymai pagyti yra pasmerkti, nes nuolat su partneriu būti vienu neįmanoma.

Pernelyg stipri aistra

Toks ryšys – lyg aistringas tango. Turbūt todėl apie jį sakoma „tai ir yra tikroji, didi meilė“. Jausmai tiesiog liepsnoja. Net laikas skyla į beprasmę praeitį iki susitikimo ir dabartį, kupiną emocijų, godžios aistros, griaunančios viską kelyje, nes ją kursto, ne geismas, o žūtbūtinė reikmė, maitinama laukimu ir ilgesiu.

„Stiprios emocijos užpildo vidinę tuštumą, – sako I.Chamitova, – tačiau slopina gyvenimo jausmą.“ Ir meilė ši, vos spėjus išsipildyti, sudega iki pamatų. Tai – meilės rūšis, kur žodžiai – nuolatinių konfliktų šaltinis, būdingas paaugliams ir tiems, kurie bijo pripažinti savąjį „Aš“ atvirumo su kitu akimirką.

Aistros griaustinis nutildo visus kitus garsus – ir išorinius, ir vidinius. Tai leidžia tokiai meilei bent laikinai uždangstyti nesusipratimus ar net aklagatvį, į kurį patenka santykiai.

Savinimasis

Noras valdyti būdingas ir meilei, tačiau jeigu šis jausmas užima centrinę santykių vietą, kalbėti reikėtų nebe apie ją, o apie baimę. Valdyti – reiškia mokėti mylėti tik tai, kas matoma plika akimi. Kai tik partnerio kontrolės jausmas apleidžia, iš pasąmonės gelmių išsiveržia nevaldoma baimė: „Mylimasis – manęs dalis, negaliu jam leisti nutolti nė per žingsnį“.

Savininkas, skirtingai nuo priklausomojo, susiliejimo nesiekia: juk nebūtina skaitytis su tuo, kas ir taip yra tavo dalis.

„Savininkiškumo jausmas archaiškesnis negu pavydas, jis susijęs su kūno ribomis, pasąmoningu jo suvokimu, – teigia Ž.M.Hirt. – Todėl prarasdamas kito kontrolę „savininkas“ jaučia, kad iškilo pavojus ir jo gyvenimui. Atitolstantis partneris tarsi palieka jį bekraujį, atima gyvybės syvus.“