Prieraišumo mokslas
Ok­si­to­ci­nas – ypa­tin­gas žin­duo­lių or­ga­niz­mą vei­kian­tis hor­mo­nas. Jis su­si­jęs su so­cia­li­niais ry­šiais, prie­rai­šu­mu ir, ma­no­ma, yra svar­bus for­muo­jan­tis žmo­nių tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mui. Bū­tent dėl šio hor­mo­no mo­ti­nos ir kū­di­kio ry­šys toks stip­rus.

Oksitocinas dažnai vadinamas meilės hormonu. Britų portalas BBC apžvelgė, kaip ši medžiaga veikia kai kurias žinduolių rūšis.

Šunys – meilės hormono čempionai

Šunims oksitocinas gaminasi leidžiant laiką su šeimininkais. Kas kartą pažvelgus jiems į akis, keturkojų organizmą užplūsta stipri šio hormono banga.

Kuo daugiau oksitocino yra šuns organizme, tuo geriau jis supranta šeimininko kūno kalbą, balso intonaciją ir kitus socialinius signalus. Be to, kuo ilgiau keturkojis žvelgia į akis mylimam žmogui, tuo daugiau oksitocino šuns organizmas pagamina.

Šunų oksitocino lygis yra maždaug penkis kartus didesnis nei kačių.

Marmozečių patelei pastojus, svorio priauga ir jos partneris. / Pixabay nuotrauka

Beždžionių patinėliai solidarizuojasi su pastojusiomis patelėmis

Vidurio bei Pietų Amerikoje gyvenančios beždžionės marmozetės ir tamarinos buriasi į šeimas. Patelėms pastojus ir pradėjus pilnėti, jų partneriai taip pat priauga svorio.

Šiuo metu patinėlių organizmuose išsiskiria gerokai daugiau nei įprasta oksitocino, estrogeno ir prolaktino, siejamo su žindymu. Todėl jie būna itin linkę rūpintis ką tik gimusiomis atžalomis. Marmozečių patelėms pastojus, padidėja ir jų partnerių speneliai.

Surikatos itin linkusios bendradarbiauti – kartu ieško maisto, kasa urvus ir prižiūri vienos kitų jauniklius. / Pixabay nuotrauka

Surikatos tampa dar socialesnės ir altruistiškesnės

Surikatos – itin bendradarbauti linkę socialiniai gyvūnai. Jie gyvena didelėmis grupėmis (iki 50 individų) ir padeda vieni kitiems ieškoti maisto bei saugoti urvus. Be to, surikatos prižiūri vienos kitų jauniklius, juos maitina ir moko.

Du Kembridžo universiteto profesoriai dirbo su keturiomis surikatų grupėmis, gyvenančiomis Pietų Afrikos Kurumano upės rezervate, kad išsiaiškintų, kaip oksitocinas veikia šiuos žinduolius.

Paaiškėjo, kad surikatos, kurių organizmuose oksitocino daugiau, mieliau padeda gentainiams kasti ir saugoti urvus, yra mažiau agresyvios, daugiau būna su jaunikliais ir atiduoda jiems didesnę dalį savo maisto. Be to, jos mažiau laiko praleidžia ieškodamos maisto, todėl ir mažiau suėsdavo.