Paulius Uksas: „Skubios pagalbos skyriuje visi savaip išprotėję“
„Vi­sa­da sa­kau, kad pri­ėmi­mo sky­riu­je nor­ma­laus nė vie­no ne­ra­si, nes vi­si čia dir­ban­tys yra sa­vaip „pa­čiuo­žę“ (juo­kia­si). Adek­va­tus žmo­gus dar­bo su to­kiu krū­viu, tem­pu ir at­sa­ko­my­be rink­tis ne­ga­li. Ta­čiau tuo sku­bio­ji me­di­ci­na la­biau­siai ir ža­vi“, – įsi­ti­ki­nęs Res­pub­li­ki­nės Vil­niaus uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės sku­bio­sios pa­gal­bos gy­dy­to­jas Pa­ulius Uk­sas (30 m.).

– Skubiosios pagalbos skyriuje verdantis gyvenimas – lyg atskiras pasaulis, kur kiekviena minutė – aukso vertės, o akistata su mirtimi neišvengiama. Prie tokios „rutinos“ įmanoma priprasti?

– Be abejo, pranešti žinią apie jauno žmogaus ar kieno nors artimųjų mirtį sveikatos neprideda ir reikalauja daug psichologinio pasiruošimo bei nusiteikimo. Su laiku turbūt kiekvienas medikas tam tampa atsparesnis ir taip smarkiai kaip anksčiau nebereaguoja. Tačiau rutinos skubiosios pagalbos skyriuje būti negali. Juo labiau šiame skyriuje, kuris, ko gero, yra daugiausiai pacientų aptarnaujantis skubiosios pagalbos skyrius ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Čia vidutinis pacientų kiekis per dieną praėjusiais metais siekė 280. Tad srautas yra didžiulis, pacientai labai įvairūs. Yra standartinės patologijos, kurias galbūt pavadiname „rutina“, bet kiekvieną pacientą turi vertinti individualiai, kad ko nors „nepražiūrėtum“. Tai vadinamoji „auksinė valanda“, per kurią gydytojo ir personalo atlikti darbai apsprendžia tolesnį paciento likimą. Jos yra sunkiausios, bet kartu įdomiausios, per kurias vis stengiesi tobulėti – svarstai, ką galima dar padaryti, pavyzdžiui, kad sutrumpintum laiką iki vaisto suleidimo, iki kraujagyslės atkimšimo, gal galime kelis veiksmus daryti.

– Esi pirmosios tokios specializuotos laidos gydytojas Lietuvoje. Per visą šalį jūsų yra vos septyni, o šioje ligoninėje dirbate dviese. Visada pavyksta susitvarkyti su intensyviu srautu?

– „Dengiame“ du postus – reanimacinę ir stebėjimo palatas. Čia telpa vienuolika pacientų, bet kartais jų gali būti penki ar tik du. Darbo tempas iš esmės priklauso nuo pacientų kiekio, kiek būna politrauminių atvejų. Vis dėlto apžiūrėtų pacientų skaičius nelygus jų sudėtingumui. Štai reanimacinėje su vienu pacientu užtrukau valandą, kitą kartą gali užtrukti dvi, keturias. Dalis pacientų sudėtingi – polipatologiniai. Aišku, į pagalbą ateina gydytojai specialistai, bet pradinės būklės – gyvybei būtinų parametrų – įvertinimas yra mano darbas.

Iš dalies srautus prognozuoti galima – po darbo, savaitgaliais kreipiasi daugiau žmonių, pavasarį ištraukiami benzopjūklai, diskiniai ar kampiniai šlifuokliai, vėliau prasideda maudynės, kojų traumos, artėjant Joninėms žinai, kad teks sulaukti daugiau intoksikuotų, apsinuodijusių pacientų. Bendrai darbo skubiosios pagalbos skyriuje sklandumas priklauso nuo to, kokią gerą komandą gydytojas šalia savęs turi. Gali būti puikus specialistas, bet neturėdamas geros slaugytojos, jos padėjėjos, nieko nepasieksi ir atvirkščiai. Džiaugiuosi, kad kolektyvas jaunas, esame tikra šeima.

Juo labiau ir pati specialybė jauna, tad kaip mes ją kursime, tokią ir turėsime ateityje.

– Teko stažuotis skubiosios medicinos gimtinėje už Atlanto. Kokius didžiausius skirtumus įvardintum?

– Sinsinačio universiteto ligoninė – vieta, kur prieš 60 metų gimė skubioji medicina. Kadangi draudiminė sistema ten kiek kitokia, ir darbo specifika kita, kai ką mes darome net geriau. Tačiau jų darbas puikiai sustyguotas, sužavėjo jų ramumas – ten dirbama vadovaujantis protokolais, interpretacijoms vietos mažai, tiesiog vykdomi mokslo įrodymais pagrįsti numatyti veiksmai. Jei protokolas klysta, vadinasi, tai yra sisteminė klaida. Bene didžiausias skirtumas – technologinė pažanga. Čia stipriai išvystyta elektroninė sistema – pusę teksto gali sudiktuoti į diktofoną ir raidės monitoriuje automatiškai atsiranda, tyrimus užsakai ir atsakymus gauni, standartiniai vaistų paskyrimai vyksta elektroniniu būdu.

– Nepiktina atvykstantieji į skyrių gauti nedarbingumo lapelį?

– Mano manymu, didžioji dalis pacientų atvyksta be reikšmingesnio pagrindo ir ne dėl būtinosios pagalbos. Ir dėl to kartais pikta, kai turi švaistyti brangų laiką užuot padėjęs tam, kam to reikia čia ir dabar. Kita vertus, negali jų kaltinti. Nemažai žmonių nežino, kur reikėtų kreiptis norint gauti nedarbingumo pažymėjimą susirgus vaikui ar pradėjus karščiuoti ir negalint eiti į darbą. Yra dalis pagalbos besitikinčių gauti čia ir dabar, nes pas šeimos gydytoją laukti neturi kada. Nors bus vienokia ar kitokia eilė, čia vis tiek gausi konsultaciją. Tad yra kaip ir manipuliuojama sistema norint greičiau gauti medicinos paslaugas. Vis dėlto ne visąlaik galime suteikti visas paslaugas, ko pageidauja pacientai, – pavyzdžiui, pilno kardiologinio ištyrimo. O kai pacientų lūkesčiai būna neįgyvendinti, atsiranda ir pykčiai. Juk skubios pagalbos skyrius pirmiausia teikia neatidėliotinas gyvybei gydymo paslaugas!

– Neblaivūs piliečiai, benamiai taip pat neretai tik „užlaiko“ eilę?

– Galbūt tai bus akmuo ir į greitosios medicinos daržą, kai neblaivūs žmonės gabenami į ligoninę, tačiau jų tikrai čia patenka daug. Suprantu, kad jiems ne visada lengva įvertinti būklę, paciento sąmonę esant traumai ir neblaivumui. Bet visgi girtumas nėra liga, intoksikacija alkoholiu – jau kitas dalykas. Ir liūdniausia, kad neblaivūs žmonės užima vietą skubiosios pagalbos skyriuje, kuri galbūt reikalinga sunkiai sergančiam pacientui. O benamiai neretai serga sunkiau nei socialines garantijas turintieji, atvežami su užleistomis ligomis, nes poliklinikose nesilanko. Taip, jie dažniausiai neturi pinigų, yra nedrausti, nemalonaus kvapo, juos vienokios ar kitokios būklės atveža iš kažkur, sušalusius iki neišmatuojamos temperatūros – 22 laipsnių ir mažiau. Tačiau mūsų kolektyvas per daug metų išmoko, kaip su jais tvarkytis. Kita vertus, būna ir tokių atvejų, kai praeiviai eidami pro stotelę benamiui iškviečia greitąją, nors, paaiškėja, kad jis jokių ūmių būklių neturi ar net yra visiškai sveikas. Tada aprengiame jį, nuprausiame, duodame naujus batus ir mąstome, kur jį galime toliau išleisti. Tačiau tuo turėtų rūpintis kitos tarnybos.

– Skubioji medicina „įkandama“ ne visiems. Čia prireikia būti ne tik gydytoju-orkestru, bet ir šaltų nervų.

– Renkantis šią specialybę reikia turėti tam tikrą charakterį. Galbūt vienam kaip tik įdomu pradėti taikyti gydymą, stebėti siekiant ilgalaikio tolimo daugiau ar mažiau gero rezultato. Tačiau žinau, kad negalėčiau kiekvieną mielą dieną daryti tą patį, tirti ar gydyti vienokios srities problemą. Dirbant skubiojoje pagalboje kartais gali gauti labai greitą gerą rezultatą – sutvarkyti išnirusią ranką ir panašiai. Bet, deja, tokių atvejų būna mažai. Neretai tenka džiaugtis tuo, kad paciento būklė nepablogėjo per tą laiką, kol atlikai tyrimus. Kartais ji išlieka sunki, nepriklausomai nuo to, ką darai... Tada kirba mintys, gal ne viską padarei. Nors gydytojai supranta, kad visko žinoti negali, čia dar labiau visko nežinai, tad turi nuolat skaityti, domėtis. Visada sakau, kad priėmimo skyriuje normalaus nei vieno nerasi, nes visi čia dirbantys yra savaip „pačiuožę“ (juokiasi). Adekvatus žmogus darbo su tokiu krūviu, tempu ir atsakomybe rinktis negali. Tačiau tuo skubioji medicina labiausiai ir žavi.

Dosjė

2013 m. baigtas VU MF medicinos studijos, 2018 m. – skubiosios medicinos rezidentūra, nuo 2018 m. – skubiosios medicinos klinikos doktorantas.

2014–2018 m. medicinos gydytojas, VšĮ Trakų ligoninė.

2016–2018 m. medicinos gydytojas, VšĮ VUL Santaros klinikos.

Nuo 2017 m. – dėstytojas, Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centras.

Nuo 2018 m. – skubiosios medicinos gydytojas VšĮ RVUL ir VšĮ VUL Santaros klinikos.

Nuo 2018 m. – rezidentų vadovas, Vilniaus universitetas.