Modernėjantis Belgradas: neapsisprendžia ar gudrauja
Ruo­šda­mie­si ste­bė­ti Kau­no „Žal­gi­rio“ rung­ty­nes Belg­ra­de tu­rė­jo­me ge­rai gal­vą pa­suk­ti, kaip pa­to­giau­siai pa­siek­ti Ser­bi­jos sos­ti­nę. Ga­liau­siai ne­ra­dę nie­ko pa­trauk­laus, tie­siog sė­do­me į nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį ir lei­do­mės į ke­lią. Star­ta­vę anks­tų ry­tą prieš pat vi­dur­nak­tį pa­sie­kė­me Bu­da­peš­tą, ten nak­vo­jo­me, o ki­tą ry­tą per ke­tu­rias va­lan­das nu­ka­ko­me ir į Belg­ra­dą.

Ne pats smagiausias keliavimo būdas, tačiau geresnio tuo metu rasti nepavyko. Tiesioginių skrydžių nėra, tad tektų skristi persėdant, o tai irgi ne visada būna patogu.

Neišvengiamai turėčiau pridurti, jog pastarojo meto protestai, iš Belgrado pasklidę po visą Serbiją, kai viešėjau šalyje, jau ir tada atrodė įmanomi. Dabar kelintą iš eilės savaitgalį protestuotojai išeina į gatves kaltindami prezidentą Aleksandrą Vučičių žiniasklaidos laisvės slopinimu ir susidorojimu su opozicija. Mano kelionės įspūdžiai iš Belgrado remiasi ankstesne patirtimi.

Jokiuose pasaulio kraštuose nesu matęs tokių aukštų žmonių kaip Belgrade. Būdamas beveik 1,90 metro ūgio čia jaučiausi tik vidutiniokas.

Rytai ar Vakarai

Serbijos sostinę pavadinčiau neapsisprendėle, turėdamas galvoje jos negebėjimą pasirinkti, ar šalies ateitis yra Rytuose, ar Vakaruose. Tačiau, ko gero, taip svarstyti pernelyg primityvus požiūris. Galbūt iš Belgrado valdoma valstybė yra ne sąmoningai nepriimanti sprendimo, o sąmoninga gudrautoja, siekianti naudos iš abiejų pusių. Bet apie viską iš pradžių.

Savos ir Dunojaus santaka. Čia galima pailsėti ir pasimėgauti vandens pramogomis. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Belgradas yra didžiausias ir svarbiausias ne tik Serbijos, bet ir, drįsčiau sakyti, viso regiono miestas. Regionu vadinu buvusios Jugoslavijos teritoriją, kuri valdyta būtent iš Belgrado. Tai miestas, turintis didžios sostinės mentalitetą, nors jau yra nebe didelės ir galingos, o tik praradusios galybę teritorijos ir gana skurdžios Europos valstybės širdis. Miesto gyventojai savo elgsena neslepia, kad jie vis dar yra didžios sostinės piliečiai.

Belgradas – be galo senas miestas. Jo istorija prasidėjo dar prieš Kristų. Tiesa, realia nepriklausomos valstybės sostine jis tapo daug vėliau, jau XX amžiuje, kai po Pirmojo pasaulinio karo susikūrė Jugoslavija. Iki tol šis visais laikais buvęs svarbus miestas ėjo iš rankų į rankas, kol situacija pasisuko taip, kad susidarė palankios aplinkybės Belgradui tapti savarankiškam. Bent jau oficialiai ir formaliai.

Belgradas pro viešbučio langą. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Jugoslavija, kaip ir dauguma mažų Europos valstybėlių, buvo okupuota nacistinės Vokietijos, o baigiantis karui išvaduota sovietų armijos. Žodis „išvaduota“ yra, žinoma, santykinis, nes iš savo „išvaduotų“ šalių sovietai neretai pamiršdavo išeiti.

Kaip ir reikėjo numatyti, po karo sovietai iš Jugoslavijos iki galo nepasitraukė, tačiau bent jau neįtraukė jos į Sovietų Sąjungos sudėtį, kaip tai padarė su taip pat nepriklausomomis buvusiomis Baltijos šalimis. Jugoslavijai labiau pasisekė, ji tapo tik komunistinio bloko šalimi. Ne visiškai nepriklausoma, bet valstybingumo nepraradusia.

Miesto vaizdas iš pilies. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Ir čia pasireiškė neramus ir iš dalies imperialistinis jugoslaviškas mentalitetas. Šalies lyderis Josipas Broz Tito, gana greitai susipykęs su sovietiniais lyderiais, bandė atsiriboti nuo komunistinio bloko, ir jam tai dalinai pavyko. Šalis liko komunistinė, bet gan mažai veikiama Sovietų Sąjungos. Jugoslavija buvo tarsi tarpinis variantas tarp Vakarų Europos ir komunistinio bloko ir visą J. Broz Tito valdymo laikotarpį išlaikė pusiausvyrą.

Didybės metas

Belgrado kasdienybė. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Būtent tada Belgradas ir tapo viso Balkanų regiono ekonominiu, politiniu ir kultūriniu centru. Pokarinės Jugoslavijos laikotarpis buvo didžiausios Belgrado didybės metas. Vėliau prasidėjo nuosmukis. Po J. Broz Tito mirties 1980 metais Jugoslavija trumpai dar išlaikė buvusią didybę, tačiau pradėjus eižėti komunistiniam blokui, ėmė klibėti ir ji. Tautiniai regionai, įėję į jos sudėtį, ėmė bruzdėti dėl nepriklausomybės, taip keldami didelį galvos skausmą Belgradui. Šalies subyrėjimo išvengti nebepavyko, negana to, neapsieita ir be kraujo praliejimo.

Belgradas pasiuntė kariuomenę į Slovėniją ir Kroatiją, bet šalies skilimo sustabdyti nesugebėjo. Po karo šios valstybės atsiskyrė, netrukus jų pėdomis pasekė Bosnija ir Hercegovina bei Makedonija. Ypač žiaurus karas buvo Bosnijoje, bet Belgradas jį pralošė taip pat ir buvo priverstas atsitraukti. Jugoslavija prarado ne tik teritorijas, bet pasaulio akyse pasirodė ir kaip kruvinoji agresorė.

Belgrado kasdienybė. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Jugoslavijos sudėtyje liko tik Serbijos ir Juodkalnijos respublikos. Belgradas liko jos sostinė. Neilgai trukus šalies pavadinimas buvo pakeistas į Serbijos ir Juodkalnijos, o po kelerių metų šalims taikiai atsiskyrus, didysis Belgradas liko mažos Serbijos sostine.

Dabar vairuoti automobilį mieste yra gana nesudėtinga ir toli gražu neprimena ankstesniais metais buvusios sumaišties.

Galbūt visa ši nerami miesto istorija ir suteikia tiek jam, tiek gyventojams unikalią tapatybę, kokios niekur Europoje nerasi. Nuolatinę kovinę dvasią atspindi tiek kultūra, tiek miestiečių charakteris.

Į politiką geriau nesivelti

Belgrado aviacijos muziejus. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Patys serbai, nors ir būta nesėkmingų jų šaliai pastarųjų trijų dešimtmečių, išlaikė orumą ir patriotizmą. Iš tiesų atsukdami neseną istoriją matome, kad daugumos regiono konfliktų kaltininkė buvo Serbija, bet per juos būtent ji labiausiai ir nukentėjo. Serbų pasididžiavimo savo valstybe tai nesumažino. Ir tai per viešnagę buvo akivaizdu Belgrado gatvėse, jose apstu patriotinės simbolikos. Belgradas yra vienas tų retų Europos kampelių, kur atvirai šlovinamas Vladimiras Putinas. Gatvėse parduodama daugybė suvenyrų su Serbijos ir Rusijos simbolika, kuria teigiama, kad Rusija ir Serbija yra amžinai kartu. Taip serbai dėkoja Rusijai, kad ši palaikė juos per Kosovo konfliktą. Tačiau ši situacija netrukdo serbams be didesnės sąžinės graužaties imti ir Europos Sąjungos finansinę paramą.

Nors ir būdami atkaklūs savo šalies patriotai, serbai atvykėliams yra šilti, draugiški ir svetingi. Jie sako, kad jei keliautojas gerbia juos ir jų šalį, tokiam svečiui pasiruošę širdį atiduoti. Žinoma, taip yra tik tol, kol jie nėra erzinami pokalbių apie Jugoslavijos karus, NATO bombardavimus, Kosovą ar Slobodaną Miloševičių. Serbai yra labai jautrūs šioms temoms ir su nepažįstamu pašnekovu geriau į tokius pokalbius nesivelti.

Belgrade gausu rusiškų suvenyrų. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Žinote, apie ką miestiečiai mielai diskutuoja? Apie sportą. Belgrado vyriškosios populiacijos atstovai yra tokie aistringi sporto mėgėjai, kad ginčysis iki paryčių, jei tik juos išprovokuosi.

Sostinėje neliko sumaišties

Vis dėlto kad ir koks unikalus Belgradas būtų, jis po truputį europėja. Pamenu, kai lankiausi mieste prieš penkiolika metų, ir dabar matau, kad miestas tikrai labai pasikeitė. Tada buvo gana chaotiškas eismas, turistą vis dar galėjo primityviai prigauti valiutos keityklose, o pėsčiųjų perėjos buvo tik formalūs ir beveik nieko nereiškiantys dryžiai ant asfalto.

Belgrado tvirtovėje. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Dabar vairuoti automobilį mieste yra gana nesudėtingas ir toli gražu neprimena tos prieš keliolika metų buvusios sumaišties. Dauguma pagrindinių gatvių yra geros kokybės, o pėsčiųjų perėjos irgi tarnauja pagal paskirtį. Nesakau, kad Belgradas tapo kaip, tarkim, netolimos Austrijos miestai, jame pasukus į skersgatvius vis dar galima prarasti dantis, jei mašina pataikys į duobę, tačiau pažanga akivaizdi. Labai nustebino, kad dauguma miesto taksistų kalbėjo angliškai.

Yra kuo nusistebėti

Kas tikrai nepasikeitė, tai rūkymas viešojoje vietoje. Esame jau atpratę nuo rūkymo Lietuvos kavinėse, tad net pasirodė, jog belgradiečiai rūko dar labiau nei anksčiau. Turbūt dauguma yra girdėję apie rūkymą arenose per sporto rungtynes. Tai tiesa, rungtyniaujant „Žalgiriui“ arenoje tvyrojo dūmų debesis.

Savos ortodoksų šventykla. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Nepasikeitė ir žmonių ūgis. Jokiuose pasaulio kraštuose nesu matęs tokių aukštų žmonių kaip Belgrade. Būdamas beveik 1,90 m ūgio Belgrado gatvėse jaučiausi tik vidutiniokas. Net ir moterys čia labai aukštos.

Žymiausia Belgrado vieta yra pėsčiųjų Kunigaikščio Michailo gatvė. Joje gausu kavinių, parduotuvių, įstaigų ir praeivių. Ji yra bene gyviausia miesto vieta. Greta – didelė Respublikos aikštė. Joje yra nacionalinis teatras, seniausias Serbijoje nacionalinis muziejus. Respublikos aikštė jau nuo amžių amžinųjų yra populiariausia miestiečių susitikimo vieta.

Kunigaikščio Michailo paminklas. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Viename pėsčiųjų gatvės gale yra parkas ir Belgrado tvirtovė – Kalemegdanas. Tai vienas Belgrado simbolių. Ji stovi ant kalno, o nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į Savos ir Dunojaus santaką. Per visą dviejų tūkstantmečių istoriją pilis buvo statyta ir perstatyta keltų, romėnų, bizantiečių, serbų, austrų ir turkų. Dabar miesto tvirtovė yra muziejus. Ji suskirstyta į žemutinį ir aukštutinį miestus. Norintiems sužinoti apie vietovę plačiau yra galimybė samdytis gidą.

Kapitono Misos namas, kurį pastatęs turtingiausias Serbijos gyventojas padovanojo Belgradui. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Dar vienas populiarus miesto objektas, esantis jau kitame Kunigaikščio Michailo gatvės gale, – Terazije aikštė ir jos žymusis fontanas. Vakarais į aikštę irgi mėgsta rinktis miestiečiai. Aikštėje puikuojasi vienas gražiausių Belgrado pastatų – viešbutis „Moskva“. Kai kurie vietiniai sako, kad Kunigaikščio Michailo gatvė yra užsieniečiams skirta vieta, o Terazije aikštė – jų, belgradiečių, tikroji miesto širdis.

Įdomu apsilankyti Strahinja bana gatvėje. Ji dar žinoma ir kaip vietinis Silicio slėnis. Studentų skvere, esančiame senojoje miesto dalyje, galima ne tik leisti laiką žaliosiose erdvėse, bet ir apžiūrėti etnografijos muziejų bei kapitono Misos namą. Tai labai žymus miesto pastatas. Neką mažiau žymus ir jo statytojas – kapitonas Misa, buvęs turtingiausias Serbijos gyventojas. Jis namą pastatė 1863 metais ir padovanojo Serbijai. Tai buvo vienas įspūdingiausių to meto statinių. Dabar jame įsikūręs Belgrado universiteto rektoratas. Netoliese yra Belgrado katedra.

Nacionalinio muziejaus pastatas. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Savos ortodoksų šventykla yra vieni didžiausių pasaulyje ortodoksų maldos namų. Jų vaizdas glosto akį iš toli. Šalia yra nacionalinės bibliotekos pastatas.

Rekomenduoju nusileisti prie Dunojaus ir Savos upių santakos. Čia galima pailsėti ir pasimėgauti vandens pramogomis. Pastaraisiais metais buvo gražiai sutvarkyta upės krantinė, ja pagaliau galima maloniai pasivaikščioti. Negana to, prie upės planuojamas statyti didesnis nei 300 metrų aukščio butų pastatas. Jis jau dabar vadinamas būsimu Balkanų Dubajumi. Upės krantinė Belgrade nuolat gražėja.

Belgradas garsėja naktiniu gyvenimu. Tiems, kas ieško pramogų, geriausia apsilankyti bohemiškoje Skadarlijos gatvėje. Na, ir, žinoma, nepamirškite, kad serbai yra labai aktyvūs sporto mėgėjai. Apsilankymas krepšinio ar futbolo rungtynėse Belgrade gali būti nepamirštamas reginys net ir ne itin besidomintiems sportu.