Kristina Tarasevičiūtė: „Maistas – mūsų degalai. Pilkime tik švariausius“
Pro­fe­sio­na­li ba­le­ri­na, ba­le­to mo­ky­to­ja Kris­ti­na Ta­ra­se­vi­čiū­tė (31 m.), dir­ban­ti net ke­liuo­se šo­kio tea­truo­se, kal­ba ne tik apie ba­le­to už­ku­li­sius, mi­ty­bą, fi­zi­nį ak­ty­vu­mą, bet ir at­vi­rai da­li­ja­si skau­du­liais, mo­ka pa­drą­sin­ti.

– Ar esate iš tų asmenybių, kurios gyvenime mėgaujasi gražiomis akimirkomis ir ne vieną jų mielai pakartotų?

– Oi, aš tikrai nesu pozityvus žmogus. Nuoširdžiai tokiems pavydžiu... Liūdna, tačiau esu maksimalistė ir visai nemoku džiaugtis mažais dalykais. Esu labai reikli tiek sau, tiek kitiems, tad lūkesčiai dažniau atneša nusivylimus nei džiaugsmą. Su manimi sunku net man pačiai (juokiasi).

Norėčiau būti mažiau kovinga, šiltesnė aplinkai, tad jei galėčiau ko nors nekartoti, – tai būtų įvykiai, kurie paskatino tokių savybių įgijimą.

– Puikiai žinome, kad prieš tampant žinoma balerina, tenka praeiti ne tik ugnį ir vandenį. Kokius išbandymus teko patirti tau, kai pradėjai baleto mokslus?

– Mūsų išgyvenimai – individualūs, nes visos susirinkome iš skirtingų Lietuvos miestų, šeimyninio gyvenimo sąlygų. Tačiau kiekviena turėjome suvokti, kad nuo šios akimirkos viskas priklauso tik nuo tavęs pačios, ir visai nesvarbu, kad tau tik vienuolika metų... Mokytoja – viena, mergaičių – vienuolika, tad pratusioms prie individualaus dėmesio tokia realybė tapo psichologiniu iššūkiu. Sudėtinga išgyventi ir adaptacinį periodą sostinėje atvykus iš mažo miestelio. Ne kiekvienam penktokui pavyko iškart tapti savarankiška asmenybe. Laimei, Vilniuje gyveno mano seneliai – močiutė padėjo susidoroti ne tik su patalynės skalbimais (juokiasi).

Raktas į sėkmę – neišvaikoma motyvacija šokti, psichologinė stiprybė, kasdienis prakaitas siekiant susitarti su savo kūnu, kuriam baleto judesiai nėra natūralūs. Esu dėkinga baleto mokytojai Loretai Bartusevičiūtei-Noreikienei už išugdytą savarankiškumą.

– Džiugu, kad savo žinomumu ne tiesiog mėgaujiesi, bet skleidi geras idėjas ir palaikai sunkumus patiriančius žmones. Štai prieš kelerius metus viešai išsakei nuomonę, kad anoreksija – tai ne kūno kultas ar grožio vaikymasis, tai – dėmesio ir meilės trūkumas. Pritari, kad žinomi žmonės ypač turi prisidėti kuriant bendruomenės gerovę?

– Lietuva yra maža šalis, mes ją kuriame patys. Manau, kad prisidėti prie socialinių, švietimo, kūrybinių dalykų plėtros – nuostabus jausmas. Ir, priešingai, jeigu turi galimybę būti išgirstas plačios auditorijos ir nekalbi, – darai nusikaltimą.

Meno kalbą mes pasitelkiame teatruose, galerijose, pramoginiuose renginiuose, tačiau mokėkime išsakyti ir asmenines emocijas, išgyvenimus – juk turime labai įvairių problemų, patirčių. Svarbu atsinaujinti – prieš dešimt metų tikę modeliai šiems laikams nebetinka. Pamirškime sąvoką „mano problemos“. Ne, tai jau visų problemos, nes juk nebegyvename vienkiemyje.

– Ko, remdamasi savo patirtimi, palinkėtumei jaunoms merginoms, dar tik atvertusioms baleto pradžiamokslį?

– Niekada nedvejokite! Net neleiskite sau abejoti pasirinktu keliu. Aplodismentai maišysis su kritika, bus linksma, liūdna, bus visaip, bet pabaigoje, jei įdėsite visą širdį, pasieksite tikslą ir tapsite tuo, kuo svajojote. Nepasiduokite!

– Tikėtina, kad baleto mokykloje išmokai būti disciplinuota, puikiai valdyti save. O gal vis dėlto yra sričių, kuriose leidi sau iš širdies atsipalaiduoti?

– Taip, esu beprotiškai dėkinga geležinei disciplinai: išmokau planuotis darbus, dirbti tikslingai, „nevogti“ kitų žmonių laiko. Tačiau nelengva visada būti idealios formos – vos tik atleidi vadeles, ji „pabėga“, o žiūrovui juk nepasakysi: „Ai, aš vėliau „įeisiu“ į formą, o tu dabar pasižiūrėk, kaip vos pasivelku scenoje“. Nusijuokia. Tad atsipalaiduoju tik išvykusi pailsėti į užsienį, kai esu tikra, kad nereikės šokti, lipti į sceną, ką nors rašyti, ruoštis pamokoms.

– Balerinoms privalu būti lieknoms, tačiau ne mažiau svarbu – turėti pakankamai energijos ilgam šokiui, repeticijoms.

– Mano gyvenimo tragedija buvo mano pačios įsitikinimas, kad gyvenu, jog skaniai valgyčiau. Ir aš tai dariau iki ribos, kol pajutau, kad nuolatinė mano bloga savijauta ir yra to „skanaus“ maisto pasekmė. Po trisdešimtmečio teko rimtai susitvarkyti mitybą, prisiversti pakeisti požiūrį į maistą.

Visiems tiems, kuriems sūris, rūkytos dešros, bulvių traškučiai labai skanu, noriu priminti – maistas yra mūsų degalai, tad pilkite tik pačius švariausius ir kokybiškiausius!

Nesu mitybos specialistė, kad drąsiai dalinčiau patarimus, tačiau manau, kad tuo turite rūpintis patys, o ne „permesti“ atsakomybę restoranams, reklamoms. Susitaikykime su faktu, kad negalime kasdien valgyti greitmaisčio, riebių patiekalų, šaukštais kabinti majonezą, vakarienei valgyti batoną ar dukart per dieną – kirsti mėsą, jei nedirbame fizinio darbo.

– Ne mažiau svarbus ir fizinis aktyvumas?

– Pastebiu, kad lietuviai vengia „tampymosi“ pratimų ir net sportuojantys mažai žino apie metodikas, atlikimo techniką. Buvimas mediniais priimamas kaip faktas, o ne tingėjimo ar žinių trūkumas. Juk pasirąžymas būdingas visiems gyvūnams, tad kodėl žmonės to vengia? Kai pradėjau vesti „Ballet Body“ užsiėmimus, susidūriau su netikėtomis reakcijomis – moterys negalėjo patikėti savo galimybėmis, galiausiai – akivaizdžiais rezultatais, kuriuos pasiekė įveikusios psichologinius barjerus. Tad jei turite laisvo laiko – prasitempkite: atsistokite plačiai, su įkvėpimu pakelkite rankas į viršų ir pasilenkite žemyn. Pabandykite pasiekti grindis. Tempia? Gerai, vadinas esate gyvas ir turite kur tobulėti!