Ariogala ir Betygala – neskubančiam keliautojui
Vy­te­nio ir Ju­no­nos Al­mo­nai­čių ką tik iš­leis­ta­me ke­lio­nių va­do­ve „A­rio­ga­los ir Be­ty­ga­los kraš­tas“ ap­ra­šy­tos vie­to­vės leng­vai pa­sie­kia­mas nuo se­no­jo Že­mai­čių plen­to ir nau­jo­sios Kau­no-Klai­pė­dos au­to­ma­gis­tra­lės. Kraš­tas la­biau­siai vi­lio­ja įspū­din­gais Mai­ro­nio ap­dai­nuo­tais pa­du­by­sių pei­za­žais, sta­čiaš­lai­čiais pi­lia­kal­niais, nuo Vy­tau­to Di­džio­jo lai­kų sa­vo is­to­ri­ją pra­de­dan­čio­mis baž­ny­čio­mis, par­ti­za­nų ko­vas me­nan­čiais pa­mink­lais.

Knygą autoriai skiria Kauno technologijos universiteto (anuomet – Politechnikos instituto) „Ąžuolo“ žygeivių klubo įkūrėjo Jono Vitkausko (1938–1985) atminimui. „Jis yra vienas žygeivystės judėjimo pradininkų, – sakė V. Almonaitis. – Į žygeivystę ir kraštotyrą sovietmečiu pasinerdavo dominavusiai sovietinei kultūrai nepritariantys žmonės. Šis keliavimo būdas, skatinęs Lietuvos istorijos, etnokultūros šaknų pažinimą, dabar sovietmečio jaunimo subkultūrines grupes tyrinėjančių politologų, kultūros antropologų įvardijamas kaip etnokultūrinis sąjūdis, savotiška antisovietinė veikla. Tai ryškiai skyrėsi nuo turistavimo, kaip mes juokaudavome, „matrasinio“ turizmo.“

Kaip prisimena V. Almonaitis, pats dalyvavęs ir „Ąžuolo“, ir Vilniaus universiteto žygeivių veikloje (o šie klubai buvo patys žymiausi), prieš tokias keliones jų dalyviai kruopščiai ruošdavosi – surasdavo informacijos apie vietoves, kuriomis bus keliaujama, ir vieni kitiems prie tų objektų papasakodavo. Sovietmečiu tokia veikla – domėjimasis savo gimtuoju kraštu (piliakalniais, pilkapiais ar žymių tarpukario Lietuvos veikėjų pėdsakais) – nebuvo skatinama. Tuo metu pažintinės literatūros apie Lietuvos provinciją, galima sakyti, nebuvo, išskyrus revoliucines vietas ar tas, kurias lankyti rekomendavo partija. „Mes ir dabar leisdami „Keliautojo žinynų“ seriją naudojamės žygeivio J. Vitkausko sukaupta didžiule kraštotyrine literatūra, kurią sudaro daugiausia tarpukario, karo metų leidiniai, iškarpos iš tuometės spaudos“, – teigė V. Almonaitis. Jo su žmona Junona leidžiama „Keliautojo žinyno“ serija tęsia žygeivystės tradicijas – moko išsamiai pažinti, tyrinėti Lietuvą.

Atradimų džiaugsmas

Paklaustas, kuo juos patraukė aprašytas kraštas, V. Almonaitis tikino, kad pirmas išskirtinumas, kuris būdingas Ariogalai, – tai yra keliautojui dar nepažinta žemė. „Jokio kelionių vadovo apie šį kraštą iki šiol nebuvo parašyta. Apie Betygalą informacijos šiek tiek buvo, bet ne kelionių vadovas. Betygala keliautojų aplankoma, nes ji yra pakeliui į Maironio gimtinę, tačiau kitos gretimos ir dėmesio vertos vietovės, galima sakyti, nebuvo atrastos“, – kalbėjo knygos autorius.

Akiai maloniausios vietovės – Betygalos, Ugionių , Daugirdėnų apylinkės, kur labai gražus kraštovaizdis. Jas dar Maironis apdainavo.

Atradimų, kaip prisipažino istorikas V. Almonaitis, rašant kelionių vadovus, patiems studijuojant, lankant vietoves, netrūksta. „Kai surenki viską, ką įmanoma surinkt iš jau išleistų knygų, kai dar skiri laiko pokalbiams su vietos žmonėmis, pats nuosekliai viską apžiūri, susikaupia daug informacijos ir tada atradimai tarsi patys atsiveria, – pabrėžė istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. V. Almonaitis. – Štai prie senojo Žemaičių plento yra Raitininkų kaimas. Neplanavome apie jį rašyti, bet vienas talkininkas pasakė, kad šalia to kaimo, miške, yra palaidotas 1915 metais žuvęs Vokietijos kariuomenės karininkas.“

Tai Almonaičiams jau buvo priežastis labiau patyrinėti šią vietovę. Pradėjo domėtis vietovardžiais. Iškart pasidarė smalsu, iš kur toks kaimo pavadinimas. „Manėme, kad nuo žodžio „raitininkas“. Tai toks socialinis sluoksnis (raitininkai buvo žmonės, kurie perimdavo jau užaugintus žirgus iš kaniūkų, juos išjodinėdavo ir perduodavo kariuomenei), – aiškino pašnekovas. – Pavyzdžiui, Kaniūkų kaimų Lietuvoje yra ne vienas ir jie siejami su žirgų augintojais. Ar Raitininkų kaimą galima sieti su raitininkais, reikėjo tikresnių įrodymų nei vien žodinio sutapimo. Atkreipėme dėmesį, kad už Šventupio upelio yra pilkapynas ir kapinynas, kur laidojimo tradicija nenutrūko apie 1,5 tūkst. metų.“

Kaip išsiaiškino istorikas, dar ne iki galo ištirtame plokštiniame kapinyne rasti 8 kapai, kuriuose palaidoti žirgai. Virš žirgų kapų – degintiniai vyrų kapai su gražiomis įkapėmis, pavyzdžiui, balnakilpėmis. „Spėjimas, kad čia gali būti raitininkų kapai, sustiprėjo. Knygą atiduodant maketuoti pavyko surasti 1527 metų valdovo Žygimanto Senojo raštą Ariogalos seniūnui, kuriame rašoma, kad Ariogalos valsčiuje gyvena roitiniki, – pasakojo V. Almonaitis. – Įdomu, kad raštas parašytas rusėnų kalba, bet žmonės įvardyti lietuvišku žodžiu. Taip viskas ir pasitvirtino. Dabar jau nekyla abejonių, kad Raitininkų kaimo pavadinimas tikrai siejamas su raitininkų socialiniu sluoksniu, apie kurį rašoma enciklopedijose. Tai buvo malonus atradimas, paremtas istoriniu šaltiniu.“

Dar vienas atradimas keliautojams nutiko tiesiog užsukus į vieną bažnyčią. „Pirmas kilęs įspūdis, kad Milašaičių bažnyčia – tradicinė medinė žemaitiška bažnytėlė. Bet viduje už altoriaus išvydome koloną, žvilgtelėję pamatėme ir antrą altorių. Pasirodo, kadaise vienam kunigų altorius, kurio meninė vertė jau ir ne specialistui atrodo ypatinga, nepatiko. Jis senojo neišardė, o tiesiog atitraukęs kokį pusmetrį, pastatė naują altorių. Kito tokio pavyzdžio Lietuvoje nežinau“, – stebėjosi istorikas.

Maironio apdainuotos vietos

Pašnekovo teigimu, atradimų kiekvienas gali padaryti, reikia tik nesitenkinti tuo, ką randi jau parašyta, o domėtis toliau. „Tarkime, Pasandravio kaime, kuriame gimęs Maironis, yra lankęsi tūkstančiai žmonių. Kaimas aprašytas keliuose šimtuose tekstų. Tik, regis, niekur nėra paaiškinta, iš kur šis pavadinimas. Visiems tarsi aišku – kaimas prie Sandravos upės. Bet ką gali reikšti žodis „sandrava“? Pasirodo, mūsų kalbininkai jau senokai yra išsiaiškinę, kad hidronimas Sandrava susideda iš dviejų dalių: san yra priešdėlis, o žodžio šaknis sietina su senosios indų kalbos žodžiu dravah, kuris reiškia bėgimas, judėjimas, o dravati – bėga. Taigi sandrava – vieta, kur kažkas subėga. Vadinasi, Maironis gimė ant upelio, kurio pavadinimas siekia tokius senus laikus, kranto.“

Knygos autorius tikino, esą akiai maloniausios vietovės – Betygalos, Ugionių , Daugirdėnų apylinkės, kur labai gražus kraštovaizdis. „Suprantama, kodėl Maironis jas apdainavo. Kai kur net galima atpažinti, iš kurios vietos žvelgdamas rašė“, – sakė istorikas.

Į Maironio tėviškę – Pasandravio dvaro sodybą – V. Almonaitis siūlo ateiti ąžuolais apsodintu 700 m taku, automobilius palikus prie Raseinių-Baisogalos plento įrengtoje aikštelėje. Pakeliui, Luknės slėniuke, galima stabtelėti prie vadinamojo Maironio šaltinėlio, kur poetas mėgdavęs pasėdėti. Maironio ąžuolų takas buvo pasodintas 1987 metais, minint poeto 125-ąsias gimimo metines. Prie tako pastatyta ir daug žymių tautodailininkų sukurtų koplytstulpių, stogastulpių. Panašių patarimų, kaip ir kuriuo takeliu pasižvalgyti, kad kelionė taptų įsimintina, knygoje netrūksta.

Aplankius Pasandravį įdomu užsukti ir į Maironio muziejų, kuris įkurtas Lipčių sodyboje Bernotuose. Tai viensėdis, jį Maironio tėvas buvo nusipirkęs bene tuo metu, kai vedė Oną Kurmauskytę, Maironio motiną. Vėliau šeima persikėlė į be šeimininkų likusį Pasandravio dvarą, jį laikinai valdė. Čia ir gimė būsimasis poetas. Deja, dabar išlikę tik namo pamatai, ūkinis pastatas ir akmenų mūro šulinys.

Bernotuose vėliau ūkininkavo Maironio sesuo Kotryna su vyru Lipčiumi. Kaip knygos autoriams pasakojo vietiniai žmonės, sovietmečiu Lipčių sodyba specialiai netvarkyta, apleista ir tik 1987 metais, minint Maironio 125-ąsias gimimo metines, vyko renginiai, davę postūmį tvarkymui. 1989 metais čia atidarytas muziejus.

Mūsų knygos skirtos įdėmiam ir neskubančiam keliautojui, kuris pats sau kelia didelius tikslus – išsamiai pažinti ir daug pamatyti.

Ir keliais, ir Dubysa

Kaip patarė šias vietas išmaišęs pašnekovas, Dubysos slėnyje geriausia keliauti baidarėmis, pėsčiomis ar dviračiais, nes automobiliais į slėnius nelabai ir nusileisi arba paskui neužkilsi, jei palis. O platesniame areale – buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ariogalos valsčių, Antano Smetonos laikų Ariogalos ir Betygalos parapijų teritorijose daug lygumų, kurios sovietmečiu buvo negailestingai numelioruotos. Tad ten dabar geriausiai keliauti automobiliais, yra ir gerų dviračių maršrutų.

Knyga išleista bendradarbiaujant su VšĮ „Atrask Raseinius“. Leidėjus jau ne pirmą kartą parėmė ir Kultūros paveldo departamentas. „Džiaugiamės, kad turime daug bendraminčių, kurie prie „Keliautojo žinynų“ leidimo prisideda pervesdami 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Turime ir neformalių rėmėjų, kurie dalijasi žiniomis, fotografijomis. Nors viršelyje – du autoriai, tačiau tai kolektyvinis darbas, kaip žygeivių laužas, kurį kuriant dirba visi“, – sakė jau 25-ąjį žinyną išleidęs V. Almonaitis. – Mūsų knygos skirtos įdėmiam ir neskubančiam keliautojui, kuris pats sau kelia didelius tikslus – išsamiai pažinti ir daug pamatyti.“