Rusija anapus didžiųjų pasakojimų, arba kodėl Peterburgas yra imperinis, o Maskva – carinė
Su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­riu­mi Gin­tau­tu MA­ŽEI­KIU su­si­ra­ši­nė­jo To­mas KA­VA­LIAUS­KAS.

Gintauto Mažeikio įžanginis žodis. Šio straipsnio-pokalbio tikslas – plėšti Rusiją iš didžiųjų pasakojimų. Ne išplėšti, o būtent plėšti, traukti, lyg mažas peliukas bandytų gelbėti skęstantį milžiną – tai beviltiška, tačiau būtina. Visa Rusijos istorija konstruojama ant tremtinių, nežinomų kareivių, užguitų valstiečių kaulų, tačiau savimonė, nepaisydama tikrovės, remiasi didžiaisiais pasakojimais, didingumo propaganda. Šis nesutaikomas prieštaravimas tarp varganos kasdienybės ir pažadėtosios didybės apibūdina imperinę jos laikyseną. Didieji pasakojimai yra ne šiaip melas apie kasdienybę, o bandymas ją įprasminti, kai atidėtų pažadų transcendencija tampa nuolatiniu aukos pateisinimu. Didžiojo pasakojimo kaitos analizė, užuot padėjusi atsiverti kasdienybei, dar labiau įkalina ją „mokslinėje aptamsoje“ (taip vadinu Apšvietos priešybę). Tokia naratyvinė iliuzija smelkte persmelkusi gausias sovietologijos knygas. Plėšti Rusiją iš didžiųjų pasakojimų miglos, vadinasi, skatinti grupių aktyvizmą, atskleisti kasdienybės įvairovę, pateikti faktus, net siūlyti įvairias alternatyvas, vykdant altervencijas, nesusijusias su masyviais ideologiniais konstruktais. Šiuo straipsniu-pokalbiu irgi bandoma bent šiek tiek prisidėti prie plačios plėšimo iš didžiųjų pasakojimų praktikos, leidžiančios išgirsti mažųjų balsus. Beje, ji dažnai dvilypė. Ryškiausias tokio dvilypumo pavyzdys – disidentas Aleksandras Solženicynas, kuris kaip Gulago kasdienybės liudytojas padeda Rusijai kilti iš miglų duobės, o kaip stačiatikis patriotas kuria iliuzijas, įtvirtinančias priklausomybę.

Nesutikčiau, kad „pirmuoju prezidentu išrinktas LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas“. Istoriškai ir politinės situacijos požiūriu taip teigti netikslu, nes tuo metu jis jau nebuvo komunistas.

– Pradėsiu šį pokalbį, neslėpdamas savo simpatijų Rusijos kultūrai, nors šiandien, kai vyksta informacinis karas, būtent čia tyko spąstai – vos tik pasakai, kad myli rusų kultūrą, „draugai“ iš buvusios plačiosios sovietinės tėvynės išsyk siūlo glaudžiau bendradarbiauti ir politinėje srityje. Ši logika apgaulinga: jeigu esi kultūrinis rusofilas, tai gal „padėtum“ Rusijos ambasadai rusų kultūrą skleisti Lietuvoje? Atsižvelgiant į tai, kad kultūrinė rusofilija aprėpia ne tik aukštąjį meną, tarkime, XIX a. literatūrą ar muziką, bet ir sovietinį kiną, estradą, popkultūrą, kiekvienas rusofilas galėtų būti apkaltintas nostalgija sovietmečiui. Bet kultūrinę nostalgiją būtina skirti nuo politinės, nors šiandien šios abi rūšys dažnai suplakamos. Kad Lietuva tinkamai neįvykdė desovietizacijos, turbūt lėmė ne nostalgija, – toks buvo politinis parlamentarų sprendimas. Ne tik nomenklatūriniam sovietinės Lietuvos elitui buvo sudėtinga pereiti prie demokratinės santvarkos. Iškalbingas jau pats faktas, kad pirmuoju atkurtos Nepriklausomos Lietuvos prezidentu buvo išrinktas LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas.

– Dėl rusofilijos. Tapatybės politika yra naujo pavidalo ribota, tikslinė priklausomybė, kai tarnaujama ne ponui, o struktūrai, prižiūrinčiai konkretų tapatybės bruožą, – mokyklai, darbovietei, mokesčių inspekcijai, Sodrai... Jos bando savo ribose reguliuoti, kam galima viešai reikšti simpatijas, o kam ne. Tautinė tapatybė yra viena iš tokių instancijų, išrastų XIX a. Iki tol buvo pilietinė, imperinė, bažnytinė, luominė priklausomybė, tautinės nebūta. Lotyniškas populus reiškia ne tautą, o žmones arba piliečius. Nesakau, kad tauta yra kieno nors primestas socialinis konstruktas, veikiau jau spontaniška naujos moderniosios sąmonės išraiška ir savimonė. Tačiau bet kokiu atveju ši savimonė, jos refleksija buvo institucionalizuotos tiek politiškai, tiek administraciškai. Todėl kalbėdami apie lituanofiliją, polonofiliją ar rusofiliją, iškart nurodome du dalykus – tam tikrą moderniosios savimonės išraišką ir valdžios aparatą, kuris ją prižiūri. Jei manysime, kad rusų tautos bruožus suformavo Gavrilas Deržavinas, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Ivanas Turgenevas, Fiodoras Dostojevskis, tada jausime jai simpatiją, juk, pavyzdžiui, kalbėdami apie Adomą Mickevičių jaučiamės polonofilai.

Taigi rusofilija gali remtis iškiliais modernistinės dvasios kūrėjais, tačiau nepavyks apeiti ir aparato, prižiūrinčio politinę rusų tapatybę, t. y. Kremliaus, o kartu propagandinio Rusijos įvaizdžio. Todėl rusofilija rusofilijai nelygi. Man patinka Igorio Stravinskio muzika, bet nesiklausau Russkoje radio, kurio klausosi nemažai Lietuvos kariūnų (esu ne kartą tuo įsitikinęs). Beje, Piotru Čaikovskiu, Stravinskiu žaviuosi ne todėl, kad jie rusai, o todėl, kad jų muzika puiki. Lietuviškos popsinės propagandos negaliu pakęsti, nes visus, tarp jų Stravinskį, Kandinskį, Cvetajevą, Achmatovą ar Brodskį, ji atmeta vien todėl, kad jie rusai. Mielai atsisakyčiau viso lietuviško popso, tačiau ideologinis aparatas pasistengė, kad tai taptų neįmanoma. Mano išvardyti autoriai ne trukdo, o skatina pažinti kitus didžius kūrėjus: pradėjęs skaityti Cvetajevą, pereini prie Rilke’s, vėlyvasis Stravinskis provokuoja pasiklausyti Schoenbergo, Brodskis – skaityti Miłoszą ir Venclovą.

Laisvi, talentingi autoriai sukuria savo tinklus, kurie nėra nei rusiški, nei lenkiški, nei lietuviški, tačiau juose randa vietą rusų, lenkų, lietuvių kalba ir istorinė atmintis. Nors pats daugiau kaip dešimt metų gyvenau Rusijoje, niekada nevartoju žodžio rusofilas, kaip ir polonofilas ar lituanofilas, nes tai apriboja interkultūrinę žmogaus sielos raišką. Apskritai bet kokia tautinė „filija“, mano manymu, yra nacionalistinis užkratas, nieko bendra neturintis su iškiliąja kultūra, o didžiavimasis ruso, lenko ar lietuvio kortele sukelia dar didesnį susipriešinimą. Dostojevskis toks galingas, kad jo proza ir dialogiškumas, jo filosofija peržengia Rusijos ribas, nors pasakojimo turinys yra rusiškas, o pats rašytojas neslėpė nacionalistinių savo nuostatų. Toks yra ir Mickevičius – lenkiškumas netrukdo jam būti iškiliu LDK palikuoniu, Lietuvos ir Baltarusijos poetu.

Žinoma, tautinis spontaniškumas, net „užkratas“ pats savaime nėra blogis, tai natūralus dalykas kaip ir kalba, istorija, frazeologizmai ar sentimentai. Tarpukariu Lietuva gyveno LDK mitais ir prisiminimais apie Rusijos imperiją. Sovietmečiu lietuvių vaizduotę kaitino tarpukario Lietuvos ilgesys, Vakarų pasaulio vizijos ir mados, nors „inteligentams“ nestigo ir rusofilijos. Tačiau kas ją lėmė – ikirevoliucinis Levas Tolstojus, sovietinis Michailas Šolochovas ar tiesiog partinė konjunktūra? Nėra nesusipriešinusios sąmonės, nebent ji represuota ir slepia patirtą „gėdą“. Ar dabar gėdinga skaityti Šolochovą? Tiems, kurie domisi sovietinės literatūros klasika, šis autorius, manyčiau, yra privalomas.

Dėl dekomunizacijos. Bet kokia deideologizacija susijusi su keletu aspektų – tai formalieji simboliniai veiksmai, agentų veiklos draudimas ir viešinimas, diskurso ir vaizduotės suvaržymai ir cenzūra, o kartu supratimas, kad ne viskas yra paprasta ir vienareikšmiška. Pateiktame klausime nuskambėjo gaida, esą buvusiems komunistams, net KGB bendradarbiams ir informatoriams nebuvo pritaikyta pakankamai draudimų, o tai apsunkino Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Toks samprotavimas istoriškai neatitinka to, ką dialektika vadina konkretumu. Visuotinybė arba abstraktybė yra mirusi, jei neturi konkretaus istoriškumo. Lietuvos komunistų partija, vėliau tapusi LDDP, rado savyje jėgų jau 1989-ųjų pabaigoje, dar iki 1990 m. Kovo 11-osios, atsiskirti nuo SSKP, o vėliau pasuko vakarietiškos socialdemokratijos keliu. LKP ir Sąjūdžio bendradarbiavimas buvo ne tik Lietuvai, bet ir visai Sovietų Sąjungai svarbi politinė nepriklausomybės atkūrimo prielaida. Todėl būtent 1989 m. prasidėjo Lietuvos dekomunizacija, bet buvo pasirinktas švelnusis jos variantas. Dėl KGB bendradarbių ir informatorių viešinimo priimtas liustracijos kompromisas, siekiant sumažinti Kremliaus spaudimą buvusiems agentams ir jų šantažą, – nutarta, kad prisipažinusiųjų pavardės nebus atskleistos. Manau, valstybės pareiga užtikrinti, kad susitarimai būtų vykdomi, o principų laikomasi. Žinoma, tie, kurie nesusitaikė su Lietuvos nepriklausomybe, neprisipažino bendradarbiavę su represinėmis okupacinės valdžios struktūromis, yra išaiškinami ir skelbiami. Kiekvienos šalies – Rytų Vokietijos, Lenkijos, net artimų kaimynių Estijos, Latvijos ir Lietuvos – konkrečioji istorija yra skirtinga, todėl abstrakčių sprendimų negalima taikyti, daug lemia saugumo ir politinės valios argumentai.

Nesutikčiau, kad „pirmuoju prezidentu išrinktas LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas“. Istoriškai ir politinės situacijos požiūriu taip teigti netikslu, nes tuo metu jis jau nebuvo komunistas.

– Be abejo, de jure požiūriu Brazauskas „jau nebuvo komunistas“, tačiau daugeliui lietuvių, atrodo, ir Maskvai, jo tapatybė liko tokia, kokia buvusi...

– Politika yra kaitos procesas, vieni su tais pokyčiais suspėja, kiti užsispyrę laikosi senos vagos. Brazauskas, labai rizikuodamas, ne tik pats išėjo iš komunistų partijos, bet ir išsivedė didžiąją partiečių dalį.

Politiniams procesams taikau kaitos ir negatyvios dialektikos principą. Negatyvi dialektika, anot Theodoro Adorno, nereiškia priešybių įveikimo, jas tik išryškina, akcentuoja, skatindama dvasios raidą. Antai literatūrinį protagonistą atskleidžia ir sustiprina pajėgus antagonistas. Jei bijosime antagonistų, jų necituosime, nenagrinėsime, neabejotinai sužlugdysime savo herojų gyvybingumą, juos subanalinsime. Taigi LKP rizikavo ne tik išeidama iš SSKP, pakeisdama pavadinimą, bet ir palaikydama Lietuvos nepriklausomybę...

– Visi rizikavo. Beje, dėl to, kaip Brazauskas palaikė Nepriklausomybės idėją, galėtume diskutuoti – jeigu ne kitų Sąjūdžio lyderių ryžtas ir Atgimimo energija, kažin ar Kovo 11-osios Aktas būtų buvęs paskelbtas. Brazausko kvietimas neskubėti, nors ir turėjo logikos (juk buvo sunku nuspėti, kokių represijų griebsis Kremliaus režimas), skambėjo tarsi Gorbačiovo perestroikos priedainis.

– Samprotauti, „kas būtų, jeigu būtų“, gana pavojinga, verčiau nebandykime spėlioti, kokie dramatiški pasirinkimai galėjo būti, nes jų nebuvo. Žinoma, remiantis sąmokslo teorija, vaizduotėje greitai galima susikurti daug priešų, tačiau faktai rodo, kad LKP ne tik palaikė Lietuvos nepriklausomybę, bet ir sąmoningai atsisakė visų hegemoninių priemonių išsaugoti valdžiai, sutiko su daugeliu postulatų, užtikrinančių politinę pusiausvyrą, paisė ir partinių, ir konstitucinių, ir faktinių politinės galios pasidalijimo principų. Kitas klausimas, kodėl komunistai tą darė. Esama įvairių spėlionių, tačiau neabejotina, kad tuo metu tai ne tik sumažino politinę įtampą Lietuvoje, bet ir sužadino demokratizacijos procesus Sovietų Sąjungoje, ypač padėjo Rusijai pasukti laisvės keliu 1991-aisiais. Be to, negalima žmonėms uždrausti net radikalių posūkių, kai buvęs komunistas, ateistas tampa giliai tikinčiu, kai įvyksta atsivertimas, atliekamos išpažintys... Aišku, kartais pasirenkamas ir kitoks kelias, pavyzdžiui, išdavystė, paskatinta neapykantos, pavydo priepuolių. Pasak Jeano Paulio Sartre’o, laisvė yra situacinė, o ne abstrakti, tiek laisvi sprendimai priimami, tiek dialogas vyksta, tiek nusikaltimai daromi, susiklosčius konkrečioms aplinkybėms.

– Vis didėjanti įtampa tarp Rusijos ir NATO aiškinama geopolitiškai. Analizuojami galios santykiai, karinis pasirengimas, Kremliaus noras pakeisti pasaulio tvarką, ekonominiai interesai. Tačiau prisiminus eurazinę rusų idėją, tai panašu ir į civilizacijų susidūrimą. Provakarietiškai nusiteikusi Ukraina jau nesiduoda Maskvos valdoma, kaip buvo iki Maidano revoliucijos 2014-aisiais. Kokiu laipsniu Rusija yra kitokia civilizacija, oponuojanti Vakarams ir NATO?

– Civilizacijomis įprasta vadinti didžiąsias mentalines ir kultūrines sanklodas, turinčias savitą istoriją ir dabarties praktiką, – tai lemia konkrečios sanklodos žmonių pasaulėjautą ir saviraišką. Svarbūs civilizacijos bruožai yra unikali religija, ilga autonomiška raida, ypač šimtai imperinės patirties metų. Vis dėlto tokiais didžiaisiais apibendrinimais nepasitikiu, jie neatrodo pakankamai moksliškai pagrįsti, nes religijos ir kultūros tyrimai suplakami su propaganda ir manipuliacijomis. Civilizacijų teorija, manyčiau, remiasi tuo, ką François Lyotard’as vadino „didžiaisiais naratyvais“, atliekančiais ne tik aiškinamąją, bet ir agitacinę, konstrukcinę funkciją. Didieji naratyvai yra didingumo spąstai tiems filosofams ir antropologams, kurie abstrakcijas vertina labiau negu konkrečių žmonių laisvę.

Civilizacijų teorija yra vienas iš tokių naratyvų, nes bando daryti itin plačius apibendrinimus, įžvelgti proto propagandinius skirtumus, kad pateisintų tam tikrus pasaulio galios centrus. Sakyčiau, galios centrų teorija, nors ir labai ciniška, yra pranašesnė, nes apibūdina išteklius ir technologijas, nesukdama sau galvos dėl radikalių ideologinių skirtumų. Žinoma, visa tai irgi panaudojama propagandos tikslais.

Šiaip ar taip, skirtumai egzistuoja, tačiau jie susiję veikiau su atskiromis religinėmis, finansinėmis, tautinėmis, išsilavinimo, kalbos grupėmis, o ne su civilizacijomis. Kai kalbama apie civilizaciją, pasirenkamas apibendrinamasis žanras, pasakojama apie tai, kas nėra būdinga nė vienam konkrečiam veikėjui. Tai savotiškas filosofinis epas.

– Jeigu nepriskiriate Rusijos kitokio pobūdžio civilizacijai, ar pritariate rusų disidentams, tarkime, Andrejui Piontkovskiui, kuris teigia, kad Kremliui rūpi ne Rusijos civilizacija, o tik oligarchinis jo klanas?

– Piontkovskis labai įžvalgiai atskleidžia, kaip pasitelkiami didieji civilizaciniai naratyvai, siekiant legitimuoti valdančiųjų elitą, manipuliuoti masėmis, kurių valdymą labai palengvina religinė ir civilizacinė ideologija, pasakos, ypač mitai, apdainuojantys „pergales“... Piontkovskio manymu, svajonė būti pasaulio galios centru irgi yra bandymas kuo ilgiau išlaikyti valdžią, kad politinis elitas galėtų lobti pats ir užtikrintų gerovę korumpuotiems savo draugams. Šnekos apie savitą civilizaciją yra tik vienas iš daugelio būdų, kaip visa tai užmaskuoti. Tačiau į konkrečių grupių poetiką ir vaizduotę Piontkovskis nesigilina. Civilizacijos samprata tinkamesnė, kai kalbama apie kitokį lygį – tai tarsi kompiuterinis istorijos žaidimas (Civilization. I-VI dalys).

– Valdajaus forume 2013-aisiais Putinas citavo Solženicyno žodžius, pabrėžiančius, kad Rusija yra atskira civilizacija, turinti teisę apsispręsti savaip, nes puoselėja savas vertybes, gina tradicinę šeimos sampratą, saugo religinę kultūrą ir tiki Dievą. Būtent tuo ji skiriasi nuo Europos Sąjungos, kuriai būdinga sekuliari kultūra, o pirmenybė teikiama žmogaus teisėms.

– Solženicynas – puikus Gulago liudytojas, represinio sovietų režimo kritikas, tačiau pats nuolatos plėtojo pasirinktus didžiuosius pasakojimus, susijusius su stačiatikybe, rusų vienybe, Eurazijos idėjomis. Tą paaiškina poetiška jo pasaulėjauta, kuri neturėtų būti varžoma, jei netampa politinio sąmokslo, siekiančio pakeisti santvarką, dalimi. Solženicynas yra dvasios poetas. Kai po Gulago ir egzilio galiausiai grįžo į Rusiją, norėjo būti autoritetas rusams, kad savo tikėjimą tauta ir Eurazijos idėjomis paverstų visuotiniu. Tačiau geležinės tvarkos besiilgintys „patriotai“ neatleido jam už knygą „Gulago archipelagas“, laikė sovietų dvasios išdaviku. O Putinas tiesiog žaidžia dvejopą žaidimą, siekdamas Eurazijos ideologiją suderinti su sovietine, iš dalies net neostalinistine. Todėl jis ir cituoja Solženicyną, bet nedraudžia ir stichinės Stalino reabilitacijos.

Naujoji konservatyvizmo ideologija, kurią skelbia Kremlius, bando suderinti visiškai skirtingus dalykus – monarchiją, Euraziją, bolševizmą, laisvąją rinką, rusų pasaulį... Pavyzdžiui, Russkij mir logiškai niekaip nedera su Eurazijos idėja, reiškiančia daugelio Azijos, Sibiro, europinės Rusijos tautų vienybę. Tačiau Kremliaus ideologams tai nė motais, lygiai taip dalis rusų tikinčiųjų garbina ne tik šventųjų, bet ir Lenino, Stalino ikonas. Manipuliacijos ir stichinė vaizduotė žengia koja į koją. Štai kodėl kalbėti apie Gulagą, remtis šiais Solženicyno ir gausių jo sekėjų liudijimais, tyrimais, pasmerkusiais NKVD metodus, Putinas apdairiai vengia.

Didieji pasakojimai yra žmonijos paveldas, jie padeda užtikrinti bendruosius diskursus, plačią komunikaciją, universalų racionalumą. Jei megapasakojimai bus draudžiami, neteks ilgai laukti, kol prasidės mitų, pasakų, senovinių dainų, simbolių cenzūravimas, kaip kad yra draudžiamas saulės ornamentas, nes jį nusavino ir savo ženklu pavertė naciai. Todėl, užuot draudus, derėtų kritikuoti megapasakojimus, iš kurių vienas susijęs su slavofilais. Kremlius dažnai remiasi panslavizmo idėjomis, tačiau tai nereiškia, kad turėtume drausti lyginamąsias slavų kalbų ir kultūrų studijas. Svajonės apie imperiją ir monarchiją anaiptol nesuteikia pagrindo politinių partijų įvairovę riboti vien pagal šį požymį. Kitas dalykas yra suvaržymai, saugikliai, užkertantys kelią prievartiniam santvarkos pakeitimui, mažinantys populizmo įtaką.

Solženicyno nuostatos buvo poetinės jo pasaulėjautos dalis, tokios jos ir lieka, kol nėra populistinės praktikos, kuri bandytų visa tai realizuoti. O ar tautos brandinimo praktika galėtų būti kitokia, nepopulistinė? Žinoma, tačiau tai būtų jau ne vien politinė veikla, o nuoseklus savo literatūros, teatro, kino puoselėjimas, meno studijos, originalių autorių palaikymas, kad jų kūryba be jokios cenzūros atsivertų pasauliui, užuot kursčiusi nacionalistines iliuzijas. Tada ims bręsti laisva, daugialypė tauta, toleruojanti skirtingas sroves, o ne sustingusi į vieningą monolitą, apie kokį svajojo Solženicynas.

– Vakariečiams vargu ar išaiškintume, kaip čia atsitiko, kad garsusis disidentas taip aršiai kritikavo žmogaus teises. Tą įmanoma suvokti, nebent perpratus eurazijiečių mąstymo logiką. Aleksandras Janovas knygoje „Rusų idėja ir 2000-ieji“ rašo, kad tiek Konstantinui Leontjevui XIX a., tiek Solženicynui XX a. atrodė, kad Rusijos pašaukimas – tai Stačiatikių cerkvė ir suverenumas. Filosofas Leontjevas žavėjosi monarchine Rusija, pasisakė prieš Vakarų Europos utilitarizmą, šaltakraujišką moralę ir ekonominę mokyklą. Janovo teigimu, Solženicynas – Leontjevo reinkarnacija. Jis tęsė slavofiliškąją rusų mintį, įrodinėdamas, esą „Rusijai netinka niekas, išskyrus ortodoksinę monarchiją. [...] Po dešimties metų kovos emigracijoje su liberalais kaip komunistų oponentais, Solženicynas galiausiai nusprendė, kad daugiausia bėdų Rusijai kelia visai ne komunizmas, o prakeiktos žmogaus teisės.“1

– Nesvarbu, kad kartais Putinas cituoja Solženicyną, nes jų mąstymas skiriasi iš esmės. Nėra pakankamo pagrindo teigti, neva Putinas nuosekliai remiasi Eurazijos idėjomis, nesvarbu, ar jos prieškarinės, ar tos, kurias imta puoselėti po Sovietų Sąjungos griuvimo. Kremlius, kai jam to reikia, griebiasi ideologijų dėlionės – nacionalizmą derina su Eurazijos idėjomis, flirtuoja ir su Stačiatikių bažnyčia, ir su musulmonais, su budistais... O Solženicynas nuosekliai neigė komunizmą, demaskavo NKVD ir KGB, skelbė Eurazijos idėjas. Putinui, itin vertinančiam viešuosius ryšius, santykiai su kai kuriais disidentais yra vien piaras, susitikimai su garsiais rašytojais, kompozitoriais, ypač prijaučiančiais režimui, yra tradicinė prezidento veiklos dalis.

Solženicynas mąstė visai kitaip – gyvenimo pabaigoje įtikėjo, kad Rusija prisikels jau kaip Eurazija, o liaudis pagaliau bus ne masė, ne vien gyventojų skaičius, bet susiformuos kaip tauta. Tokio rusų atgimimo jis nuoširdžiai laukė, neretai kaip pavyzdį nurodydamas kitas tautas, tarp jų lietuvius ir ukrainiečius. „Gulago archipelage“, neslėpdamas nuostabos ir pavydo, rašė apie Lietuvos partizanų ir tremtinių, Ukrainos banderovcų vieningą laikyseną, discipliną, kovingumą, drąsą, kurios taip stokojo iš Eurazijos kilusi masė, neturinti nei tautos jausmo, nei saviorganizacijos įgūdžių.

Tautos (kokią Solženicynas, prisimindamas Sibiro patyrimą, laikė eurazijine) radimasis, jos ugdymas rusams iki šiol yra daug opesnė problema negu, pavyzdžiui, baltarusiams. Be to, disidento raštai nesuteikia pagrindo teigti, kad jis būtų kada nors palaikęs vakarietišką demokratiją. Antai knygos „Gulago archipelagas“ I tome romantizavo Rusijos imperijos kalėjimų ir katorgos sistemą, nors laikė ją pernelyg švelnia. Pasak Solženicyno, jei bolševikai būtų buvę labiau persekiojami, griežčiau baudžiami, Gulagas nebūtų atsiradęs.

Putino manipuliacijos, jo vaizduotė niekuo nesiskiria nuo to, kas būdinga tipiškam sovietiniam ir posovietiniam KGB veikėjui, kuriam rūpi turėti kuo daugiau įtakingų draugų, kad įgytų didesnę galią. Jis žavisi kai kuriais sovietiniais filmais apie šnipus, ypač juosta „Ne sezono metas“ su Donatu Banioniu. Vis dėlto net karinga jo laikysena Europos atžvilgiu yra specifiškai europietiška, o Vidurio Rytų Azijos respublikas, Rytų Rusijos tautybes jis menkina, savo tekstuose jų net nemini.

Tai, ką ir kaip kalbame, yra tiesiogiai susiję su mūsų vaizduote ir pasaulėjauta. Putinas pastaruoju metu vis labiau įsitraukia į ortodoksiškai stačiatikišką pasaulio aiškinimą, o tai rodo tiek jo vaizduotės kryptį, tiek pastangas įdiegti naują ideologiją, kuri būtų pakankamai konservatyvi, kad Rusijos Federacija galėtų be vargo suderinti tiek carinės imperijos, tiek Sovietų Sąjungos ideologinį paveldą. O nuorodos į Euraziją yra skirtos veikiau Rusijos tautoms nuraminti, esą ir jos čia ras vietos, vienoje valstybėje taikiai sugyventi galės rusai, totoriai, čečėnai, mordoviai ir dar bent šimtas tautų, nesvarbu, koks jų tikėjimas. Manau, tarpusavyje nesuderinamos kryptys, kurias propaguoja Novorosija arba Russkij mir ir Eurazija, koegzistuoja kaip eklektiški pasakojimai, skirti skirtingoms auditorijoms.

– Kad jau užsiminėme apie kiną, prisiminkime rusų filmą „Admirolas“ – ten romantizuojami baltagvardiečiai, jų vadai, ypač Kolčiakas, o Raudonoji armija parodoma kaip barbarų šutvė, kuri griauna aristokratiškąjį paveldą, niokoja Stačiatikių cerkvę, žudo aukštos kultūros žmones. Filmas sukurtas 2008-aisiais, kai Putinas jau dešimt metų buvo valdžioje. Čia paradoksas tas, kad Gegužės 9-oji, tokia politiškai šventa Kremliui, šlovina būtent Raudonąją armiją, su kuria Stalinas laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Dabar Rusijoje Raudonosios armijos jau niekas politiškai nedemonizuoja, atvirkščiai – pabrėžia, kokia ji herojiška, patriotiška. Tai svarbi rusų tapatybės dalis. Tačiau Rusijos Federacijos vėliava yra būtent tokia, su kokia į mūšį ėjo Baltoji gvardija. Kaip suprasti tokį paradoksą?

– Simbolių mišiniai būdingi kiekvienai valstybei. Lietuvoje plevėsuoja dvi vėliavos – valstybinė Respublikos trispalvė ir istorinė imperinė su Vyčiu, tapusi Respublikos Prezidento vėliava. Tai paveldo, kurio nenorima atsisakyti, reliktai. Filosofija tokiems reiškiniams apibūdinti vartoja sąvoką nediferencijuotas sąmonės kontinuumas. Nediferencijuotumas yra laikomas sąmonės ir kasdieninės praktikos norma, o politika į tai atsižvelgia. Atsisakyti senųjų, priešiškų idealų bandė jakobinai po Didžiosios prancūzų revoliucijos, bolševikai po Spalio revoliucijos, naciai po Krištolinės nakties. Visa tai baigėsi didžiausiomis nesėkmėmis. Bolševikai ilgainiui uždarė Proletkultą ir panašius judėjimus, griovusius ikirevoliucinį kultūros paveldą. Tokį agresyvų kultūrinį bolševizmą Leninas vadino „kairiąja komunizmo liga“. Taigi visi – Trockis, Kolčiakas, Nikolajus II, Stalinas – sumetami į sąmonės košę, kad ir kaip tas atrodytų iracionalu, nelogiška, nesuderinama. Tai ne kas kita, o kultūros vartotojų krepšelio rinkinys.

Visuomenei atstovaujantys politikai, užuot mąstę logiškai, paisydami vienos ideologijos nuostatų, atsižvelgia į tai, ko pageidauja šiuolaikiniai vartotojai. Todėl Lenino, Stalino ir Nikolajaus II ikonos gali būti kabinamos greta ir meldžiamasi prie visų. Tai liaudiškas religinių stabų krepšelis. Kai prireikia kokių nors simbolių, valdžia iškelia generolo Andrejaus Vlasovo kariuomenės vėliavą, o Georgijaus juosteles naudoja kaip savas, nors kadaise už tų juostelių segėjimą šaudė vlasovininkus, kurie kovėsi nacių pusėje. Dar daugiau – kai dalis kritiškai nusiteikusių rusų ėmė protestuoti prieš tokį vlasovininkų simbolių atgaivinimą, valdžia protestuotojus griežtai nubaudė.

Rusijoje istorija yra paversta ideologija ir siejama tik su šios dienos atmintimi – tai atitinka kultūros krepšelio rinkinį. Pasikeitus situacijai, visa tai, kam meldžiamasi dabar, bus paneigta, sukraunant visai kitokį krepšelį. Čia svarbi ne idėjų, o ideologinės rinkodaros logika. Tikrovė pateikiama kaip nuolatos perkraunamas vartotojų krepšelis arba kaip serialas, kuris režisuojamas, tiek istoriją, tiek simbolius kaitaliojant pagal konjunktūrą. Kur link veda tokia praktika? Manau, taip naikinama pilietinė visuomenė.

– Kolčiakas per Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau Rusijos pilietinio karo frontuose kovėsi už oligarchinį caro elitą. Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar šio admirolo išaukštinimas nėra raginimas palaikyti lobstantį politinį Rusijos elitą, užuot gynus vargstančią liaudį?

– Manau, šis klausimas pateikia ir atsakymą. Šiuolaikinei Rusijai Kolčiakas yra geras, bet anaiptol ne idealus pavyzdys. Admirolas gynė ne oligarchiją, o monarchiją. Nors buvo ištikimas priesaikai, vis dėlto suvokė situaciją ir pakluso Laikinosios vyriausybės karo ministrui. Bolševikams sušaudžius caro šeimą, Kolčiakas tapo naujos oligarchinės Rusijos gynėju, nors pats to gal ir nesuprato.

Mano prosenelis Petrograde tarnavo Rusijos armijoje, po bolševikų perversmo su Kolčiako armija nužygiavo iki pat Sibiro. Sovietmečiu mūsų šeima šį faktą stropiai slėpė. Reikėtų priminti, kad Rusijoje prieš raudonąją Spalio revoliuciją įvyko buržuazinė arba baltoji Vasario revoliucija, privertusi carą Nikolajų II taikiai atsisakyti sosto. Valdžią perėmė laikinoji Aleksandro Kerenskio vyriausybė. Ji norėjo organizuoti rinkimus, kad Rusija pasuktų demokratinės raidos keliu. Kolčiakas tokiam posūkiui nesipriešino, bet jam ir nepritarė. Ištikimas priesaikai, paklusdamas hierarchijai, vadovavo Juodosios jūros laivynui. Pertrograde prasidėjus bolševikiniam perversmui, admirolas bandė įvesti karinę tvarką.

Dabartinis Kremlius prisibijo Kolčiako ištikimybės monarchijai ir radikalaus antibolševizmo. Todėl jo kaip ir caro Nikolajaus II įvaizdis pasitelkiamas labai epizodiškai.

– Ar tai reikštų, kad Putinas iš istorijos pasiima vien tai, kas jam labiausiai tinka, nekreipdamas dėmesio į pamatinius prieštaravimus, ir suplaka politinį kokteilį, remdamasis principu, kad iš viso to kažkas vis tiek išeis? Su istorine atmintimi žaidžiama taip, kaip patogiau?

– Būtent šitaip – tinka viskas, jei tik pateisina valdančiojo elito planus ir atliepia savimonę. Tačiau propaganda nėra kurpiama kaip papuola, paisoma rinkodaros taisyklių. Šiandien rinkodara giliai įsiskverbusi ne tik į propagandą, bet ir į ideologiją, akivaizdus jos technologijų poveikis įvaizdžio konstravimui. Paties Putino tiek politinis, tiek fizinis „kūnas“ yra akivaizdus rinkodaros konstruktas. Naująsias mitemas (mitinius vaizdinius, manipuliacijų svertus) ideologai ypač kruopščiai tikrina, derina su šiandienine politika, prieš tai išsiaiškinę, kokias vartotojų reakcijas jos galėtų sukelti. Apginti šių mitemų rinkinį, skirtą vartotojams, privalo teisėsauga, o pritarimo iliuziją kuria Kremliui ištikima žiniasklaida ir vadinamieji trolių fabrikai – ilgi ir audringi plojimai dabar skamba jau ne partijos suvažiavimo salėje, o griaudėja visose prokremliškose masinio informavimo priemonėse.

– Dažnai lankotės Sankt-Peterburge, skaitote pranešimus konferencijose, susitinkate su buvusiais kolegomis. Kaip vadinamoji Šiaurės sostinė pasikeitė nuo sovietmečio? Ar tai jau kitoks miestas? Daug kas sako, kad peterburgiečiai yra intelektualinis Rusijos bastionas.

– Peterburge studijavau šešerius metus, kasmet vykstu į įvairias konferencijas, kartais dėstau Sankt-Peterburgo universitete. Niekada neslėpiau – esu gimęs Vorkutoje (ten ir dabar nuvažiuoju), tarnavau sovietiniame karo laivyne (Šiaurėje trejus metus), todėl su Rusija mane sieja ilgalaikiai, bet anaiptol ne prokremliški santykiai. Buvau ir likau solidarus su neramiąja, subkultūrine Rusija, su atstumtaisiais jos poetais, filosofais, disidentais, su Gulago istorijomis. Niekada neignoruoju draugų, kolegų vien todėl, kad jie gyvena Rusijoje, viešai rodau savo draugystę, jei tik jiems tas priimtina. Toks mano pasirinkimas.

Peterburgas labai prieštaringas, jame apstu visko – ir demokratų, ir putinistų, ir aršių Novorosijos, nusistačiusios antiukrainietiškai, fanatų, ir komunistų, ir vakarietiškai mąstančių, puikiai išsilavinusių žmonių. Tarp Peterburgo ir Suomijos kas pusvalandį kursuojantis transportas irgi daro poveikį dabartiniam miesto mentalitetui.

Šiaurės sostinę, sakyčiau, draskyte drasko vidiniai prieštaravimai – oligarchai ten statosi rūmus, o itin stiprūs antioligarchiškai nusiteikę anarchistai juos už tai deda į šuns dienas. Įspūdingas priešpriešos pavyzdys yra istorija su Achmato Kadyrovo tiltu viename iš naujųjų rajonų. Kadyrovas tarnavo Džocharo Dudajevo kariuomenėje, kovėsi su Rusijos kariuomene, bet išdavė saviškius ir perėjo Putino pusėn. Po Kadyrovo žūties per teroro aktą valdyti Čečėniją Putinas paskyrė jo sūnų Ramzaną. Kažkokios oligarchų intrigos lėmė, kad Peterburge, nieko bendra neturinčiame su Kadyrovais, vieną tiltą nuspręsta pavadinti perbėgėlio vardu. Tačiau vietos gyventojai tam pasipriešino ir tiltą neoficialiai pavadino poetės Annos Achmatovos garbei. Visos lentelės su Achmato Kadyrovo vardu, pakabintos ant tilto, iškart nuplėšiamos ir sunaikinamos. Pats tuo tiltu ne sykį ėjau ir jokios nuorodos į Kadyrovą nemačiau. Peterburgas turi savus vardus ir niekas jam negali primesti kitų, nei Vakarai, nei Kremlius.

– Kokia kultūrinė atmosfera šiame mieste? Ar smarkiai Peterburgo tapatybė skiriasi nuo Maskvos?

– Sankt-Peterburgas pernelyg toli nuo Sibiro, kad turėtų Eurazijos aurą, bet gana arti Helsinkio, Talino, ir laiko save išimtinai Europos miestu. Tai europietiškos imperijos, o ne azijietiško carizmo sostinė. Peterburgas saugo imperatoriaus, o Maskva – caro dvasią. Kiekvienas miestas savo tapatybę grindžia kilmės mitu, įvaizdžiu, didžiaisiais įvykiais ir santykiais su kaimynais. Maskva ir Peterburgas visais šiais atžvilgiais radikaliai skiriasi. Carui Petrui I paliepus, Peterburgas, dirbtinai imituojant Veneciją, buvo pastatytas pelkėje ant šimtų tūkstančių valstiečių kaulų. Taip sukurta Imperija ir imperatoriaus sostas. Ši pirmagimystės nuodėmė, ši prigimtinė neįveikiama trauma ir neprilygstamas didingumas, šis troškimas būti europiečiais, nepaisant tamsios žudikiškos pasąmonės, kuria dostojevskišką miesto charakterį.

Maskva „statėsi“ natūraliai, bet niekada nebuvo europietiška sostinė, ji carinė, o ne imperinė. Maskvos idealas – Ivanas Rūstusis, žiaurūs jo opričnikai, o Peterburgo idealas – Apšvieta, Jekaterina Didžioji. Jai pastatytas iškilus paminklas nebuvo nugriautas net sovietmečiu. Baisių traumų šis miestas patyrė daug. Viena iš jų – Blokada Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietų kariuomenė, Stalino nurodymu, dviejų milijonų miestą pasmerkė žūčiai. Iki šiol Peterburgas su tuo nesusitaikė, neatleidžia ne tik naciams, bet ir bolševikams – abi pusės kaltos, kad Peterburge badas pražudė nuo 600 tūkstančių iki 1,5 milijono žmonių. Įsivaizduokime, jei mirė 1 milijonas – juk tai kas antras žmogus mieste! Tragedija, prilygstanti Aušvicui, tačiau turinti visai kitokį įvaizdį.

Peterburgas dažnai vadinamas trijų (1905–1907 m., 1917 m. Vasario ir tų pat metų Spalio) revoliucijų sostine. Tačiau pamirštama, kad Vasiljevo saloje 1920-aisiais kilo kruvinos antibolševikinės demonstracijos, paskatinusios karinį sukilimą prieš bolševikus 1921 m. Kronštate (priemiestyje su kariniu uostu). 1922 m. iš čia į Vokietiją buvo ištremtas garsusis filosofų laivas su iškiliausiais to meto mąstytojais. Unikali šio miesto ne tik filosofija, bet ir poezija, literatūra, kinas... Paminėsiu vos keletą poetų, siejamų su Peterburgu, – Aleksandras Puškinas, Anna Achmatova, Olga Bergolc, Aleksandras Blokas, Josifas Brodskis, Nikolajus Gumiliovas, Osipas Mandelštamas, Dmitrijus Merežkovskis, Aleksandras Rozenbaumas, prozininkų: Vasilijus Aksionovas, Jurijus Andrejevas, Andrejus Bitovas, oberiutai Aleksandras Vvedenskis ir Daniilas Charmsas, broliai Strugackiai. Čia kūrė Fiodoras Dostojevskis, čia lankėsi, studijavo daugelis lietuvių, rašė Adomas Mickevičius ir Nikolajus Gogolis. Filmavo režisieriai, tarp kurių ypač ryškus Sergejaus Eizenšteino genijus. Man svarbios ir kultinės roko grupės: Viktoras Cojus ir Kino, Borisas Grebenščikovas ir jo grupė Akvarium, Jurijus Ševčiukas ir grupė DDT, Konstantinas Kinčevas ir Alisa, Olegas Garkuša ir Aukcionas – visas šis „Saigono“ subkultūrų dvelksmas, apie kurį rašė Jurga Ivanauskaitė, ir visa Leningrado roko klubų tusovkė...

– Prie šio sąrašo galima pridurti Sergejaus Šnuro roko grupę Grupirovka Leningrad, išpopuliarėjusią tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje...

– Apie ikirevoliucinę ir porevoliucinę Peterburgo filosofiją jau nė nekalbu – tai dar vienas savaip tragiškas pasaulis, nuo Vladimiro Solovjovo iki Sergejaus Trubeckojaus ir Nikolajaus Losskio, istorikų filosofų Levo Karsavino ir Vosyliaus Sezemano (vėliau abu persikėlė į Lietuvą) iki šiandien itin populiaraus Aleksandro Sekackio, su kuriuo mokiausi viename kurse. Visi jie kartu kūrė ir kuria ypatingą miesto aurą, todėl net mintis nekilo, kad studijuočiau Maskvoje ar kur nors kitur.

– Dėkoju už pokalbį.

1 Alexander Yanov. Russian idea and the year 2000. New York: Liberty Publishing House.