Pamela Anderson apie neramumus Europoje
Pa­sta­rų­jų sa­vai­čių įvy­kiai su­kė­lė šo­ką Pra­ncū­zi­jos eli­tui. Pre­zi­den­tui Em­ma­nue­liui Mac­ro­nui pa­di­di­nus mo­kes­čius de­ga­lams, ki­lo pla­tūs pro­tes­tai, ke­lių blo­ka­dos vi­so­je ša­ly­je ir smur­to ku­pi­ni su­si­dū­ri­mai su po­li­ci­ja Par­yžiaus gat­vė­se. Gi­lets jau­nes ju­dė­ji­mas (pa­va­di­ni­mas bu­vo pri­tai­ky­tas pa­gal pro­tes­tuo­to­jų dė­vi­mas gel­to­nas lie­me­nes) pri­ver­tė li­be­ra­lų pre­zi­den­tą gė­din­gai nu­si­leis­ti pro­tes­tuo­to­jams ir at­si­sa­ky­ti mo­kes­čių pa­kė­li­mo bei pa­di­din­ti mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą.

Šie protestai suteikė balsą dažnai ignoruojamoms Prancūzijos visuomenės grupėms. Bet nors daug masinės informacijos priemonių rodė priešiškumą protestuotojams, judėjimą viešai parėmė ir jo sąjungininke tapo Pamela Anderson. Buvusi serialo „Gelbėtojai“ žvaigždė ir „Playboy“ modelis jau iki šiol yra viešai išsakiusi palaikymą daugeliui politinių ir socialinių akcijų, pradedant bendradarbiavimu su PETA gyvūnų teisių labui, pozicija gamtosaugos klausimais ir parama nuo žemės drebėjimo nukentėjusiam Haičiui. Šiuo atveju ji tapo entuziastinga sukilimo prieš taupymo politiką rėmėja.

Tviterio žinutėse ir tinklaraščio įrašuose Anderson pabrėžė protestų svarbą platesniame kontekste, įvardydama juos kaip kovą prieš „politiką, kuriai atstovauja Macronas, ir 99% nepasitenkinimą nelygybe ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje“. Ji panašiai atsakė į teiginius apie protestuotojų smurtą tviterio žinute: „Aš nemėgstu smurto… bet kas yra šių žmonių daromas smurtas ir visos sudegintos prabangios mašinos, palyginti su Prancūzijos ir pasaulio elitų daromu struktūriniu smurtu?“

Rodydama platų susidomėjimą politiniais neramumais, kurie šiuo metu prikaustė Europos žemyno dėmesį, ji pastarosiomis dienomis išreiškė paramą kairiajam Jungtinės Karalystės leiboristų partijos lyderiui Jeremy Corbynui, tuo pat metu aršiai kritikuodama kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Italijos vidaus reikalų ministrą Matteo Salvini dėl jo rasistinės politikos.

Pamela Anderson: „Nemanau, kad neturtingieji turėtų sumokėti už klimato kaitos sukeltą žalą. Tačiau šiuo metu neturtingieji moka didžiausią kainą.“

Šiame interviu (2018.XII.17) su žurnalo „Jacobin“ žurnalistu Davidu Broderiu Pamela Anderson ir filosofas Srećko Horvatas diskutavo apie protestus Prancūzijoje, krizę Europoje ir Pamelos Anderson aktyvizmą.

– Gilets jaunes protestai Prancūzijoje sulaukė daug paniekos iš medijų ir politinių elitų, bet jūs savo komentaruose palaikėte juos, pažymėdama, kad „maištas iš lėto virė keletą metų“. Ką, jūsų nuomone, šie protestai reprezentuoja? Ar jie atliepia tą nuotaiką, kurią matote Prancūzijoje, nes jūs ten gyvenate?

Pamela Anderson: Mano komentarus pirmiausia išprovokavo smurto vaizdai. Visi buvo tarytum užhipnotizuoti. Kodėl? Ir kodėl visa tai tapo tokia didele staigmena? Kas slypi už šio smurto? Norėjau tai suprasti. Žinau, kad nėra lengva priimti mane tokią, kokia esu. Dažnai viską supurtau neįprastu būdu, ketinu taip ir toliau daryti.

Po kelių dienų, kai Prancūzijoje prasidėjo protestai, nuvykau į Milaną. Ten pamačiau poną Salvini, laikraščiuose teigiantį, kad „Macronas yra prancūzų problema“. Bet aš į tai žiūriu kitaip. Manau, kad jis yra europiečių problema. Lygiai taip pat kaip kylanti ksenofobijos banga Italijoje yra europiečių problema, liečianti ne vien italus.

Prieš man atvykstant į Italiją, žymiam italų virtuvės šefui Vittorio Castellani buvo nurodyta nenaudoti „užsienietiškų receptų“ savo televizijos laidoje. Aš mėgstu itališką maistą. Bet kas yra itališkas – ar bet koks kitas – maistas be „užsienietiškų įtakų“? Esu įsitikinusi, kad ponas Salvini taip pat mėgsta „užsienietišką maistą“. Bet, manau, mes nukrypome nuo gilets jaunes temos…

Srećko Horvat: Bet juk tai puiki problemos diagnozė. To pradžia – 2009 metų Silvio Berlusconi kampanija prieš „ne itališką“ maistą Italijoje. Tai yra tęstinis „normalizacijos“ procesas, kai pamažu diegiamos priemonės ar net įstatymai, kurie artimiausioje ateityje ims atrodyti „normalūs“.

Srećko Horvatas./ Wikipedia.org nuotr.

Jei gerai pamenu, Vittorio Castellani buvo tas, kuris jau tada, prieš dešimt metų, atkreipė dėmesį į tai, kad nėra tokio dalyko kaip autentiškas „itališkas maistas“, nes pomidorai atkeliavo iš Peru, o spagečiai – iš Kinijos. Tad be užsienio įtakos „itališkas maistas“, visai neperdedant, dabar būtų kitokio skonio. Kai sakote, kad Salvini tikriausiai mėgsta „užsienietišką maistą“, tuomet įvardijate tikrąją problemą.

Srećko Horvat: „O kalbant apie Prancūziją, akivaizdžiu dalyku jau yra tapę tai, kad „ant žirgo jojanti pasaulio dvasia“ (kaip Hegelis matė Napoleoną ir kaip Jürgenas Habermasas mato Macroną) yra ne kas kita, kaip Jacques’o Lacano karalius – pamišėlis, kuriam atrodo, kad yra karalius.“

Į geltonąsias liemenes iš savo auksu dekoruoto salon doré besikreipiančio Macrono atveju esama atotrūkio tarp politinio elito ir žmonių. Negana to, žiūrint iš valdančiojo elito pusės tai – visiškas cinizmas. O kalbant apie Prancūziją, akivaizdžiu dalyku jau yra tapę tai, kad „ant žirgo jojanti pasaulio dvasia“ (kaip Hegelis matė Napoleoną ir kaip Jürgenas Habermasas mato Macroną) yra ne kas kita, kaip Jacques’o Lacano karalius – pamišėlis, kuriam atrodo, kad yra karalius.

Kai prarają tarp skurstančių dirbančiųjų ir politinio elito parodyti siekiantis Macrono partijos Ministrų kabineto narys skundžiasi, kad vakarienė Paryžiuje kainuoja „du šimtus eurų, neskaitant vyno“, tuomet tai yra dar vienas akivaizdus atotrūkio tarp elito ir žmonių ženklas.

Geltonosios liemenės tiki, ir jos yra teisios, kad Macronas gyvena ne „realiame pasaulyje“. Tuo pat metu šiomis dienomis turėjote galimybę išvysti grafitį, tarsi atkeliavusį iš pačių situacionistų alternatyviosios realybės ir paprasčiausiai sakantį „Pamela Anderson Présidente!“

– Prancūzijos valdžios pareigūnai ir kai kurios medijos teigia, kad protestuotojams visiškai nerūpi aplinkosauga. Kaip žmogus, kuris nuo seno domisi aplinkosauga, ar manote, kad gilets jaunes keliami reikalavimai sutampa su žaliąja darbotvarke?

P. A.: Nemanau, kad neturtingieji turėtų sumokėti už klimato kaitos sukeltą žalą. Tačiau šiuo metu neturtingieji moka didžiausią kainą. Kai kas teigia, jog protestuotojai Prancūzijoje protestavo dėl to, kad ir toliau galėtų teršti planetą. Bet aš nemanau, kad tai yra tiesa. Jie protestuoja, nes turtingieji naikina planetą. Ir skurstantys už tai sumoka.

2013 metais, po baisaus žemės drebėjimo, lankiausi Haityje platinti humanitarinės pagalbos. Aplankiau vaikų ligoninę ir pabėgėlių stovyklas. Ir tą kartą neturtingieji už viską mokėjo. Nuo to laiko daugybė Haityje pradėtų grassroots projektų rodo, kad tokiu būdu galima pereiti prie žaliosios ekonomikos.

Protestai Prancūzijoje prasidėjo, kai prezidentas Macronas paskelbė padidinantis anglies dvideginio ir oro taršos mokesčius. Jais buvo siekiama surinkti daugiau pinigų į valstybės biudžetą ir motyvuoti žmones rinktis alternatyvas dyzeliniams automobiliams. Macronas siekia uždrausti dyzelinius automobilius iki 2040 metų. Bet ta pati Prancūzijos vyriausybė nemažai metų skatino žmones pirkti dyzelinius automobilius.

Pavyzdžiui, 2016 metais 62 procentai naudotų lengvųjų automobilių buvo dyzeliniai ir net 95 procentai krovininių automobilių ir nedidelių sunkvežimių turėjo dyzelinius variklius. Tad neturėtų būti nuostabu, kad žmonės įvertino šią iniciatyvą kaip visišką jų išdavystę.

Nusipirkti naują automobilį veikiausiai nėra labai sudėtinga prezidentui Macronui ar jo ministrams. Bet tai yra labai sudėtinga daugeliui žmonių, kurie jau yra apimti finansinės įtampos. Daug neturtingų žmonių dėl tokios iniciatyvos negalės nuvažiuoti į darbą, ypač jei gyvena vietovėje, kur nėra patikimo viešojo transporto. Daug vyresnio amžiaus žmonių negalės pasiekti parduotuvės ar gydytojo.

Srećko Horvat: „Puiku, kad daugybė Vokietijos miestų imasi drausti dyzelinius automobilius. Tačiau ar žinote, kur jie bus eksportuojami? Daugiausia į Balkanų ir Rytų Europos šalis.“

S. H.: Ta pati problema egzistuoja Vokietijoje. Puiku, kad daugybė Vokietijos miestų imasi drausti dyzelinius automobilius. Tačiau ar žinote, kur jie bus eksportuojami? Daugiausia į Balkanų ir Rytų Europos šalis. Ir negali kaltinti tų žmonių, kad perka šiuos automobilius, nes jie pigesni, žmonės jau kuris laikas gyvena neužtikrintumo sąlygomis. Tad, kaip visada, kai kalbame apie kapitalizmą, turime ne tik Vakarų visuomenėse pastebimą vidinį pasidalijimą tarp didmiesčiuose gyvenančių turtingųjų ir kaimiškose arba banlieues tipo vietovėse gyvenančių skurstančiųjų, bet ir pasidalijimą tarp Europos Sąjungos centro ir jos periferijos.

Pasak oro stebėsenos duomenų bazių, tie, kurie gyvena toje Europos dalyje, iš kurios esu kilęs aš, dėl oro taršos dažniausiai įkvepia didesnį kiekį toksiškųjų dalelių negu tie, kurie gyvena Vakarų Europoje. Jei pažvelgtumėte į žemėlapį, pamatytumėte, kad Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir kai kuriose Jungtinės Karalystės dalyse oro kokybė yra geresnė, o Kroatijos, Vengrijos, Rumunijos, Serbijos, Bulgarijos ir Lenkijos oras yra toksiškas.

Pastaraisiais žiemos mėnesiais oro taršos krizė Sofijoje ar Sarajeve tampa naująja normalia padėtimi. Tad kai Vakarų Europa juda „žaliųjų pokyčių“ link, Rytų Europos ekonomikos vis dar lieka smarkiai priklausomos nuo anglių išteklių naudojimo.

Pamela Anderson: „Europa nusipelno geresnės ir geriau organizuotos kooperacijos formos. Ir aš tikrai palaikyčiau Jungtinės Karalystės pastangas sukurti alternatyvą Europai.“

Tuo pat metu, nepaisant Energiewende (perėjimo energetikoje), Vokietija išlieka labai priklausoma nuo iškastinio kuro importo. Turint visa tai omenyje, matyti, kad esamų problemų sprendimas yra ne tautine valstybe paremtas „žaliasis perėjimas“; mums reikia europietiško Naujojo žaliojo kurso, už kurį pasisako DiEM25 [“Demokratijos Europoje judėjimas 2025“ (The Democracy in Europe Movement 2025) – paneuropinis progresyvus politinis judėjimas, kurį 2015 m. įkūrė buvęs Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis ir kroatų filosofas Srećko Horvatas, – vert.]. Negana to, mums reikia pasaulinio Naujojo žaliojo kurso.

– Pastarųjų dienų tinklaraščio įraše gynėte „Lexit“ idėją – kad „Brexit“ gali būti suorganizuotas taip, jog paprastų žmonių interesai būtų apginti, taip pat palaikėte Jeremy Corbyno siūlymą paskelbti pirmalaikius rinkimus, o ne antrą referendumą dėl „Brexit“ Didžiojoje Britanijoje. Ko viliatės iš Corbyno?

P. A.: Iš principo svarbu, kad Europos Sąjunga būtų nuosekliai ir iš pagrindų reformuota. Europa nusipelno geresnės ir geriau organizuotos kooperacijos formos. Ir aš tikrai palaikyčiau Jungtinės Karalystės pastangas sukurti alternatyvą Europai. Pasitraukti į nacionalistines tendencijas yra jokia alternatyva. Vienintelis kelias į laisvę yra per bendrą kovą už neprivilegijuotų žmonių teisės. Tarp jų ir darbuotojų iš užsienio.

Dabartinis Theresos May pasiūlymas nepateikia jokios alternatyvos. Juokavau, kad aš jau tikrai būčiau susiderėjusi geresnes sąlygas nei tai, kas buvo kvailai suderėta. Derybose Holivude dalyvavau dešimtis metų. Su Micheliu Barnier [ES vyriausiuoju derybininku] aš susitvarkyčiau ir pati.

Ar jūs matėte tą vaizdo įrašą, kur Theresa May nesugebėjo išlipti iš automobilio, kol jos lauke laukė Merkel? Tai yra geriausia „Brexit“ metafora. Tokiu atveju sprendimas nėra antras referendumas, bet nauji rinkimai. Ir viliuosi, kad po jų Jeremy Corbynas taps premjeru.

S. H.: Geras klausimas, ką Corbynas galės padaryti. Mano manymu, sprendimas yra ne atsitraukimas į tautine valstybe paremtą politiką, o tolesnis leiboristų bendradarbiavimas su kitais Europos progresyviaisiais.

Įdomu, kokią poziciją leiboristai užims gegužę vyksiančių rinkimų į Europos Parlamentą atžvilgiu [Britanijoje rinkimai nevyks, laikantis nuostatos, kad šalis kovo pabaigoje paliks Europos Sąjungą], kuriuose, mano manymu, jie galėtų vaidinti svarbų vaidmenį. Ir tuo pat metu manau, kad mes visi turėtume vykdyti rinkimų kampaniją Jungtinėje Karalystėje, taip parodydami, kodėl rinkimai į Europos Parlamentą yra ypač reikšmingi taip pat ir Jungtinei Karalystei.

Jei gili Europos Sąjungos krizė, kuri yra ne tik vidinė, bet ir liečianti užsienio politiką, nebus išspręsta, bijau, kad stebėsime, kaip padėtis blogėja toliau. Tad vietoj paprasto „Lexit“ sprendimo, manau, mums reikia daugiau transnacionalinės politikos, t. y. ne vien tik tarptautinės (tarp tautų), bet ir transnacionalinės politikos. Turime judėti anapus tautinės valstybės.

– „Brexit“ ir gilets jaunes protestai leido žmonėms, kurie nedominuoja antraštėse, būti išgirstiems. Bet nors Pamela ir anksčiau yra dalyvavusi politiniame aktyvizme, kai kurie medijų atstovai buvo nustebę, kad ji išreiškė savo nuomonę šiais klausimais. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra?

S. H.: Mane stebina tik tai, kad kažkas tuo stebisi: juk ji ne pirmus metus aktyviai dalyvauja įvairiose kampanijose arba lanko žemės drebėjimų nuniokotas vietas. Žinoma, galiu suprasti, kad žmonės vis dar sieja Pamelą su „Gelbėtojais“ ar „Playboy“ ir kad dėl to jie gali būti nustebę, jog ji turi nuomonę apie „Brexit“ ar geltonąsias liemenes, tačiau argi būtent tai ir nėra visas grožis?

„Gelbėtojų“ atveju tai buvo alternatyvi „laimingo dešimtojo dešimtmečio“ realybė: dabar, kai „tikrovėje egzistuojantis socializmas“ buvo baigtas reikalas, mes buvome pakeliui į „tikrovėje egzistuojantį kapitalizmą“.

Jei „Gelbėtojai“ – televizijos serialas, kurį kas savaitę žiūrėjo 1,1 milijardo žmonių 148 valstybėse, – suteikė Pamelai platformą išsakyti savo nuomonę ir ne tik komentuoti, bet ir įsikišti į pasibaisėtiną šios dienos politinį kraštovaizdį, tuomet turime tuo pasinaudoti.

Vis dar pamenu, kaip praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, Jugoslavijos karo metu, mudu su seserimi žiūrėjome „Gelbėtojus“ ir kaip televizija mums, vaikams šalies, kuri mūsų akyse skilo į gabalus, dažnai reiškė galimybę pabėgti į galimą ir trokštamą ateitį.

„Gelbėtojų“ atveju tai buvo alternatyvi „laimingo dešimtojo dešimtmečio“ realybė: dabar, kai „tikrovėje egzistuojantis socializmas“ buvo baigtas reikalas, mes buvome pakeliui į „tikrovėje egzistuojantį kapitalizmą“. Žinoma, „Gelbėtojai“ buvo pilni ryklių, serijinių žudikų, žemės drebėjimų, tačiau vaikams iš Jugoslavijos Mičo Bakenono (Davido Hasselhoffo) ir Si Džei (Pamelos Anderson) gelbėtojų darbas, kurį jie dirbo gražioje Kalifornijos pakrantėje, įkūnijo „istorijos pabaigą“.

Žinoma, būdami vaikais, nežinojome, ką reiškė „istorijos pabaiga“, tuo metu dar nežinojome ir to, kad Pamela, atsitiktinai ar ne, pirmą kartą nusifotografavo „Playboy“ viršeliui 1989 metais, tuomet, kai Francis Fukuyama parašė savo garsiąją esė. Nežinojome ir to, kad pojugoslavinis perėjimas nuo komunizmo prie kapitalizmo nepavers šios Europos dalies naująja Kalifornija. Ir vis dėlto tarp mano kartos ir daugybės kitų kartų žmonių nėra nė vieno, kuris nebūtų žiūrėjęs „Gelbėtojų“. Nėra kultūros be popkultūros.

– Ar manote, kad turite naudoti savo viešumą kaip platformą išsakyti paramą tiems politinio aktyvizmo siekiams, kuriuos palaikote?

P. A.: Tokias istorijas girdžiu iš pačių atokiausių Zimbabvės vietų. „Gelbėtojai“ buvo žiūrimi palapinėse, apsuptose vietinių. Taip pat viso pasaulio pavojingiausiose vietose, tarp jų ir Amerikoje. Kitados nesupratome, kad mes į šias vietas savotiškai įsiskverbėme – suteikdami „gerojo“ gyvenimo svajonių. Paplūdimį. Kaliforniją. Eskapizmą. Aš buvau to dalimi. Bet tai duoda man privilegiją ir galimybę išreikšti savo nuomonę daugeliu klausimų, kuriais aš tikiu.

Pamela Anderson: „Be žodžio laisvės ir nepriklausomos žurnalistikos, taip pat ir tokių organizacijų kaip „WikiLeaks“ ir asmenų, pranešančių visuomenei apie valdžios ar įmonių daromas blogybes, nėra nė menkiausios galimybės sukurti geresnį pasaulį.“

Neseniai, kai „Deutsche Welle“ paprašė manęs paremti jų vykdomą kampaniją, skirtą Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos septyniasdešimtmečiui ir jos 19 straipsniui, kuris apibrėžia saviraiškos laisvę, aš kalbėjau apie Julianą Assange’ą, kuris iki šiol yra, kaip pačios Jungtinės Tautos apibrėžia, „savavališkai sulaikytas“ ir kuriam gresia ekstradicija į Jungtines Valstijas.

Aš turiu kalbėti apie šiuos klausimus. Kiekvienas iš mūsų turi. Be žodžio laisvės ir nepriklausomos žurnalistikos, taip pat ir tokių organizacijų kaip „WikiLeaks“ ir asmenų, pranešančių visuomenei apie valdžios ar įmonių daromas blogybes, nėra nė menkiausios galimybės sukurti geresnį pasaulį.

– Jūs buvote aktyvi PETA kampanijų dalyvė, padėjote humanitarinei misijai Haityje ir pastaruoju metu paskelbėte dar daugiau savų minčių apie politinę situaciją. Kokiame aktyvizme šiuo metu dalyvaujate? Ką skaitote, kokie mąstytojai ar rašytojai labiausiai jus įkvepia ar daro jums didžiausią įtaką?

P. A.: Skaitau knygas, žiūriu filmus, mokausi prancūzų kalbos ir keliauju po pasaulį – paslaptingą ir nuostabią vietą. Bet ji man kelia nerimą. Nerimauju dėl klimato kaitos. Dėl rūšių išnykimo. Aktyviai remiu „Sea Shepherd“ [nevyriausybinė organizacija, remianti aplinkosaugą jūrose ir užsiimanti tiesioginio veiksmo akcijomis prieš banginių medžioklę – vert.] ir organizacijas, padedančias pabėgėliams. Ir dažnai galvoju apie Julianą Assange’ą, ypač dabar, kai artėja Kalėdos ir jis negali būti su šeima ir draugais.

Manau, kad viskas yra susiję. Vis labiau ir labiau nerimauju dėl Europos, vietos, kurią aš myliu. Kai pastarosiomis dienomis lankiausi Italijoje, prieš pateikdama komentarą apie Matteo Salvini vyriausybę, skaičiau Umberto Eco esė „Amžinasis fašizmas“, kuri buvo publikuota 1995 metais.

Joje Eco apibrėžia keturiolika bendrųjų fašizmo, kuris jam neatrodė kaip nuosekli sistema, požymių. Tad jis kalba apie „Ur-fašizmą“, kuriam priskiria tokius požymius kaip „tradicijos kultas“, „skirtumų baimė“, „apeliavimas į nusivylusią vidurinę klasę“, „obsesija dėl sąmokslo teorijų“, „panieka silpniesiems“ ir „mačizmas“.

Pažvelkite į lyderius, tokius kaip Trumpas, Bolsonaro ir Salvini, ir jūs iš karto pamatysite šiuos požymius. Jie „realiu laiku“ naikina Amazonę, Arktį ir visą planetą. O mes juk neturime antros planetos.

S. H.: Išskyrus tuos baltuosius utopiškai mąstančius libertarus iš Silicio slėnio, kurie gali pabėgti į Marsą, kai visi kiti liks gyventi tikrovėje egzistuojančioje distopijoje. Manau, Pamela yra teisi. Nesvarbu, ar kaip Enzo Traverso vadinsite tai „post-fašizmu“, ar kaip Umberto Eco „Ur-fašizmu“, faktas yra tas, kad fašizmas niekuomet nenumirė. Nedidelis žingsnis skiria praėjusio amžiaus „Juodąjį internacionalą“ ir dabartinio Austrijos ministro pirmininko Sebastiano Kurzo pasiūlytą Italijos, Vokietijos ir Austrijos „valingųjų ašį“.

Nuo dirbtinio intelekto iki automatizacijos, nuo Silicio slėnio iki „Cambridge Analytica“ – pridėkite technologinę pažangą šiose srityse ir gausite sprogstamąją kombinaciją tam, kas bus netgi blogiau nei tradicinis fašizmas. Tikriausiai geriausia istorinė figūra, įkūnijanti „Ur-fašizmą“, yra italų poetas ir karo kurstytojas Gabrielle D’Annunzio, okupavęs Kroatijos pakrantėje įsikūrusį Rijekos miestą. Ten jis išrado keistą fašistinę utopiją ar distopiją, kuri nebuvo vien tik fašistinė (Leninas netgi yra pavadinęs D’Annunzio „vieninteliu tikru revoliucionieriumi Europoje“), tačiau ten jau buvo visi fašizmo požymiai, be to – naujosios technologijos.

Jis faktiškai išrado „balkonų kalbas“ (kurias vėliau pritaikys Mussolini), tačiau Guglielmo Marconi leido jam perduoti pasauliui žinią iš savo jachtos. Jis taip pat išrado fašistinę „narkokapitalizmo“ formą: Fiumė buvo pilna narkotikų dar iki naciams suvartojant tonas pervitino. Arba, kaip sakydavo Pasolini, tikroji anarchija yra galios anarchija.

Dėl atsinaujinusio susidomėjimo D’Annunzio – pavyzdžiui, Lucy Hughes-Hallett reikšminga biografija „The Pike“, Bruce’o Sterlingo mokslinės fantastikos knyga „Pirate Utopia“ ir kroatų kino kūrėjo Igorio Bezinovićiaus darbai – tikiuosi, kad šio trumpo istorinio laikotarpio pamokos gali būti pamažu atskleistos.

Neseniai kalbėjausi su Adamu Curtisu, kai drauge lankėmės Rijekoje, sakiau, kad per daug lengva atmesti šį beprotišką ir pamišėlišką laikotarpį tik kaip ankstyvą fašizmo manifestaciją. Šį laikotarpį tikrai trauminį ir be galo įdomų daro tai, kad D’Annunzio laikų Fiumė negali būti apibūdinta nei kaip distopija, nei kaip utopija – nes ji buvo ir viena, ir kita tuo pat metu.

– Daugelyje šalių kraštutinė dešinė išgyvena pakilimą, bet tuo pat metu matome ir kairės radikalizaciją, kuri supurto senus politinius sluoksnius. Kas, jūsų nuomone, už viso šito slypi?

S. H.: Aplankęs degančias Paryžiaus gatves, Jerome’as Roosas neseniai paskelbė nuostabų analitinį straipsnį, teigiantį, kad gilets jaunes išsprogdino senąsias politines kategorijas, kas ir suteikia galimybių, ir kelia pavojų. Jis primena mums gražią ir taiklią Saint-Justo citatą: „Dabarties tvarka – tai ateities suirutė.“

Deja, po visų „pavasarių“, kuriuos turėjome progą stebėti, turime apsukti dalykus ir paklausti, kas, jei esama netvarka – visa ši libidinė energija ir revoliucinis potencialas – neišvirs į naująją ateities tvarką?

„Išimties būklė“, nusakyta Carlo Schmitto ir išplėtota Giorgio Agambeno, jau yra taisyklė, o ne išimtis visoje Europoje. Po G20 protestų Hamburge Europos lyderiai jau pasisakė už visos Europos „aktyvistų registrą“. Tam tikrą ataskaitą apie mažumų padėtį, skirtą išsaugoti tvarką. Arba galios anarchiją.

P. A.: Pritariu Srećko mintims. Kaip ir sakiau komentuodama gilets jaunes, pagrindinis klausimas yra – ar nepritarimas gali tapti konstruktyvus, kas nutiks dieną po to, ar gali progresyvieji Prancūzijoje ir visame pasaulyje panaudoti šią energiją, kad vietoj smurto sukurtume lygias ir egalitarines visuomenes? Tai tapo žadintuvo skambučiu.

Aš svajoju apie visuomenę, kurioje žmonės ryja knygas ir meną. Mes turime užpildyti savo širdis muzika ir menu, o ne „PlayStation“. Žmogiški ryšiai nyksta. Jei tai tęsis, tuoj pamiršime, kaip mylėti vienam kitą. Mes pamiršime vienas kitą. Tad kartu kovokime ir mokykimės.

Vertė Laurynas Šedvydis ir Karolis Dambrauskas