Kas nutiks, kai subyrės Europa? Vokietijos klausimas (II dalis. Tvarka po griūties)
Dau­ge­lis sie­lo­ja­si dėl to, ko­kie ne­aiš­kūs šiuo me­tu yra Eu­ro­pos tran­sat­lan­ti­niai san­ty­kiai, ta­čiau daug kal­bė­ta apie tai, kur to­kie san­ty­kiai ve­da, ne­bu­vo. Eu­ro­pos silp­nu­mas ir su­sis­kal­dy­mas, stra­te­gi­nis „at­sie­ji­mas“ nuo JAV, iš­se­ku­si Eu­ro­pos Są­jun­gą, „po Eu­ro­pa“, „Eu­ro­pos pa­bai­ga“ – prog­no­zuo­ja­mi to­kie bai­sūs sce­na­ri­jai, ta­čiau jų ne­apib­rėž­tu­mas guo­džia. Sce­na­ri­jai reiš­kia ne­iš­si­pil­džiu­sias sva­jo­nes, o ne koš­ma­rus. Vis­gi ne­nu­si­se­kęs eu­ro­pie­tiš­kas pro­jek­tas ga­lė­tų bū­ti ne tik Eu­ro­pos koš­ma­ras. Jis be ki­ta ko pri­mins tai, kas anks­čiau bu­vo ži­no­ma kaip Vo­kie­ti­jos klau­si­mas, žur­na­le „Fo­reign Af­fairs“ ra­šo tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos eks­per­tas ir kny­gos „The Jung­le Grows Back: Ame­ri­ca and Our Im­pe­ri­led World“ au­to­rius Ro­ber­tas Ka­ga­nas. Pa­tei­kia­me an­trą­ją straips­nio da­lį: 

Jei šiandieninė Vokietija yra liberalios pasaulio tvarkos produktas, laikas pagalvoti, kas gali nutikti, kai tokia santvarka subyrės. Apžvelkime Europą, kurioje gyvena vokiečiai. Rytuose nuo Vokietijos matome kadaise buvusias demokratinės Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir Slovakijos vyriausybes, kurios vis labiau linksta prie antiliberalizmo ir autoritarizmo.

Pietuose – Italiją valdoma nacionalistinių ir populistinių judėjimų, kurių ištikimybė liberalizmui – abejotina, jau nekalbant apie lojalumą euro zonos ekonominei disciplinai. Vakaruose – vis daugiau sunkumų patirianti ir pasipiktinusi Prancūzija, kuriai iki nacionalistų pergalės, kuri užgrius Europą lyg žemės drebėjimas, tereikia vienų rinkimų. Tai taip pat būtų paskutinis smūgis Prancūzijos-Vokietijos partnerystei, kuri ir padėjo sukurti taiką Europoje prieš 70 metų.

Nepamirškime Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos. 2016-aisiais artinantis „Brexit“ balsavimui, ministras pirmininkas Davidas Cameronas paklausė: „Ar be jokios abejonės galime būti tikri, kad taika ir stabilumas yra užtikrinti mūsų žemyne?“ Tai buvo teisingas klausimas, nes „Brexit“ tikrai prisidės prie Europos destabilizacijos – padidins jėgų disbalansą bei paliks ir taip silpną Prancūziją vieną galingos, bet vis labiau izoliuotos Vokietijos akivaizdoje. Tai taip pat dar viena yra nacionalizmo pergalė, dar vienas smūgis institucijoms, kurios buvo sukurtos Vokietijos klausimui spręsti ir išlaikyti šalį liberaliame pasaulyje.

Europiečiai vis dar tikisi, kad saugumas pasaulyje bus išsaugotas be jų pagalbos ir taip jiems pavyks išvengti skausmingų, brangiai kainuojančių sprendimų.

Ateinančiais metais vokiečiai gali gyventi iš dalies renacionalizuotoje Europoje, kurioje didžiosioms valstybėms vadovauja vienokio ar kitokio tipo „kraujo ir žemės“ (nacionalistų šūkis) šalininkai. Ar susiklosčius tokioms aplinkybėms vokiečiai galėtų patys pasipriešinti nacionalizmo sugrįžimui. Ar Vokietijos politikai nepatirtų dar daugiau spaudimo siekiant apsaugoti šalies interesus Europoje ir pasaulyje, kuriame visos kitos šalys siekia naudos tik sau? Netgi šiandien dešiniajai nacionalistų partijai „Alternatyva Vokietijai“ priklauso trečias didžiausias narių skaičius Bundestage. Partijai vadovauja ideologai, kuriems pabodo „Schuldkult“ (kaltės kultas), jie kaltina užsienio įtaką Vokietijos politikams, kuriuos vienas partijos lyderių pavadino „Antrojo pasaulinio karo laimėtojų lėlėmis.“ Nėra jokios priežasties, kodėl partija, palaikanti vyraujančią, mažiau agresyvią tokios nuomonės versiją, negalėtų kada nors vadovauti šaliai. Istoriko Timothyo Gartono Asho žodžiais tariant, „kultūrinė kova dėl Vokietijos ateities“ jau netoli.

Negalima manyti, kad pasaulyje, kuriame auga politinis ir ekonominis nacionalizmas, Europos šalys ir toliau atsisakys karinės jėgos, kaip tarptautinės įtakos įrankio. Netgi šiandien europiečiai pripažįsta, kad jų postmodernus eksperimentas, atsisakyti karinės galios, paliko juos beginklius pasaulyje, kuris niekada nepritarė optimistiniam Kantistų požiūriui. Europiečiai vis dar tikisi, kad saugumas pasaulyje bus išsaugotas be jų pagalbos ir taip jiems pavyks išvengti skausmingų, brangiai kainuojančių sprendimų, kuriuos jie turėtų priimti jei būtų patys atsakingi už savo gynybą.

Rusija savo tikslams pasiekti vis labiau linkusi panaudoti jėgą, o JAV atsisako savo užsienio įsipareigojimų – tas pasaulis nyksta.

Nerealu manyti, kad niekas neprivers jų to daryti. Prieš 15 metų daugeliui europiečių patiko žaisti Venerą ir Marsą (tapatinama Europa ir JAV) bei kritikuoti amerikiečius dėl archajiškos priklausomybės nuo didelės galios. Europa tapo Venera istorinių aplinkybių dėka, JAV prie to ne ką mažiau prasidėjo, sukurdama ir palaikydama santykinai taikią liberalią tvarką.

Rusija savo tikslams pasiekti vis labiau linkusi panaudoti jėgą, o JAV atsisako savo užsienio įsipareigojimų – tas pasaulis nyksta. Be galimybės, kad žmogaus prigimtis gali pasikeisti negrįžtamai, nėra nieko, kas europiečiams neleistų grįžti prie „galios politikos“, kuri žemyne dominavo ištisą tūkstantmetį. Jei visa Europa galiausia pasirinks tokį kelią, net ir pačiai liberaliausiai Vokietijai bus sunku jo atsisakyti, taip galėtų būti tik savigynos atveju.

Amerikos pasisakymuose, kad europiečiai neskiria pakankamai lėšų gynybai, visada buvo galima jausti šiek tiek ironijos. Jie to nedaro, nes pasaulis jų akimis yra gana taikus ir saugus. Nutikus priešingai, Europa tikriausiai vėl apsiginkluos, tačiau Amerika iš to negaus jokios naudos.

Tyla prieš audrą

Jei kurtume formulę, kaip padaryti Europą ir Vokietiją panašias į buvusias praeityje, vargu ar kas galėtų tai padaryti geriau už JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Viešai prieštaraujanti ES, Trumpo administracija skatina Europos renacionalizavimą, kaip 2018-ųjų pabaigoje Briuselyje tai darė valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo sakydamas kalbą, kurioje užsiminė apie tautinės valstybės dorybes. Europos kovoje, kuri sukiršino liberalus ir neoliberalus, internacionalistus ir nacionalistus, Trumpo administracija turėjo įtakos dviejų pastarųjų grupių naudai. Administracija kritikavo Europos centro dešiniųjų ir kairiųjų partijų lyderius nuo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel iki Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir britų ministrės pirmininkės Theresos May. Priešingos reakcijos sulaukė populistiniai nedemokratai nuo Viktoro Orbano Vengrijoje iki Marine Le Pen Prancūzijoje, Matteo Salvini Italijoje ir Jaroslawo Kaczynskio Lenkijoje. Iš visų pasaulio vietų būtent Vokietijoje JAV ambasadorius Richardas Grenellas interviu metu pareiškė norą „suteikti galią“ Europos „konservatoriams“, turėdamas omenyje ne tradicinę Merkel centro dešiniųjų partiją.

Be dešiniojo sparno nacionalizmo ir bendrų Europos institucijų likvidavimo raginimų, Trumpo administracija priešinasi pasauliniam laisvosios prekybos režimui saugančiam Europos ir Vokietijos politinį stabilumą. Pats prezidentas nusitaikė būtent į Vokietiją, skųsdamasis dideliu pertekliumi prekyboje ir grasina paskelbti prekybos karą didindamas vokiškų automobilių importo tarifą, nors jau padidino tarifus Europos plieno ir aliuminio eksportui.

Įsivaizduokite, kokie gali būti dar didesnio spaudimo padariniai: Vokietijos ekonomikos nuosmukis ir sugrįžimas prie nacionalizmo ir politinio disbalanso. Dabar įsivaizduokite, kad Graikija, Italija ir kitos ekonomiškai silpnos Europos šalys yra destabilizuotos ir joms reikia papildomų Vokietijos gelbėjimo priemonių, kurių jos gali ir nesulaukti. Viso to rezultatas gali būti naujas ekonominio nacionalizmo ir praeityje vykusio susiskaldymo iškilimas.

Dar reikėtų pridėti ir vis didėjančias abejones dėl JAV saugumo garantijos, kurią Trumpas sąmoningai išlaikė, kaip ir reikalavimus didinti gynybos finansavimą Vokietijai ir visai Europai. Atrodo, kad amerikiečių politika yra linkusi sukurti tobulą sąmyši Europoje.

Laikykime šiandieninę Europą nesprogusia bomba, kurios detonatorius nepažeistas ir veikia. Jei tinka tokia analogija, tuomet Trumpas yra tarsi plaktuku be paliovos kalantis vaikas.

Kas gali žinoti, kada jis užklups, po 5 ar 20-ies metų? Viskas sparčiai keičiasi. 1925-aisiais Vokietija buvo nuginkluota, šalyje funkcionavo nestabili demokratija, ji bendradarbiavo su kaimynais siekdama stabilios taikos. Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai Šveicarijoje pasirašė istorines Lokarno sutartis. JAV ekonomika klestėjo, o pasaulinė ekonomika taip pat buvo gana geroje situacijoje. Prabėgus dešimtmečiui Europa ir pasaulis nugrimzdo į pragarą.

Šiandien galime pasikliauti būtent vokiečiais ir jų kaimynais Europoje, ir tikėtis, kad būtent jie išgelbės šį pasaulį nuo tokios lemties. Galbūt, Vokietija pasikeitė amžiams ir niekas, netgi Europos griūtis, negali to pakeisti. Galbūt, šie liberalūs ir ramūs vokiečiai nėra atsparūs didesnėms, istoriją kuriančioms jėgoms, kurių Vokietija nepajėgia suvaldyti. Visgi kyla klausimas, kiek dar tęsis šį tyla, jeigu JAV bei visas pasaulis ir toliau eis dabartiniu keliu.

Tūkstančiai bombų, kurias Antrojo pasaulinio karo laikais numetė sąjungininkai, vis dar guli Vokietijos žemėje. Prieš keletą metų viena tokių bombų sprogo Getingene ir pražudė tris vyrus, mėginusius ją nukenksminti. Laikykime šiandieninę Europą nesprogusia bomba, kurios detonatorius nepažeistas ir veikia. Jei tinka tokia analogija, tuomet Trumpas yra tarsi plaktuku be paliovos kalantis vaikas. Kas gali būti blogai?