Kas nutiks, kai subyrės Europa? Vokietijos klausimas (I dalis. Pabėgti nuo praeities)
Dau­ge­lis sie­lo­ja­si dėl to, ko­kie ne­aiš­kūs šiuo me­tu yra Eu­ro­pos tran­sat­lan­ti­niai san­ty­kiai, ta­čiau daug kal­bė­ta apie tai, kur to­kie san­ty­kiai ve­da, ne­bu­vo. Eu­ro­pos silp­nu­mas ir su­sis­kal­dy­mas, stra­te­gi­nis „at­sie­ji­mas“ nuo JAV, iš­se­ku­si Eu­ro­pos Są­jun­gą, „po Eu­ro­pa“, „Eu­ro­pos pa­bai­ga“ – prog­no­zuo­ja­mi to­kie bai­sūs sce­na­ri­jai, ta­čiau jų ne­apib­rėž­tu­mas guo­džia. Sce­na­ri­jai reiš­kia ne­iš­si­pil­džiu­sias sva­jo­nes, o ne koš­ma­rus. Vis­gi ne­nu­si­se­kęs eu­ro­pie­tiš­kas pro­jek­tas ga­lė­tų bū­ti ne tik Eu­ro­pos koš­ma­ras. Jis be ki­ta ko pri­mins tai, kas anks­čiau bu­vo ži­no­ma kaip Vo­kie­ti­jos klau­si­mas, žur­na­le „Fo­reign Af­fairs“ ra­šo tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos eks­per­tas ir kny­gos „The Jung­le Grows Back: Ame­ri­ca and Our Im­pe­ri­led World“ au­to­rius Ro­ber­tas Ka­ga­nas.

Vokietijos klausimas sukūrė šiandieninę Europą bei daugiau nei septynis dešimtmečius besitęsiančius transatlantinius santykius. 1871-ųjų Vokietijos susivienijimas Europos širdyje sukūrė naują tautą, kuri buvo pernelyg didelė, pernelyg tankiai apsigyvenusi, pernelyg turtinga ir pernelyg galinga, kad kitos didžiosios Europos valstybės (įskaitant ir Jungtinę Karalystę) galėtų ją efektyviai subalansuoti.

Jėgų pusiausvyros Europoje nebuvimas lėmė du pasaulinius karus, kuriuose kovojo bei žuvo ir iš už Atlanto atvykę daugiau nei 10 mln. JAV karių. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai ir europiečiai bent jau įkūrė NATO, kad išspręstų vokiečių problemą ir pasipriešintų sovietams. Šį faktą –“laikyti Sovietų Sąjungą kuo toliau, amerikiečius kuo arčiau, o vokiečius prispauspus“, – pasak pirmojo aljanso generalinio sekretoriaus lordo Ismay‘aus, pamiršo šių dienų realistai.

Tokia pat buvo ir europietiškų integracinių institucijų paskirtis padedant nuo Europos anglių ir plieno bendrijos, kuri galiausiai tapo Europos Sąjunga. Pasak diplomato George‘o Kennano, vienoks ar kitoks Europos susivienijimas buvo „vienintelis galimas sprendimas Vokietijos santykių su kitomis Europos valstybėmis problemai spręsti“, o susivienijimas galėjo įvykti tik JAV įsipareigojus jas apsaugoti.

Tai suveikė. Šiandien neįmanoma įsivaizduoti tokios Vokietijos, kokia ji buvo praeityje. Vokiečiai tapo bene liberaliausiais ir ramiausiais žmonėmis pasaulyje, visi šaliai patikėtų nešti šiuo metu atsilaisvinusią „laisvojo pasaulio lyderio“ atsakomybę. Daugelis žmonių abejose Atlanto pusėse Vokietijoje nori matyti daugiau, o ne mažiau pasitikėjimo pasaulinės ekonomikos, diplomatijos ir netgi kariniu atžvilgiu. Kaip 2011-aisiais sakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, „man daugiau baimės kelia Vokietijos neveiksnumas nei Vokietijos jėga“. Taip kalbėti vienam iš Lenkijos lyderių buvo neįprasta, tačiau to pagrindu tapo plačiai paplitusi prielaida, jog Vokietija pasikeitė negrįžtamai.

Ar tai tiesa? Ar įmanoma tik tokia Vokietija? Pasaulis tuoj sužinos, kadangi puldinėjama šiandieninę Vokietiją sukūrusi santvarka (tai daro ir JAV). O istorija rodo, kad atsakymas gali nepatikti.

Bandymas bėgti nuo praeities

Istoriškai vokiečiai kaip tauta per savo trumpą gyvavimo laikotarpį yra vienas labiausiai nenuspėjamų ir nenuoseklių žaidėjų tarptautinėje arenoje. Susivienijimą Vokietija pasiekė kariaudama 1860-aisiais ir 1870-aisisiais. Tuomet Otto von Bismarckas, kaip pats sakė, suvienijo tautą „geležimi ir krauju“, paversdamas ją taikia, „sočia valstybe“ bent dviem dešimtmečiams.

Vokietija retai jautėsi saugi, o kai šalis siekė saugumo didindama savo galią, ji tik paspartino apsupimo procesą.

Nuo 1890 valdant Vilhelmui II tauta tapo ambicinga Vokietijos imperija, svajojančia apie „Mitteleuropa“ – germanizuotą įtakos sferą, kuri driekiasi iki pat Rusijos bei, buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Bernhardo von Bülowo žodžiais tariant, turinčią viziją apie „vietą po saule“.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo atsargia revizionistine Veimaro respublika tik tam, kad 1930-aisiais vadovaujant Hitleriui, iškiltų kaip Europos užkariautoja, o tuomet taptų nugalėta ir suskaldyta valstybe. Netgi Šaltojo karo metu, Vakarų Vokietija svyravo tarp provakarietiško kanclerio Konrado Adenauerio idealizmo ir realisto, kanclerio Willy BrandtO „Ostpolitik“.

Bent jau iki 1940-ųjų, šalies vidaus politika buvo nemažiau audringa ir nenuspėjama. Mokslininkai jau seniai mąsto apie Ypatingąjį Vokietijos kelią (vok. „Sonderweg“) – unikalų ir nerimą keliantį kelią, kuris nuvedė tautą į šiuolaikinę demokratiją. To padaryti nesugebėjo liberali revoliucija, paveldima monarchija, autoritarizmas, silpna demokratija ir, galiausiai, totalitarizmas. Visos šios valdymo formos vyravo Vokietijoje per pirmuosius septynerius jos gyvavimo dešimtmečius.

Tokią audringą istoriją nulėmė ne tik Vokietijos charakteris. Susiklosčiusios aplinkybės taip pat atliko svarbų vaidmenį, įskaitant ir paprasčiausią geografiją. Vokietija buvo galinga tauta, esanti kovojančio žemyno viduryje. Iš Rytų ir Vakarų ją supa didelės ir grėsmingos valstybės, todėl pavojus kovoti dviem frontais visada išlieka. Vokietija retai jautėsi saugi, o kai šalis siekė saugumo didindama savo galią, ji tik paspartino apsupimo procesą.

Vokietijos vidaus politiką taip pat nuolatos veikė autokratijos, demokratijos, fašizmo ir komunizmo bangos, nusiritusios per visą Europą. Romanų rašytojas Thomas Mannas kartą sakė, kad problema yra ne tautos charakteris, o išoriniai įvykiai. „Egzistuoja dvi Vokietijos – gera ir bloga, – rašė jis. – Nedora Vokietija paprasčiausiai yra gera Vokietija, nuėjusi klaidingu nesėkmių, kaltės ir pražūties keliu.“

Demokratinė, taiką mylinti Vokietija, kurią šiandien žino ir myli visi, užaugo tam tikromis sąlygomis, kurias diktavo liberali tarptautinė JAV santvarka, įvesta po Antrojo pasaulinio karo. Vokietija pasikeitė per dešimtmečius po karo, tačiau būtent keturi JAV santvarkos aspektai sudarė palankiausias sąlygas šiai evoliucijai vykti.

Apsaugodama Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir kitus Vakarų Vokietijos kaimynus, JAV užtikrino, kad visos šalys maloniai priims po karo atsigaunančią Vokietiją ir padės iš naujo integruoti šalį į Europos ir pasaulio ekonomiką.

Pirmasis aspektas buvo JAV įsipareigojimas užtikrinti Europos saugumą. Tai garantavo užbaigtą nuožmų, Europą destabilizavusį ir tris didžiulius karus per septynis dešimtmečius sukėlusį ciklą (pradedant nuo Prancūzijos-Prūsijos karo 1870–1871 metais). Apsaugodama Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir kitus Vakarų Vokietijos kaimynus, JAV užtikrino, kad visos šalys maloniai priims po karo atsigaunančią Vokietiją ir padės iš naujo integruoti šalį į Europos ir pasaulio ekonomiką. Įsipareigojimas taip pat pašalino brangiai kainuojantį poreikį ginkluotis, o tai leido visoms Europos valstybėms, įskaitant ir Vakarų Vokietiją, sutelkti dėmesį ties piliečių socialinės gerovės ir gyvenimo gerinimu, kas savo ruožtu suteikė daug didesnį politinį stabilumą.

Vakarų Vokietija turėjo atsisakyti įprastų geopolitinių ambicijų ir jas pakeisti geoekonominėmis, tačiau būtų protinga manyti, jog tai buvo labiau panašu į paslaugą nei į suvaržymą. Kaip 1963-aisiais sakė JAV valstybės sekretorius Jamesas Byrnesas, –“laisvė nuo militarizmo“ suteiktų Vokietijos žmonėms galimybę „panaudoti savo energiją ir sugebėjimus geriems darbams atlikti.“

Antrasis naujosios santvarkos elementas buvo JAV sukurta liberali, tarptautinė laisvosios prekybos sistema. Vokietijos ekonomika visada labai pasikliovė eksportu, o XIX amžiuje konkurencija dėl užsienio rinkų buvo tai, kas padėjo Vokietijai plėstis. Naujoje pasaulinėje ekonomikoje nemilitaristinė Vakarų Vokietija galėjo klestėti nekeldama grėsmės kitoms šalims. Kitą vertus, Vakarų Vokietijos eksporto sukeltas 1950-ųjų ekonomikos stebuklas pavertė šalį tiek pasaulinio ekonomikos augimo varikliu, tiek klestėjimo ir demokratinio stabilumo inkaru Europoje.

JAV ne tik toleravo Vakarų Vokietijos ir visos likusios Vakarų Europos ekonominę sėkmę, bet ir jos laukė, netgi jei ji buvo pasiekta JAV pramonės sąskaita. Nuo 1950 iki 1970 metų pramonės gamybą Vakarų Europoje išaugo vidutiniškai 7,1 proc. per metus, bendras BVP rodiklis pakilo 5,5 proc. per metus, o BVP gyventojui – 4,4 proc. per metus, šis skaičius viršijo JAV augimo rodiklį tuo pačiu laikotarpiu. Įpusėjus 1960-iesiems tiek Vakarų Vokietija, tiek Japonija atitrūko nuo JAV kelių esminių pramonės šakų atžvilgiu: nuo automobilių iki plieno ir elektronikos prietaisų. Amerikiečiai susitaikė su tokia konkurencija ne dėl to, kad jie buvo neįprastai nesavanaudiški, bet dėl to, jog laikė sveiką Europos ir Japonijos ekonomiką gyvybiškai svarbiais stabilaus pasaulio ramsčiais. Svarbiausia pirmosios XX amžiaus pusės pamoka buvo ta, kad ekonominis nacionalizmas yra destabilizuojantis. Tiek pasaulinė laisvosios prekybos sistema, tiek tokios institucijos, kaip Europos anglių ir plieno bendrija bei Europos ekonominė bendrija, buvo įkurtos tam, kad taip neatsitiktų.

Amerikiečiai susitaikė su tokia konkurencija ne dėl to, kad jie buvo neįprastai nesavanaudiški, bet dėl to, jog laikė sveiką Europos ir Japonijos ekonomiką gyvybiškai svarbiais stabilaus pasaulio ramsčiais.

Viena iš šios palankios aplinkos pasekmių buvo ta, kad Vakarų Vokietijos šaknys išliko liberaliuosiuose Vakaruose. Nors kai kurie Vokietijos lyderiai pasisakė už tai, kad Šaltojo karo metu būtų laikomasi savarankiškesnės pozicijos (būti neutralia valstybe arba tiltu tarp Rytų ir Vakarų), nauda, kurios Vakarų Vokietija sulaukė iš integravimosi į Amerikos santvarką, laikė minėtąsias šaknis tvirtai įsišaknijusias liberaliuosiuose Vakaruose. Noras siekti įprastos, nepriklausomos užsienio politikos buvo sumažėjęs ne tik dėl ekonominių interesų, bet ir dėl santykinai palankios aplinkos, kurioje Vakarų vokiečiai galėjo gyventi visiškai kitaip nei praeityje.

Ideologinis komponentas taip pat egzistavo. Vokietijos ekonominė sėkmė laikantis geranoriškos liberalios pasaulio tvarkos sustiprino Vokietijos demokratiją. Netgi po Antrojo pasaulinio karo įvykių niekas nedarė išankstinių išvadų apie tai, jog Vokietijoje įsivyraus demokratija. 1930 metų pabaigoje niekas nebūtų matęs Vokietijos kelyje liberalios demokratijos link. Netgi Veimaro respublikos laikais tik mažoji dalis vokiečių jautė stiprų ryšį su trapios respublikos demokratinėmis partijomis ir institucijomis. Jos buvo nesunkiai išardytos 1930-aisiais paskelbus nepaprastąją padėti dar prieš Hitleriui perimant valdžią į savo rankas. Karo metu iki paskutinių dienų nebuvo didelio pasipriešinimo nacių valdžiai. Pralaimėjimas ir po jo sekę kančios bei pažeminimai pakenkė autoritarizmo ir militarizmo reputacijai, tačiau tai dar nereiškė demokratinės vyriausybės paramos. JAV okupacija užkirto kelią grįžti į autoritarizmą ir militarizmą, tačiau nebuvo jokių garantijų, kad Vokietija taps tuo, kas daugeliui atrodė kaip būsima užkariautoja.

Vis dėlto šalis tokia netapo ir aplinka su tuo turėjo daug ką bendro. Sovietų okupuotoje Rytų Vokietijoje, nacizmas kelią užleido tik kitokios formos totalitarizmui. Vis dėlto atėjus 1960-iesiems, Vokietija jau užėmė tvirtą poziciją liberaliame pasaulyje, šalis mėgavosi demilitarizuotos visuomenės saugumu ir klestėjimu, o didžioji dauguma piliečių tapo demokratais tiek valstybės valdymo formos, tiek dvasiniu atžvilgiu.

Padėjo ir tai, kad Vakarų Vokietija gyvavo Europoje ir pasaulyje, kuriame demokratija (ypač nuo 1970-ųjų) atrodė esanti tarsi kelias į ateitį. Tai buvo trečias esminis faktorius, padėjęs Vokietijai įsitvirtinti liberalioje sistemoje. Europos ir pasaulio aplinka labai skyrėsi nuo tos, kurioje sugriuvo Veimaro demokratinė respublika, ten klestėjo nacizmas, o Vokietija buvo agresorius. 1930-aisiais demokratija Europoje atsidūrė ties išnykimo riba, visur dominavo fašizmas, atrodė, jog tai – daug efektyvesnis valstybės ir visuomenės valdymo modelis.

Kitą vertus, pokario metais išaugusi demokratijos jėga ir klestėjimas ne tik suteikė bendrą tvirtumo jausmą, bet taip pat lėmė bendrų europinių ir transatlantinių vertybių atsiradimą – jos neegzistavo iki 1945-ųjų. Šis jausmas tik dar labiau sustiprėjo po Berlyno sienos griūties 1989 metais ir Europos Sąjungos įkūrimo 1993-aisiais. Demokratijos plitimas visame žemyne, „laisvos ir vientisos“ Europos idėja, pasak JAV prezidento George‘o Busho, padėjo sukurti naują Europos identitetą, kurį galėtų priimti vokiečiai. Jie taip ir padarė paaukodami didelę dalį nepriklausomybės.

Apribotas suverenitetas, ko priežastimi tapo narystė naujoje visos Europos institucijoje, euras pakeitė Vokietijos markę ir kiti narystės NATO sukelti apribojimai Vokietijos nepriklausomybei – visą tai vargu ar būtų įmanoma, jei Vokietija nesijaustų turinti bendrų idealų su JAV ir kitomis Europos valstybėmis.

Ši nauja Europa, be kita ko, buvo atsakymas į nacionalizmą ir tribalizmą, kuris labai prisidėjo prie praeityje vykusių karų ir kitų žiaurių įvykių. Ketvirtasis naujos tvarkos elementas, leidęs Vokietijai tiek pabėgti nuo praeities, tiek prisidėti prie taikos ir stabilumo Europoje, buvo transatlantinių institucijų, tokių kaip NATO ir ES, užgniaužta nacionalistinė aistra ir ambicijos.

Šie keturi elementai: JAV saugumo garantija, tarptautinis laisvosios prekybos rėžimas, demokratijos banga ir užgniaužtas nacionalizmas – išlaikė seniai pamirštą Vokietijos klausimą neaktualiu.

Pastarosios institucijos užkirto kelią seniems žaidimams, kuriuose Vokietija visada buvo pirmaujanti žaidėja. Vargu, ar Vokietijos nacionalizmas buvo vienintelis nacionalizmas Europoje, kuris atrodė esąs istoriškai neatsiejamas nuo antisemitizmo ir kitų neapykantos padermei formų, tačiau joks kitas nacionalizmas kruvinoje Europos praeityje neatliko tokio destruktyvaus vaidmens. Europa, kurioje nacionalizmas užgniaužtas, buvo Europa užgniaužusi ir Vokietijos nacionalizmą. Vokietija atliko pagrindinį vaidmenį puoselėjant šią bendrą europietišką, antinacionalistinę viziją, o tai svariai prisidėjo prie bendro pasitikėjimo žemyne kūrimo.

Šie keturi elementai: JAV saugumo garantija, tarptautinis laisvosios prekybos rėžimas, demokratijos banga ir užgniaužtas nacionalizmas – išlaikė seniai pamirštą Vokietijos klausimą neaktualiu. Šie elementai nebuvo neišvengiami, tačiau jie nebūtinai yra ilgalaikiai. Jie atspindi tam tikrą galios formą pasaulyje, pasaulinę pusiausvyrą, kurioje dominuoja liberali demokratija, o strateginius praeities žaidimus į šalį nustumia dominuojanti, liberali supervalstybė. Tai buvo neįprastai susiklosčiusių nenormalių ir asitorinių aplinkybių rinkinys. Apie Vokietijos atliktą vaidmenį galima pasakyti tą patį.

Įprasta valstybė

Dar prieš pradedant atsiskleisti šiai liberaliai pasaulio tvarkai, visada kildavo klausimas, kiek ilgai Vokietija išliks neįprasta sau valstybe, atsisakiusia įprastų geopolitinių ambicijų, įprastų savanaudiškų interesų ir įprasto nacionalistinio pasididžiavimo. Atsakymo į panašų klausimą metų metus ieškoma Japonijoje ir kitose valstybėse, kurių likimą pakeitė pralaimėjimas kare ir prisikėlimas liberaliame pasaulyje, kuriame dominuoja JAV.

Daugeliui japonų pabodo atsiprašinėti už praeities įvykius, pabodo užgniaužti nacionalistinį pasididžiavimą, pabodo užsienio politikos pavaldumas kitoms šalims. Japonijoje ir toliau yra strategiškai priklausoma nuo JAV dėl pastarosios pagalbos Japonijai susidorojant su Kinijos keliamais iššūkiais. Jei atsitiktų taip, kad Amerikos parama nebebūtų galima pasikliauti, tuomet kyla klausimas, kiek dar šalis laikys užgniaužusi savo nacionalistinį potraukį?

Vokietijos įsipareigojimai NATO per pastaruosius metus yra ne strateginė būtinybė, o noras ir toliau išlikti grėsmės nekeliančia šalimi Europoje.

Vokietija atsidūrė priešingoje situacijoje. Kai kurie šalies lūkesčiai tapo abejotini. Vokietija puikiai supranta praeities įvykių pasekmes, šalis atsargiai grįžta prie nacionalizmo užuomazgų ir yra pasiryžusi toleruoti nepriklausomybės suvaržymą netgi tuomet, kai kitos šalys ragina Vokietiją užimti lyderės poziciją. Skirtingai nei Japonijai, Vokietijai po Šaltojo karo pabaigos nereikėjo JAV apsaugos. Vokietijos įsipareigojimai NATO per pastaruosius metus yra ne strateginė būtinybė, o noras ir toliau išlikti grėsmės nekeliančia šalimi Europoje. Šalis siekė nuraminti kaimynus, bet ko gero labiausiai norėjo nuraminti save. Vokietija vis dar slepia senų demonų baimę, o paguodos šaliai suteikia savanoriškai priimti suvaržymai.

Savo noru užsidėtas grandines taip pat galima ir nusimesti. Kartoms keičiantis senieji demonai lieka užmarštyje, o grandinės aprūdija. Kiek laiko reikės, kol naujos vokiečių kartos nenorės nieko kito, kaip tik grįžti prie senų įpročių?

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Vokietijos kaimynai ir pati Vokietija atidžiai stebėjo šalies požiūrio keitimosi ženklus. Nerimas, kurio apimti britai ir prancūzai sveikino Vokietijos susivienijimą 1990 metais, parodė, kad bet jau jų akimis, net praėjus 45-iems metams po Antrojo pasaulinio karo, Vokietijos klausimas nėra visiškai pamirštas. Nerimas sumažėjo, kai JAV darkart patvirtino įsipareigojimus Europos saugumui netgi tuomet, kai nebeliko sovietų keliamos grėsmės, o suvienyta Vokietija sutiko išlikti NATO dalimi. Sumažintam nerimui įtakos turėjo ir Vokietijos įsipareigojimas būti naujos Europos Sąjungos ir euro zonos dalimi.

Vidurio Europa tapo Vokietijos tiekimo grandine ir „geresnės Vokietijos ekonomikos dalimi“ t. y. „Mitteleuropa“ įgyvendinimas XXI amžiuje. Likusios Europos šalys tapo Vokietijos eksporto rinka.

Visgi net tokioje palankioje aplinkoje nepavyko išvengti Vokietijos klausimo ekonominiu atžvilgiu. Kaip 2015-aisiais išleistoje knygoje „Vokietijos galios paradoksas“ pastebėjo mokslininkas Hansas Kundnani, senasis, Europą po Vokietijos susivienijimo 1871-aisiais destabilizavęs disbalansas, sugrįžo po pakartotinio Vokietijos susivienijimo ir euro zonos įkūrimo. Vokietija darkart tapo dominuojančia jėga Europoje. Vidurio Europa tapo Vokietijos tiekimo grandine ir „geresnės Vokietijos ekonomikos dalimi“ t. y. „Mitteleuropa“ įgyvendinimas XXI amžiuje. Likusios Europos šalys tapo Vokietijos eksporto rinka.

Naujas, nuožmus ciklas prasidėjo, kai 2009 metais užgriuvo euro zonos krizė. Vokietijos dominavimas ekonominiu atžvilgiu leido šaliai įvesti jai palankią kovos su skolomis politiką visoje Europoje, o tai pavertė Berlyną taikiniu, į kurį nukreiptos Graikijos, Italijos ir kitų šalių, (kurios kadaise kaltino ES biurokratiją dėl patiriamų sunkumų), neapykantos strėlės. Vokiečiai taip pat neslėpė nepasitenkinimo, pasipiktinę kitų šalių švaistūniškiems užmojams skiriamu finansavimu. Už Vokietijos ribų sklido kalbos apie „kovos su Vokietija frontą“, o pati Vokietija jautėsi esanti auka ir bijojo, kad ją vėl sups „silpnos“ ekonominiu atžvilgiu šalys. Pasak Kundnani, tai buvo „geoekonominė Europoje vykusių konfliktų, kurie sekė po 1871-ųjų susivienijimo, versija“.

Visgi konfliktai buvo tik ekonominiai. Ginčai tarp sąjungininkų, partnerių ir demokratinių valstybių; visa tai – vieno bendro Europos projekto dalis. Todėl geopolitiniu atžvilgiu situacija buvo „palanki“, bent jau taip atrodė 2015-ųjų sausį, kai Kundnani išleido savo knygą.

Prabėgus ketveriems metams lieka vis mažiau priežasčių išlikti ramiam. Viskas vėl pasikeitė. Kiekvienas iš keturių pokario santvarkos elementų, sudariusių Vokietijos klausimą, dabar kabo ant plauko. Nacionalizmas auga visoje Europoje, demokratija kai kuriuose žemyno dalyse silpsta bei visur patiria spaudimą, JAV puldinėja tarptautinį laisvosios prekybos rėžimą, o Amerikos saugumo garantija abejoja pats prezidentas. Atsižvelgiant į Europos ir Vokietijos istoriją, ar šios besikeičiančios aplinkybės gali darkart pakeisti europiečių, įskaitant ir vokiečių, elgesį?

(Tęsinys – netrukus)