Kaip Petro Porošenka tapo didžiausiu Ukrainos patriotu?
Ukrai­nos rin­kė­jams ka­ras su Ru­si­ja yra es­mi­nis klau­si­mas at­ei­nan­čiuo­se pre­zi­den­to rin­ki­muo­se. Ša­lis ren­ka­si ly­de­rį tuo me­tu, kai vy­riau­sio­jo gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­do par­ei­gos nė­ra tik ti­tu­las ir gar­bės re­ga­li­ja, o pre­zi­den­to at­sa­ko­my­bė. Šis fak­to­rius ga­li pa­dė­ti da­bar­ti­niam pre­zi­den­tui Pe­tro Po­ro­šen­kai iš­lik­ti pos­te ir an­trą ka­den­ci­ją, ra­šo „Mos­cow Car­ne­gie“ cen­tro sve­tai­nė­je žur­na­lis­tas Kons­tan­ti­nas Skor­ki­nas. 

Porošenka pradėjo rinkimų kampanija turėdamas milžinišką „antireitingą“ (vietinis terminas, reiškiantis rinkėjų, kurie niekada nebalsuos už kandidatą, procentą). Dabar Ukrainos prezidentas įsiveržė į priekį ir tapo vienu rimčiausių pretendentų laimėti kovo 31 d. vyksiančius prezidento rinkimus. Jo pergalė jau nebeatrodo neįmanoma.

Greitas Porošenkos progresas tapo įmanomas, nes šiuo metu dabartinis prezidentas yra vienintelis rinkėjams patrauklus ir dėmesio vertas politikas. Vos prieš keletą mėnesių, kiti politikai buvo pasirengę varžytis dėl šios Ukrainos elektorato dalies. Tačiau dabar Porošenka paliko juos beveik be jokios galimybės laimėti.

Ne korupcija, o karas Ukrainos Rytuose yra esminis klausimas šiuose rinkimuose.

Nepaisant paskutinio korupcijos skandalo ir nevienareikšmiškų reformų rezultatų, Porošenka tapo didžiausiu Ukrainos patriotas, nors anksčiau šis vaidmuo neatrodė, kaip jam tinkamas. Šis vaidmuo gali padėti jam likti prezidento poste ir antrąją kadenciją, o tai būtų reikšmingas žygdarbis šaliai, kuri tik kartą perrinko prezidentą.

Nugalėjo „patį sąžiningiausią“ kandidatą

Siekiant suprasti, kaip Porošenkai tai pavyko, svarbu išnagrinėti tuos politikus, kuriuos jis įveikė. Neseniai vienas didžiausių jo konkurentų dėl rinkėjų balsų buvo Pilietinės pozicijos partijos lyderis – Anatolijus Hrycenka. Politinėje sistemoje, kurioje dominuoja nomenklatūros ir stambaus verslo žmonės, Hrycenka – neįprasta figūra: intelektualus patriotas, neturintis jokių ryšių su didžiausiais šalies oligarchais.

Jis taip pat patyręs: Hrycenka vadovavo įtakingai idėjų kalvei – Razumkovo centrui ir užėmė gynybos ministro pareigas vadovaujant provakarietiškų pažiūrų prezidentui Viktorui Juščenkai. Eidamas pastarąsias pareigas jis labai daug padarė Ukrainai kuriant ryšius su NATO.

Dabartinėje kampanijoje Hrycenka akivaizdžiai didžiuojasi savo, kaip rimčiausio pretendento įvaizdžiu tarp kandidatų, kurių sėkmė abejotina. Tokia pozicija pabrėžia nenorą žaisti nešvarius žaidimus vardan pergalės korumpuotoje Ukrainos politikoje.

Hrycenka patyrė dramatišką pralaimėjimą tiek 2010, tiek 2014 metų rinkimuose. Visgi dabartiniai rinkimai atrodo tarsi proga viską pakeisti. Didžiulis visuomenės nepasitenkinimas pagrindinių kandidatų posovietiniu cinizmu, Hrycenkos pažadus, sugrąžinti moralę ir patriotizmą į politiką, pavertė pergalingais.

Nepaisant tradicinio Ukrainos demokratų susiskaldymo, Hrycenkai pavyko suburti proeuropietiškų politikų, užėmusių svarbias pareigas Juščenkos administracijoje, grupę. Pavyzdžiui, vienas iš kampanijos vadybininkų – Viktoras Trepakas – Saugumo tarnybos generolas, išgarsėjęs dėl atskleistos korupcijos nušalintojo prezidento Viktoro Janukovyčio Regionų partijoje. Šis įvykis įstūmė buvusį Janukovyčio konsultantą politikos klausimais Paulą Manafortą, (tuometinį Donaldo Trumpo prezidentinės kampanijos vadovą), į nepatogią politinę padėtį JAV.

Atlantistiškų pažiūrų Hrycenka taip pat sulaukė paramos iš Vakarų. Sklido gandas, kad jis buvo pagrindinis Ukrainos užsienio donorų kandidatas. Prieš pusmetį „The Economist“ apibūdino jį kaip patį sąžiningiausią kandidatą į prezidentus Ukrainoje.

„Jo palaikymas auga nepaisant to, kad jam trūksta pinigų ar prieigos prie oligarchų valdomų žiniasklaidos priemonių. Kai kurie rinkėjai vis dar reikalauja politikų sąžiningumo“, – rašė žurnalas.

2018-ųjų vasarą atliktoje prezidento rinkimų apklausoje Hrycenka užėmė antrąją vietą, nusileidęs buvusiai ministrei pirmininkei Julijai Tymošenko ir aplenkęs dabartinį prezidentą. Atrodė, jog Hrycenka buvo užsitikrinęs vietą neišvengiamame antrajame rinkimų ture. Netgi atrodė, kad jis gali laimėti.

Tačiau tuomet prasidėjo problemos. Ukrainos elektoratas pasirodė esąs nepatikimas ir sprendžiant iš kandidato asmeninio žavesio lengvai pakeitė nuomonę. Niūrus intravertas Hrycenka paprasčiausiai negalėjo varžytis su Tymošenkos populizmu ar iš aktoriaus politiku virtusiu Vladimiru Zelenskiu.

Galiausiai Porošenka sudavė netikėtą, bet gniuždantį smūgį Hrycenkos populiarumui: jis sutelkė savo kampanijos dėmesį ties kariuomene ir patriotinėmis temomis, pradedant nuo karo padėties paskelbimo 2018-ųjų lapkritį po Ukrainos laivyno susidūrimo su Rusija. Iš pradžių toks paskelbimas sutiktas skeptiškai, bet nepaisant to, jis sustiprino patriotišką Porošenkos įvaizdį.

Po to, prezidentas ir toliau kūrė savo kaip „didžiausio šalies patrioto“ įvaizdį. Jis neatsižvelgdamas į Maskvą įkūrė Ortodoksų bažnyčią ir puoselėjo Ukrainos pasirinktą euroatlantišką kelią papildant konstituciją. Kovą šie žingsniai padėjo Porošenkai pakilti į trečiąją ar net antrąją vietą apklausose. Tuo tarpu, Hrycenka nukrito į penktąją vietą. Svarbiausia, kad Porošenka pradėjo lyderiauti šalies nacionalistiniame vakarų regione.

Konkurentai traukiasi iš kelio

Hrycenka nebuvo vienintelis politikas, nukentėjęs nuo Porošenko patriotinės kampanijos. Kitas proeuropietiškas kandidatas – Lvovo meras Andrijus Sadovijus taip pat staiga tapo politiniu autsaideriu. Liaupsinamas dėl sėkmingai Europos turizmo centru paversto miesto vakarų Ukrainoje, Sadovijus dar spalį pranešė dalyvausiąs prezidento rinkimuose ir pradėjo savo kaip politiko karjerą. Visgi nesulaukęs pakankamai palaikymo, galiausiai iš rinkimų pasitraukė ir parėmė Hrycenką.

Tai nelabai buvusiam gynybos ministrui. Apklausų duomenimis, kartu jie surinktų maždaug 5–6 proc. balsų, todėl jų susivienijimas rinkimuose mažai ką keičia.

Kitiems konkurencingiems kandidatams taip pat nepasisekė. Sviatoslavas Vakarčukas – muzikantas, ilgą laiką laikytas „naujuoju veidu“ ir potencialiu europietiškuoju kandidatu taip pat galiausiai nusprendė nedalyvauti prezidento rinkimuose. Tuo tarpu, dešiniųjų pozicija atrodo netgi silpnesnė: nacionalistų kandidatas, „Svoboda“ partijos narys Ruslanas Košulininskis atsidūrė dešimties pagrindinių kandidatų į prezidento postą sąrašo apačioje.

Iš tiesų, nacionalinių patriotų-politikų laikas praėjo. Provakarietiškų „Ukrainos žmonių judėjimo“ ir Juščenkos „Mūsų Ukraina“ partijų palikuonius ištiko toks pat likimas kaip ir Janukovyčiaus prorusiškos Regionų partijos narius. Abi ideologinės grupės nesugebėjo rasti vieno stipraus kandidato ir galiausiai užleido politinį kovos lauką populistams.

Ukrainos demokratams asmeninės ir bendros ambicijos darkart pasirodė esą svarbesnės už bendrus tikslus. Rietenos ir nesugebėjimas derėtis pakenkė jų įvaizdžiui. Pralaimėjus prezidento rinkimus jiems tikriausiai nepavyks susivienyti 2019-ųjų spalį vysiančiuose parlamento rinkimuose.

Korupcija – ne kliūtis?

Taigi, monopolizavęs patriotiškų rinkėjų balsus, dabar Porošenka nori pateikti save kaip vienintelį europietiško Ukrainos pasirinkimo ir teritorinio vientisumo garantą Rusijos agresijos metu. Net korupcija ir nepotizmo atspalvį turinčios politinės jo karjeros šaknys negali pakenkti šiam įvaizdžiui.

Pastarosiomis savaitėmis žurnalistai atskleidė, jog vienas iš Porošenkos partnerių buvo įsivėlęs į korupcijos schemą ir įvežė karinės technikos dalių iš Rusijos bei jas už išpūstą kainą parduodavo Ukrainos kariuomenei ir valstybės gynybos institucijoms. Porošenka jį atleido, bet korupcijos šleifas išliko. Skandalas atskleidė problemos mastą, kyšiai pasiekia net artimiausių prezidento žmonių ratą. Dėl to įtakinga reformistų įstatymų leidėjų grupė, kuriai vadovauja buvę žurnalistai Mustafa Nayyemas ir Sergejus Leščenko nusprendė palikti Porošenkos parlamentinę frakciją.

Daugelis ukrainiečių laiko šalį apgulta tvirtove ir mano, jog lyderio pakeitimas, nepaisant akivaizdžių jo trūkumų, yra nepriimtinas.

Daugelis rėmėjų matė skandalą kaip naują galimybę Hrycenkai. Visgi verta prisiminti, kad ne korupcija, o karas Ukrainos Rytuose yra esminis klausimas šiuose rinkimuose. Ukraina renkasi lyderį tuo metu, kai vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado pareigos nėra tik titulas ir garbės regalija, o prezidento atsakomybė.

Paskutiniai prezidento rinkimai 2014-ųjų gegužę vyko konflikto pradžioje, kai visuomenė nebuvo pakankamai informuota apie naujas šalies realijas. Tačiau dabar šalies gynyba – svarbiausias politinis klausimas.

Daugelis ukrainiečių laiko šalį apgulta tvirtove ir mano, jog lyderio pakeitimas, nepaisant akivaizdžių jo trūkumų, yra nepriimtinas. Porošenkos rėmėjai tiki, kad nelegalios schemos, kurias atskleidė žurnalistai, buvo naudojamos armijai sustiprinti ir todėl yra leistinos kariaujančiai šaliai.

Sparčiai artėjant rinkimams, korupcijos ir neefektyvios piliečių kontrolės klausimai pasilieka užnugaryje. Tuo tarpu, tinkamų kandidatų sąrašas sutrumpėjo. Galimas dalykas, jog tai kovo 31 d. bus lemiamas faktorius. Ukrainos rinkėjai paskutinę akimirką gali nuspręsti nepakeisti vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado.