Velykų paslaptis
Ži­nia apie Kris­taus pri­si­kė­li­mą vi­sa­da bu­vo su­kre­čian­tis iš­šū­kis žmo­gaus pro­tui. Ta­čiau dis­ku­tuo­jant apie tai at­si­ra­do vi­sa Va­ka­rų kul­tū­ra. To­dėl Ve­ly­kos – ne vien krikš­čio­niš­ka, bet ir va­ka­rie­tiš­ka šven­tė. Tai die­na, ku­ri pri­me­na žmo­gaus pro­tui ne­išsp­ren­džia­mą pa­slap­tį ir taip ku­ria tai­ką.

Taip „Lietuvos žinioms“ sakė Vilniaus universiteto profesorius filosofas Alvydas Jokubaitis, su kuriuo kalbėjomės apie Kristaus prisikėlimo reikšmę žmonėms prieš du tūkstančius metų ir dabar.

Nuo filosofijos prie teologijos

– Ar galime šiuolaikiniame pasaulyje prasmingai šnekėti apie Kristaus prisikėlimą?

– Visais laikais buvo nelengva kalbėti apie nukankinto Jėzaus prisikėlimą. Mokslinio mąstymo kultūros atstovams tuo ypač sunku patikėti. Jie mieliau tiki padrikomis metraščių žiniomis apie Lietuvą prieš tūkstantį metų, negu tuo, ką, šv. Pauliaus tvirtinimu, matė penki šimtai žmonių. Niekas negali įtikinti netikinčiojo. Tikėjimas suteikia žinojimo. Apstu istorinių faktų, tačiau jie atmetami, nes tai netinka ateistų religijai. Kristus nuo pirmos savo gyvenimo dienos susiduria su tuo, ką šiandien vadiname „post-truth“ visuomene. Intelektualai nesugalvojo nieko naujo nuo Pauliaus apsilankymo Atėnuose laikų. Viskas kaip prieš du tūkstančius metų. „Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą.“

– Turite omenyje Atėnus – antikinės filosofijos centrą?

– Taip. Reikia suvokti, kad sielos nemirtingumas graikų filosofams nebuvo nauja idėja. Ją galima rasti dar Platono darbuose. Net senovės Egipte gyvenimas po mirties ir sielos likimas buvo plačiai filosofiškai apmąstytas. Tai suprantama: klausimas labai įdomus ir žmonėms aktualus. Bet krikščionys iš Jeruzalės atnešė radikaliai naują žinią: Jėzus Kristus prisikėlė visu kūnu. Tokio dalyko niekas nebuvo girdėjęs. Man labai patinka ta šv. Pauliaus apsilankymo Atėnuose scena. Tiesiog filmą galima kurti. Suvokti ir priimti kūno prisikėlimą graikų filosofams buvo per sunku. O dar tas pasakojimas, kurį žinome iš Evangelijos, kad prisikėlęs Jėzus su mokiniais valgė žuvį. Kas gali tuo patikėti? Tik krikščionis. Nors šv. Paulius buvo išsilavinęs žmogus, jo liudijimo negalėjai lengvai atmesti.

– Kodėl kūno prisikėlimas žmogaus protui didesnė problema nei sielos nemirtingumas?

– Kūnas yra erdvėje, matomas, todėl atrodo tikresnis. Sielos nemirtingumą lengviau įsivaizduoti, nes jos nematai. Jeigu Medicinos fakulteto anatomai mus supjaustys, sielos neras. Taigi ji ir dabar yra paslaptis. O jeigu jau siela – paslaptis, kodėl negalėtų likti paslaptis ir žmogui mirus? Tuo metu kūno prisikėlimas – stebuklas. Jo neįmanoma įrodyti moksliškai. Arba tiki stebuklais, arba ne.

– Ar galėtume sakyti, kad žinia apie Kristaus prisikėlimą atvėrė Vakarų filosofams naujų galimybių?

– Vakarams tai apskritai buvo tikras sukrėtimas. Juk prisikėlimas įvyko ne Vakarų pasaulyje. Ir tai buvo ne filosofinė spekuliacija, bet konkretus atsitikimas, kuris, kaip liudijo daugybė krikščionių, tikrai įvyko. Apie tai kalbėjo ne filosofai, o paprasti žmonės, žvejai ir panašių profesijų atstovai. Visi jie tvirtino matę tuščią kapą. Tiesą sakant, ir tos žinios skelbėjai, patys apaštalai, buvo išsigandę savo naujienos. Ir aš juos visiškai suprantu.

– Kaip Vakarų filosofija susidorojo su šiuo sukrėtimu?

Alvydas Jokubaitis: „Sakyti, kad Kristus prisikėlė, buvo absoliučiai nefilosofiška, tačiau vietoj konflikto ir abipusio atmetimo kilo intensyvi diskusija. Taip prasidėjo visiškai naujas Vakarų istorijos etapas.“

– Tai įdomiausia dalis. Juk galėjo ir galbūt turėjo kilti mirtinas konfliktas. Filosofai ir krikščionys atrodė nesutaikomi jau šv. Pauliui kalbant Atėnuose. Sakyti, kad Kristus prisikėlė, buvo absoliučiai nefilosofiška. Beje, šv. Paulius tai puikiai suprato, nes gerai žinojo, kas yra filosofija. Tačiau vietoj konflikto ir abipusio atmetimo kilo intensyvi diskusija. Nežinia kodėl vieni kitiems tapo įdomūs. Atėnai ir Jeruzalė ėmė keliauti drauge. Taip prasidėjo visiškai naujas Vakarų istorijos etapas. Atsirado kultūra, kurios didžiausias pranašumas kaip tik ir yra tai, kad filosofija ir religija viena kitai tapo įdomios.

– Ar taip tikrai visada buvo Vakarų istorijoje?

– Iš esmės taip, tačiau skyrėsi jėgų santykis. Viduramžiais filosofai galėjo būti ir kartais būdavo atmetami. Jų kalbos atrodė šventvagiškos. Dominavo Jeruzalė ir tikėjimas stebuklu. Kita vertus, filosofinė mintis tuomet maitino dar tik besiformuojančią teologiją. Tai buvo svarbu Bažnyčiai, kurioje vyko helenizacija – siekis kiek įmanoma apmąstyti Dievo apreiškimą protu. Be šito krikščionys galėjo pulti į mistiką ir likti be struktūriškai tvirtos Bažnyčios. Prasidėjus Reformacijai būtent taip ir nutiko. Kiekvienas sau tapo kunigu ir savaip išgyveno tikėjimo stebuklus.

Paskalis ir jo Dievas

– O kas buvo po Reformacijos – Švietimo amžiuje ir Naujaisiais laikais?

– Tuomet prasidėjo priešingas procesas. Teologija buvo sekuliarizuota ir vėl paversta filosofija. Anksčiau filosofų net nesvarstytos idėjos virto naujosios filosofijos pagrindu. Pavyzdžiui, pažangos idėja. Kas tai? Aišku, kad teologinės kilmės idėja – žmogaus ir pasaulio tobulėjimas, kuris anksčiau sietas su Dievo ieškojimu, artėjimu prie Dievo.

Tačiau staiga ji pradėta interpretuoti jau filosofiškai. Reikia pasakyti, jog tai buvo priimtina ne visiems. Kaip tik Naujaisiais laikais Blaise'as Pascalis atmetė filosofų Dievą. Jis sąmoningai grįžo prie stebuklingojo Kristaus, taip pat – prie prisikėlimo stebuklo. Man labai patinka B. Pascalio argumentas apie prisikėlimą. Jis aiškino, kad susitarimas sufalsifikuoti Kristaus prisikėlimą net teoriškai neįmanomas. Tokia daugybė žmonių negalėtų susitarti ir pasakoti vienodos istorijos, kuri išliktų du tūkstančius metų.

Ypač kai skelbdami Velykų žinią tie žmonės rizikuodavo savo gyvybe ir dažnai net ją prarasdavo. B. Pascalis teigia, jog neįsivaizduojama, kad taip jie galėtų elgtis siekdami patvirtinti išgalvotą faktą, ir siūlo patiems pagalvoti, kaip viskas pasikeistų, jei pamatytume prisikėlimą. Pasak B. Pascalio, būtent tokį visą gyvenimą aukštyn kojomis apverčiantį sukrėtimą mes ir regime pirmųjų krikščionių istorijoje. Tai skatina patikėti Kristaus prisikėlimo tikrumu. Tiesą sakant, ar dabar įsivaizduotumėte tokią netikrą naujieną, vadinamąją fake news, kuri tūkstantmečius išliktų nepaneigta?

– Kaip šiuolaikinė filosofija interpretuoja nemirtingumo klausimą? Ar turime savų paskalių?

– Tokių, matyt, visada yra. Neseniai miręs vokiečių filosofas Robertas Spaemannas viename interviu labai filosofiškai pakomentavo modernaus XX amžiaus pradžios teologo Rudolfo Bultmanno teiginį, kad miręs žmogaus kūnas negali prisikelti. „Iš kur jis tai žino?“ – paklausė R. Spaemannas.

Tačiau apskritai šiuolaikinė filosofija orientuota į nemirtingumo siekį paties žmogaus jėgomis. Tikimasi, kad mokslas gali dar labiau pratęsti mūsų gyvenimą čia, žemėje. O greta to naują kvėpavimą įgauna ir populiarios antikrikščioniškos sąmokslo teorijos.

Ko tik žmonės neprišneka susėdę aplink Velykų stalą! Tas paskalas vienoje savo knygų yra surinkęs lenkų filosofas Leszekas Kołakowskis. Vieni, pavyzdžiui, sako, kad Jėzaus niekada nebuvo. Kiti teigia, jog buvo, tačiau ne Jį esą nukryžiavo. Visada kas nors įrodinėja, kad Jėzus – žydų nacionalistas ir pirmasis komunistas. Kai išgeriama vyno ar ko nors stipresnio, atsiranda norinčiųjų įtikinti, neva Jėzus vedė Mariją Magdalietę. Įsibėgėjus diskusijai galima išgirsti, kad Jis buvo kartu ir vyras, ir moteris, t. y. hermafroditas.

– Kodėl šiuolaikiniai filosofai neina iki galo ir nesako, kad Velykų nebuvo?

– Todėl, kad niekas nepaneigė Apreiškimo. Nei filosofams, nei mokslininkams jis neįveikiamas. Apreiškimo neįmanoma moksliškai įrodyti, bet neįmanoma ir moksliškai paneigti. Visiškai teoriškai mąstant, galutinis Apreiškimo paneigimas reikalautų įgyti tokį pat žinojimą, kokį turi Dievas. Žinojimas, kad Dievas yra, ir žinojimas, kad Dievo nėra, – to paties lygio. Abu žmogui nepasiekiami.

Visiems svarbi diena

– Kitaip tariant, neįmanoma įrodyti, kad Kristus neprisikėlė?

– Būtent. Visiškai neįmanoma, nors ir kaip stengtumeisi. O į tai, kas nepaneigiama, Vakarų mokslas žvelgia atsargiai, bent jau stengiasi apeiti.

– Taigi Velykos – intelektualinio sukrėtimo, susidūrimo su neįveikiama paslaptimi šventė?

– Aš tikrai nesugalvočiau didesnės paslapties ir sudėtingesnio iššūkio protui.

– Gal tai, kad tikintieji ir netikintieji būna tokioje pat padėtyje, ir yra didžiausias Velykų paradoksas? Jei konfliktas neišsprendžiamas, jis tarsi ištirpsta, todėl galime švęsti visi kartu?

– Tai – kažkokia paslaptis, labai jautrus dalykas, prie jo liestis reikia atsargiai. Bet iš tikrųjų atmetimo nėra, vieni kitiems esame įdomūs. Žinoma, atsiranda piktų žmonių, kurie net nesusimąsto. Tačiau bendra visos jau tarsi galutinai sekuliarizuotos Vakarų visuomenės pagarba Velykoms tikrai paslaptinga. Žmonės galbūt apskritai nedažnai apie tai susimąsto, bet kad būtų tokia diena, pasirodo, svarbu visiems.