Saulė politikos nepaiso
Sek­ma­die­nį bu­din­si­mės jau va­sa­ros lai­ku. Ta­čiau lai­kro­džius su­kio­si­me ne­beil­gai: prieš po­rą die­nų Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­ta­rė pa­siū­ly­mui, kad nuo 2021 me­tų vals­ty­bės na­rės pa­čios pa­si­rink­tų vie­ną joms la­biau­siai tin­kan­čią lai­ko juo­stą. Tad da­bar ir Lie­tu­vai ky­la di­džio­ji di­le­ma – ku­rią.

Tos Europos Sąjungos (ES) šalys, kurios rinksis vasaros laiką, paskutinį kartą laikrodžius persuks 2021 metų kovo, o žiemos – spalio pabaigoje. Šiuo klausimu pernai vasarą Europos Komisijos surengtos viešos konsultacijos sulaukė iki šiol neregėto aktyvumo – nuomonę pareiškė 4,6 mln. europiečių, ir 84 proc. jų siūlė atsisakyti laikrodžių sukiojimo.

Lietuvoje taip pat aiškintasi, kuriuo laiku būtų smagiau gyventi. Susisiekimo ministerijos užsakymu pernai lapkritį rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, 62 proc. Lietuvos gyventojų norėtų vasaros laiko. Tokį variantą labiausiai palaiko per 50 metų žmonės iš rajonų centrų ar mažesnių miestų. Žiemos laikas patiktų 26 proc. apklaustųjų, labiau – iš didmiesčių ir Vakarų bei Rytų regionų. Dešimtadaliui nesvarbu, kokiu laiku gyventi.

Kad ir koks būtų pasirinkimas, saulei jis negalios. Tad kurį variantą mums siūlo gamta ir kodėl kai kurios šalys turi didesnę pasirinkimo laisvę, „Lietuvos žinios“ aiškinasi su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslo darbuotoju astronomu dr. Vidu Dobrovolsku. Jis teigia, jog tai toli gražu ne visada lemia šviesaus paros meto optimalus parinkimas, greičiau – politiniai ir ekonominiai susitarimai ar pripratimas.

„Europietiškoje“ juostoje – tik žemaičiai

Lietuva patenka į dvi laiko juostas, didžioji dalis – net keturi penktadaliai teritorijos – į antrąją, dabartinio žiemos laiko (pasaulinis koordinuotasis, anksčiau – Grinvičo laikas plius dvi valandos). Riba tarp pirmosios ir antrosios juostų eina iš pietų į šiaurę tarp Jurbarko ir Tauragės, o šiauriau – tarp Kuršėnų ir Telšių. Į pirmąją, dar vadinamą Vidurio Europos, juostą (pasaulinis koordinuotasis laikas plius viena valanda) patenka tik Žemaitija – siauras apie 70 km pločio Vakarų Lietuvos ruožas. „Didžioji dalis Lietuvos geografiškai labiausiai atitiktų antrąją juostą, nes vidudienį saulė būtų aukščiausiai. Tačiau tuomet vakarais labai anksti sutemtų. Vasaros laikas norintiesiems pasimėgauti šviesiu metu po darbo būtų priimtinesnis“, – sako V. Dobrovolskas ir priduria, kad pats balsuotų už vasaros laiko pasirinkimą.

Vidas Dobrovolskas: „Vasaros laikas norintiesiems po darbo pasimėgauti šviesiu metu būtų priimtinesnis.“

Žinoma, visiems tobulo varianto nėra. Jei liktume prie vasaros laiko, žiemą švistų tik apie pusę dešimtos. Jei pasirinktume žiemos laiką, vasarą brėkštų apie trečią nakties. „Kadangi Lietuva yra vidutinėse platumose, čia gana smarkiai pasireiškia skirtumas tarp trumpiausios ir ilgiausios dienos“, – V. Dobrovolskas paaiškina, kodėl pasirinkus vieną ar kitą laiką arba žiemą, arba vasarą bus mažiau šviesos. Kur kas paprasčiau šalims, kurios yra arčiau pusiaujo – ten dienos ilgio svyravimas truputį mažesnis, todėl nejaučiama ypač stiprios šviesaus paros laiko kaitos. O tolstant nuo pusiaujo į šiaurę žiemą diena trumpėja, vasarą – ilgėja. Tad, pavyzdžiui, Ispanija ir Prancūzija galėjo pasirinkti ne savo laiko juostą. Geografiškai jos patenka į nulinę – Grinvičo laiko – juostą, bet šiose valstybėse gyvenama pagal pirmąją, kad būtų laimėta daugiau šviesaus paros meto vakare.

Kuris – vasaros ar žiemos laikas – tinkamiausias Lietuvai, analizavo Lietuvos higienos institutas, tačiau nebuvo įrodyta, kad vienas ar kitas variantas turėtų poveikio sveikatai. Vis dėlto laiko sukiojimas, kaip rodo tyrimai, – ne į sveikatą. Jis sutrikdo biologinį ritmą, o tai didina miokardo infarkto ir išeminio insulto riziką. Vaikams adaptacija prie naujo laiko gali užtrukti net iki trijų savaičių, suaugusiesiems – savaitę, dvi.

Gyvenome savu, Maskvos ir Europos laiku

Nors įrodyta, kad žmogaus biologinis laikrodis labiau paklūsta saulei, o ne politikams, Lietuvai teko gyventi net trijose laiko juostose. Tarpukariu galiojo pirmosios juostos laikas, sovietmečiu kėlėmės pagal „Moskovskoje vremia“, trečiąją juostą, o atgavę nepriklausomybę perėjome prie antrosios. Tačiau taip norėjome būti visapusiškai arčiau Europos, kad 1998 metais tuometės Europos reikalų ministrės, dabar europarlamentarės Laimos Andrikienės iniciatyva Lietuvoje buvo įvestas pirmosios juostos laikas, pagal kurį gyvena daugelis Vakarų ir Vidurio Europos šalių.

Žmonės piktinosi „Andrikienės laiku“, nes jis sutrikdė paros ritmą – temti pradėdavo jau apie 15 valandą. Tai varė į depresiją, didino išlaidas už elektros energiją, o tamsa neva net sudarė prielaidas nusikalstamumui plisti. 1999 metų pabaigoje šis eksperimentas atšauktas.

Ar ES tiktų universali sistema

Šiuo metu Europos Sąjungoje yra trys standartinės laiko juostos: Vakarų Europos laikas (Airija, Portugalija, JK), Vidurio Europos laikas (17 valstybių narių) ir Rytų Europos laikas (Bulgarija, Kipras, Estija, Suomija, Graikija, Latvija, Lietuva ir Rumunija). / ec.europa.eu nuotrauka

Nors „Andrikienės laikas“ neprigijo, šiandien pasigirsta samprotavimų, kad ES gal patogu būtų turėti visai Bendrijai universalų laiką. ES geografiškai yra išsidėsčiusi per tris laiko juostas: kai Dubline vidudienis, Briuselyje – pirma valanda, o Vilniuje – antra. Skirtumas – vos pora valandų, tad derintis prie Saulės galima ne tik laikantis laiko juostų, bet ir pritaikant darbo valandas. Įvedus universalų laiką nekiltų painiavos dėl transporto tvarkaraščių, būtų patogiau verslui bendrauti su užsienio partneriais.

Be kita ko, du JAV mokslininkai – ekonomistas Steve'as Hanke, fizikos ir astronomijos profesorius Richardas Connas Henry – siūlė universalų laiką net pasaulio mastu. Juk dauguma valstybių priėmė bendrą svorio ar ilgio vienetų sistemą, tad kodėl negalėtų sutarti dėl vienodo laiko, nesvarbu, kad ta pati valanda viename pasaulio krašte būtų rytą, kitame – naktį.

V. Dobrovolsko manymu, teoriškai universalus laikas bent jau ES mastu įmanomas, tačiau kažin ar pavyktų dėl jo susitarti: ES – tai daug skirtingų valstybių ir įvairių nuomonių, o bendro sprendimo nerandama net svarbesniais klausimais. Visų pirma, universalaus laiko idėją užprotestuotų šiaurinės ES šalys, nes būtent šiaurėje skirtumai tarp trumpiausio ir ilgiausio šviesaus paros laiko yra didžiausi. Dėl šio kontrasto šiauriečiams būtų sunkiausia prisiderinti prie bendro laiko.

Vis dėlto gretimos valstybės savo sprendimus dėl laiko juostų tarpusavyje paprastai derina. Lietuva, kaip viena laikrodžių sukiojimo ES atšaukimo iniciatorių, ragina kaimynes tartis, kurį laiką rinktis. Vyriausybės spaudos tarnyba informavo, kad šį klausimą mūsų šalis nuolat aptarinėja su Latvija ir Estija – tiek 2018 metais Lietuvai pirmininkaujant Baltijos Ministrų Tarybai, tiek kituose Baltijos valstybių premjerų susitikimuose. Nors galutinai dar nesusitarta, Baltijos šalių ministrai pirmininkai vieningai pripažįsta poreikį sinchronizuoti būsimus sprendimus dėl vasaros ar žiemos laiko – kaip pagrindinio – pasirinkimo šiose trijose valstybėse.

Okupuoja ir laikrodžius

Laiko skaičiavimo pagal juostas sistema pagrįsta Žemės paviršiaus padalijimu į 24 valandų juostas. Ji remiasi nuliniu dienovidžiu, kuris eina per senąją Grinvičo observatoriją Londone.

Tačiau ne visos šalys to paiso. Pavyzdžiui, didžiosiose valstybėse, kurios patenka net į kelias laiko juostas, vietos laiką lemia ne geografija, o politiniai sprendimai. V. Dobrovolskas pateikia tokį pavyzdį: Rusija turi 11 laiko juostų, jos kaimynė Kinija, taip pat didžiulė šalis, geografiškai patenka į 5 laiko juostas, bet ten galioja vienas ir tas pats laikas.

Pasaulyje egzistuoja kelios valstybės, kuriose laikas nuo Grinvičo skiriasi ne visa valanda, o pusvalandžiu. Taip yra Indijoje, Šri Lankoje, Afganistane ar Mianmare. Pavyzdžiui, Nepale laikrodžiai rodo laiką, kuris nuo Grinvičo skiriasi 5 valandomis ir 45 minutėmis. Australijos regionuose jis svyruoja ne tik pusvalandžiais, bet ir 45 minutėmis.

Naujausias įrodymas, kad laiką lemia ne vien Saulė, bet ir politika, – Šiaurės Korėja. Ši valstybė buvo atsukusi laikrodžius pusvalandžiu atgal ir sukūrusi „Pchenjano laiko“ juostą. Tačiau pernai Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pranešė, kad jo šalis vėl grįžta prie Pietų Korėjoje galiojančio laiko, taip pademonstruodamas kaimynių susitaikymo gestą. Kai Rusija 2014 metais užgrobė Krymą, paklusti jai privertė ir laikrodžius – pasuko valanda į priekį, kad laikas sutaptų su Maskvos.

Politikų apsisprendimas taip pat lemia, ar laikas sukiojamas. Vasaros laiką Pirmojo pasaulinio karo metais pirmi įvedė vokiečiai: trūko išteklių, o tai, kad šviesiu paros metu galima daugiau nuveikti, jų įsitikinimu, turėjo padėti išspręsti kuro ir degalų stygiaus problemą. Netrukus vokiečių pavyzdžiu pasekė apie pusšimtis pasaulio valstybių.

Tai daro nemažai šalių, bet, kaip pažymi V. Dobrovolskas, kuo arčiau jos pusiaujo, tuo mažiau kaitalioja laiką. Kur kas dažniau laikrodžius sukioja vidutinių platumų ir šiauriau esančių valstybių gyventojai, labiau jaučiantys šviesaus ir tamsaus paros meto kontrastus. Europos Sąjungoje laikas kaitaliojamas nuo 2001 metų. Per pastaruosius porą dešimtmečių buvo atlikta nemažai studijų ir daugelis jų neįrodė, kad laikrodžių sukiojimas duoda akivaizdžios ekonominės naudos, tačiau kol adaptuojamasi prie naujo laiko, trumpam gali padidėti avaringumas ar sušlubuoti sveikata.

Žinoma, ir grįžus prie vieno laiko visi laimingi nebus, nes vieni mūsų – „vyturiai“, kiti – „pelėdos“. Pasirinkimą turėtų lemti tie, kurių esama daugiau. Apklausos Lietuvoje duomenimis, tarp mūsų daugiau „vyturių“, tai yra norinčių gyventi trečios juostos laiku (pasaulinis koordinuotasis laikas plius trys valandos), tokiu, koks buvo sovietmečiu.