Paslaugos valstybine kalba (ne)privalomos visiems
Kas tei­gia­ma dar 1988 me­tais pri­im­to Vals­ty­bi­nės kal­bos įsta­ty­mo nuo­sta­to­se, pri­si­me­na ne­bent tie, ku­rie prieš 30 me­tų la­bai džiau­gė­si jo at­si­ra­di­mu. Tuo­met ju­ri­diš­kai įtvir­tin­ta ga­li­my­bė gau­ti pa­slau­gas sa­vo kal­ba sa­vo ša­ly­je bu­vo di­de­lis pa­žan­gos žings­nis. Ta­čiau šian­dien jo svar­bos daž­nai jau ne­be­pai­so­ma.

Štai įvairios taksi paslaugas teikiančios įmonės nė nemato poreikio tikrinti, ar jų vairuotojai moka bent pasisveikinti valstybine kalba. Vien rusiškai kalbantys taksistai ir prekeiviai jau seniai tapo visiems priimtina norma.

Net Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pavaldi biudžetinė įstaiga Valstybinė kalbos inspekcija (VKI), sprendžiant iš viešų veiklos ataskaitų, domisi ne visų įstatymo nuostatų taikymu. Ji, susitelkusi į kalbos „švarinimą“, neatkreipia dėmesio į Valstybinės kalbos įstatymo 7-ąjį straipsnį, garantuojantį Lietuvoje paslaugų teikimą valstybine kalba. Šio įstatymo straipsnio raidė skamba taip: „Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba.“

Tačiau, kaip matyti iš VKI ataskaitų, inspekcijos tikrinimai apsiriboja televizijos laidomis, gimnazijų lankymu ir lietuvių kalbos egzaminų monitoringu, nors įstatymo vykdymo kontrole rūpinasi vien ši institucija, daugiau jo niekas neprižiūri.

„Ja s vami voobšče govorit ne obiazan“ („Aš apskritai neprivalau su jumis kalbėtis“), – atšauna guvesnieji.

„Zdrasti“ vietoj „labas“

„Uber“ vairuotojas – iš Baltarusijos, kaip ir daugybė kitų. „Tak eto i jest starij gorod?“ („Tai čia ir yra senamiestis?“), – klausia jo kolega, įvažiavęs į Trakų gatvę Vilniuje. Vairuotojui iš Uzbekistano, išdidžiai kalbančiam tik rusiškai, dar reikia ir papasakoti, kur sukti. Nepasakosi – nenuvažiuosi. O vairuotojo valstybinė kalba – kitokia.

Kalbėtis su jais nėra prasmės. Apie euroatlantinę integraciją šie žmonės nėra girdėję (principas „krutit baranku“ vienodai veikia ir Astrachanėje, ir Žitomire), nors atlygį jie, kaip ir įmonės vadovai, gauna eurais, o ne „tugrikais“ ar Baltarusijos rubliais. „Ja s vami voobšče govorit ne obiazan“ („Aš apskritai neprivalau su jumis kalbėtis“), – atšauna guvesnieji. Kiti pasakoja, kad „tolko mesiac zdes“ („dar tik mėnesį čia“), treti apsimeta nebyliais, nors neįgalumo ženklų nematyti. Taigi back to the USSR (grįžk į SSRS) – atsipeikėk, užsičiaupk ir mokėk pinigus.

Valstybinė kalbos inspekcija nekreipia dėmesio į Valstybinės kalbos įstatymo 7-ąjį straipsnį, garantuojantį Lietuvoje paslaugų teikimą valstybine kalba.

Klientas, pagal „Uber“ programėlę užsisakęs ir atšaukęs taksi paslaugą, turi sumokėti dviejų eurų baudą, o pasirinkti aptarnavimo nei lietuvių, nei anglų kalba ši programėlė nenumato. Juk 2009 metais Kalifornijoje (beje, ten siūlyti paslaugas ne angliškai reikštų bankrotą) įsteigta pasaulinė įmonė apie nedidelių šalių identitetą, prestižą ir įstatymus negalvojo.

Įdomu, kad „Uber“ paslaugų programėlė veikia 59 pasaulio valstybėse. Taigi Vilniuje apsilankę svečiai taip pat naudojasi vien rusų kalbą mokančių vairuotojų paslaugomis, nors su jais angliškai negali susikalbėti. Užsienio reikalų ministerijos pastangos pasakoti apie Lietuvos pasiektą progresą ir talentingus daugiakalbius šalies gyventojus – it vanduo nuo žąsies. Na, o tie, kurie dėl savo jauno amžiaus negyveno SSRS ir priverstinai rusų kalbos nesimokė, juk visada gali važinėtis paspirtukais.

Jūrmazgių narpliojimas

Lietuvoje „Uber“ gyvuoja pusketvirtų metų. Nuo praėjusių metų, kai iš įmonės pasitraukė veiklą Baltijos šalyse plėtojęs charizmatiškasis Ennas Metsaras, o jo pareigas (bent jau Estijoje) perėmė Daniilas Šulenka (jis pranešė, kad dabar bus vadovaujama iš Varšuvos ir Kijevo), viešojoje erdvėje sunku rasti žinių apie „Uber“. Tiesa, D. Šulenka pasakojo apie galimą bendradarbiavimą su „Yandex“, nes „Uber“ ir „Yandex“ bendradarbiauja devyniose valstybėse ir planuoja plėtrą Suomijoje.

Rekvizitai.lt apie bendrovę skelbia tik kelis 2017-ųjų duomenimis, tarp jų – apie du apdraustus darbuotojus, bet vadovo grafa tuščia. Taip pat vis dar nurodoma, kad „Uber Lietuva“ būstinė įsikūrusi sostinės Jogailos gatvėje, nors vairuotojai samdomi Lvovo gatvės verslo centro „3Burės“ aštuntame aukšte.

Jie pasakoja, kad tarp „Uber Lietuva“ vairuotojų svetimšalių yra daugiau kaip pusė. Kokių dokumentų prašoma ir kaip patikrinami, tarkime, Karagandos gyventojo „popieriai“, lieka paslaptis.

Pasak lietuviškai kalbančių „Uber“ vairuotojų, įdarbinimo procedūra trunka apie penkias minutes: e. paštu atsiunti dokumentus, kad nesi teistas, negavęs policijos nuobaudų ir turi vairuotojo pažymėjimą bei individualios veiklos pažymą, tada asmeniškai susitinki su įmonės darbuotoja ir... gali važiuoti. Jokių kalbos mokėjimo įrodymų ar dokumentų neprašoma, tolesnis bendravimas vyksta per programėlę.

Jie pasakoja, kad tarp „Uber Lietuva“ vairuotojų svetimšalių yra daugiau kaip pusė. Kokių dokumentų prašoma ir kaip patikrinami, tarkime, Karagandos gyventojo „popieriai“, lieka paslaptis. Apie ją galima spręsti nebent pagal sistemingą tebegaliojančio Valstybinės kalbos įstatymo pažeidinėjimą.

„Lietuvos žinios“, paprašiusios raštu susisiekti su įmonės vadovu, atsakymo negavo. Nors ir taip aišku, kad vadovo Vilniuje niekada nė nebuvo. Tiesa, anksčiau jis bent jau turėjo korporatyvinį E. Metsaro veidą, bet čia dirbo tik veiklos vykdytojai. Su jais (gerai panaršius programėlėje) vis dėlto galima susisiekti, jei netenkina vairuotojų paslaugos. Tačiau skųstis įmonės veiksmais nesuteikta jokių galimybių .

Pradeda nuo anoniminio skundo

Ar VKI domėjosi šios (ir kitų) daugiau kaip trejus metus mūsų šalyje dirbančios ir vien rusakalbių vairuotojų paslaugas teikiančios bendrovės veikla? Inspekcija, kaip ir dera bausmes dalijančiai institucijai, į ilgas diskusijas su „Lietuvos žiniomis“ nesileido, tik paprašė pateikti skundą. Telefonu taip pat paaiškino, kad skundo forma – laisva ir anoniminė, ką nori, tą rašai. Apie tai, kokia yra tolesnė skundo administracinio nagrinėjimo tvarka ir kokios laiko sąnaudos, neskelbiama net interneto svetainėje. Į „Lietuvos žinių“ klausimą raštu buvo atsakyta, kad 2018-aisiais VKI gavo 32 tokius rašytinius skundus (po 2,6 per mėnesį), visi jie išnagrinėti ir pasitvirtino.

Ką dar pernai veikė VKI, inspekcijos interneto svetainėje nesužinosime, nes pateikta tik 2017-ųjų ataskaita. Joje matyti, kad inspekcijos darbuotojai stebėjo televiziją ir spaudą, skelbė internetines pamokėles apie TV laidų vedėjų kalbos klaidas.

Iš „Lietuvos žinių“ susirašinėjimo su VKI sužinojome, jog 2018 metais inspekcija „skyrė 3 administracines nuobaudas: du įspėjimus ir 40 eurų baudą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 497 ir 498 straipsnius“. Pavyzdžiui, piniginę baudą gavo vienas restoranas už informaciją, pateikiamą ne valstybine kalba, o įspėjimus už reklamoje padarytas kalbos klaidas – įmonės vadovas, spaudoje – leidinys.

Beje, leidinys sulaukė įspėjimo už tai, kas nuo šių metų pradžios jau nebeteko juridinio piniginės baudos pagrindo, – už Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo nepaisymą. Mat sausio pabaigoje Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai pavaldi VKI, nutarė pripažinti netekusiu galios savo pačios prieš 22 metus priimtą nutarimą dėl Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo.

Planų kiaurasamtis

Iš VKI viršininko pareigas laikinai einančio Donato Smalinsko rašto, atsiųsto „Lietuvos žinioms“, aiškėja, kad jo vadovaujama įstaiga kartu 60 visose šalies savivaldybėse dirbančių kalbos tvarkytojų „nuolat tikrina (...) įstatyme nustatytus kalbos apsaugos objektus (...) ir taiko administracinio poveikio priemones už pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 497–503 straipsniuose“.

Pernai, kaip teigia D. Smalinskas, buvo surašytas 161 nurodymas dėl neišlaikytų valstybinės kalbos egzaminų pagal Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas. Kasmet (pagal inspekcijos interneto svetainėje pateikiamą planą) patikrinama 60 įvairių sričių įmonių ir įstaigų. Anot D. Smalinsko, savivaldybių kalbos inspektoriai taip pat dirba pagal savo tikrinimo planus.

Tačiau iš VKI viešai pateikto veiklos plano negalime spręsti, kaip inspekcija stebi gyventojus valstybine kalba įpareigotas aptarnauti „ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos įstaigas“, nes jos į planą neįtrauktos.

Temidė supranta tik graikiškai

Neaptikome ir ginčų teismuose. „Ankstesniais metais piliečiai ir juridiniai asmenys dažniausiai skundė inspekcijos sprendimus dėl viešųjų užrašų, autobusų maršrutų lentelių, gatvių pavadinimų lentelių nevalstybine kalba, administracinių nuobaudų taikymo konkretiems asmenims, – „Lietuvos žinioms“ rašo D. Smalinskas. – 2017 metais Valstybinė kalbos inspekcija kartu su Vyriausybės atstovu Vilniaus apskrityje ir Valstybine lietuvių kalbos komisija teismo keliu bandė įtikinti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad vartojant dvikalbius gatvių pavadinimus pažeidžiamas Valstybinės kalbos įstatymas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės kalbos vartojimą.“

Ankstesnėje Lietuvos teismų praktikoje dėl gatvių pavadinimų rašymo tik valstybine kalba galiojo tikrai griežtos nuostatos. Tačiau 2017 metais Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendimu administracinėje byloje nustatė, kad tam tikrais atvejais gatvių pavadinimus galima rašyti ir kitomis kalbomis. Tokį teismo sprendimą VKI buvo apskundusi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet šis 2019 metais paliko galioti ankstesnį teismo sprendimą.

Pernai VKI veiksmų teismui niekas neskundė.


Apie „Uber“ ir ne tik

Kai pasaulinė „Uber“ šią gegužę pirmą kartą pasiūlys savo akcijų vertybinių popierių rinkoje, ji bus trečia pagal dydį technologijų kompanija po „Alibaba“ ir „Facebook“. Jei nenutiks ryškesnių rinkos korekcijų, apie kurias perspėja žurnalas „The Economist“, „Uber“ kompanijos vertė gali siekti 10 mlrd. JAV dolerių.

Tiesa, „The New York Times“ primena, kad „Twitter“, „Snap“, „Spotify“ ir „SurveyMonkey“, ėmusios prekiauti akcijomis, ne uždirbo, o prarado pinigų. Rengdamasi atsiverti rinkai „Uber“, iki šiol neprivalėjusi skelbti savo finansinių rezultatų, pranešė, kad 2018 metų paskutinį ketvirtį patyrė 842 mln. JAV dolerių nuostolių, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2017-aisiais, nors užpernai kompanijai teko gerokai išsilaižyti, kai aikštėn iškilo 57 milijonų (tarp jų – 50 mln. keleivių visame pasaulyje) asmeninių duomenų vagystės skandalas, kurį „Uber“ buvo nutylėjusi.

Niujorko meras Billas de Blasio dar pernai įvedė „Uber“ privalomas taisykles dėl vairuotojų darbo apmokėjimo, mat jie, nebegalėdami susimokėti nuomos už būstą JAV didmiestyje, išėjo į gatves.