Paminklas partizanų vadui Vanagui stovės Čikagoje
Ką tik Lie­tu­vo­je vie­šė­ju­sios JAV lie­tu­vių bend­ruo­me­nės vi­ce­pir­mi­nin­kės Aus­tė­jos Sruo­gos tei­ra­vo­mės, ko­kiais rū­pes­čiais gy­ve­na iš­ei­viai už At­lan­to, ir kaip ren­gia­ma­si ge­gu­žės 4 die­ną Či­ka­go­je ati­deng­ti pa­mink­lą par­ti­za­nų va­dui Adol­fui Ra­ma­naus­kui-Va­na­gui.

Tai, kad Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago (1918 – 1957) gimimo šimtmečiui skirto paminklo (skulptorius Jonas Jagėla) pernai nepavyko pastatyti jo gimtajame mieste Niu Britene (Konektikuto valstijoje), galima sakyti, išėjo į naudą. „Numatytoji vieta Čikagoje – skveras prie Pasaulio lietuvių centro, kuriame renkasi daugiau kaip 40 lietuviškų organizacijų, – yra neginčijamai geresnis pasirinkimas. Čia paminklas bus tikrai labiau lankomas, – teigė bendruomenės vicepirmininkė. – Be to, atsiras ir daugiau atminimo simbolių, bus įkurtas Laisvės parkas.“

Čikagoje iškilsiančio paminklo partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui (skulptorius Jonas Jagėla) maketas. / Pasaulio lietuvių centro archyvo nuotrauka

Sumaišties nesukėlė

Po visuomenės veikėjos Rūtos Vanagaitės pareiškimo ir užpernai sukelto skandalo, esą A. Ramanauskas-Vanagas galėjo bendradarbiauti su KGB ir gal netgi galėjo būti prisidėjęs prie Holokausto, Niu Briteno miesto valdžia pernai atsisakė suteikti leidimą statyti paminklą. Nors R. Vanagaitė, istorikams pateikus svarbių argumentų, dėl ankstesnių savo teiginių vėliau atsiprašė Lietuvos žiniasklaidoje, amerikiečių, matyt, tai nepasiekė ir jie nenorėjo girdėti nei Lietuvos valdžios, nei lietuvių bendruomenės atstovų paaiškinimų. Tačiau sumaišties tarp JAV lietuvių neatsakingi pareiškimai nesukėlė.

Austėja Sruoga: „Trys organizacijos – Pasaulio lietuvių centras, JAV lietuvių bendruomenė ir Lietuvos konsulatas Čikagoje – mielai sutiko paminklą Vanagui pasistatyti Čikagoje, prie Pasaulio lietuvių centro pastato.“

„JAV gyvenantys lietuviai, emigravę dramatiškais laikais, turi tvirtą nuostatą apie pokarį ir jų nuomonę nelabai gali pakeisti R. Vanagaitės pareiškimai, – teigė A. Sruoga. – Trys organizacijos – Pasaulio lietuvių centras, JAV lietuvių bendruomenė ir Lietuvos konsulatas Čikagoje – mielai sutiko paminklą pasistatyti Čikagoje, prie Pasaulio lietuvių centro pastato. Tai jungtinis projektas, iš kurio dar išaugo graži idėja – toje vietoje, kur bus statomas paminklas, įrengti Laisvės parką. Labai vertiname Lietuvos generalinio konsulo Čikagoje Mantvydo Bekešiaus ir Pasaulio lietuvių centro direktoriaus Artūro Žilio indėlį.“

Šiuo metu skvere jau yra vienas paminklas, skirtas Lietuvos partizanų ir Sibiro tremtinių atminimui. Parką, Austėjos teigimu, planuojama taip sutvarkyti, kad jame bendruomenė galėtų minėti ir švęsti įvairias tautines šventes, istorines datas. Ateityje čia iškils ir daugiau paminklų.

Pasaulio lietuvių centre veikia 39 skirtingos organizacijos, čia nuolat verda gyvenimas. Tai labai gyvas pastatas. „Moksleiviai Čikagoje netilpo į šeštadieninę mokyklą, tad renkasi penktadieniais ir šeštadieniais, iš viso lietuviai savaitgaliais čia suveža daugiau kaip 700 vaikų, – kalbėjo pašnekovė. – Dėl lankomumo ši vieta paminklui yra kur kas geresnė.“

Parke prie Pasaulio lietuvių centro jau seniai atidengtas paminklas partizanams ir tremtiniams. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Didžiausia bendruomenė

Kaip pasakojo A. Sruoga, 1951 metais įkurta JAV lietuvių bendruomenė šiuo metu yra didžiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Ją dabar sudaro 58 apylinkės, veikiančios 27 valstijose. Bendruomenė turi 44 šeštadienines lietuviškas mokyklas, o bendruomenės valdybą sudaro daugybė komitetų, kuruojančių atskiras sritis – kultūrą, švietimą, sportą, visuomeninius reikalus, leidybą ir t. t. Didžiausias bendruomenes turi Čikaga, Los Andželas, Klivlandas, Detroitas, Naujasis Džersis, Atlantoje daug suvažiavusio jaunimo.

Pasiteiravus, ar JAV lietuvių bendruomenėje juntamos dvi skirtingos stovyklos – nuo seno įsikūrę vyresnės kartos emigrantai ir naujoji banga, atvykusi jau nepriklausomybės metais, pašnekovė teigė, kad dabar kaip tik vyksta kartų kaita. „Todėl mums labai svarbu išlaikyti ir puoselėti tai, ką sukūrė vyresnės kartos emigrantai, – teigė Austėja. – Bendruomenei jau 68 metai. Joje puikiai veikia nuo seno sukurta struktūra, finansavimo šaltiniai.“

Pasaulio lietuvių centras Čikagoje su savo bažnyčia. Parke prie pastato bus atidengtas paminklas partizanų vadui Vanagui. / Pasaulio lietuvių bendruomenės archyvo nuotrauka

Nuo seniai JAV lietuvių bendruomenė bendradarbiauja su Lietuvių fondu, 1962 metais įkurtu Ilinojuje. Šio pelno nesiekiančio fondo tikslas yra remti ir išlaikyti lietuvišką kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus. Daugiausia paramos JAV lietuvių bendruomenė sulaukia iš šio fondo, jo remiamos gyvuoja ir lietuviškos mokyklos, vyksta kultūriniai renginiai. „Senoji karta ir bažnyčias pastatė, ir centrams pastatus nupirko. Įsivaizduokite, bendruomenė yra nupirkusi žemės sklypą (nuo Čikagos 3 valandos kelio) su pušynu prie ežero. Ten vasarą vaikai vyksta stovyklauti, rengiami įvairūs bendruomenės renginiai. Tikrai nežinia, ar naujoji banga, į JAV atvykusi pastaraisiais dešimtmečiais, sugebėtų nuo nulio sukurti tokią bendruomenės struktūrą, ar pirktų savo susibūrimams žemės, – sakė A. Sruoga. – Norisi, kad jaunimas tai perimtų ir puoselėtų toliau. Tai laikau ir savo veiklos uždaviniu.“

Šiemet JAV lietuvių choristai į Lietuvą važiavo dar ir norėdami pasakyti, koks jiems svarbus artėjantis referendumas dėl dvigubos pilietybės.

Adaptuoti vadovėliai

Pasak Austėjos, bendruomenės narių vaikai, jau gimę Amerikoje, labai greitai išmoksta lietuviškai. Vien jau šeštadieninių mokyklų skaičius daug pasako apie tėvų norą vaikus mokyti lietuviškai. „Pati turiu lietuvišką darželį, kurį lanko 40 vaikų iš lietuvaičių arba mišrių šeimų, – kalbėjo A. Sruoga. – Kartais mamos abejoja, ar gerai, kad darželyje kalbama tik lietuviškai. Sakau joms, kad anglų kalbą vos pradėję eiti į mokyklą iškart „pasigaus“, o į lietuvių kalbos mokymąsi, neskaitant tautinio identiteto įprasminimo, galima žvelgti kaip į vaiko smegenų lavinimą dar viena kalba. Į darželius bendruomenės narių vaikai ateina kalbėdami mišria kalba. Jei su tėvais namie kalbasi lietuviškai, angliškų žodžių prisigaudo iš vyresnių brolių ar seserų, televizijos. Darželyje puikiausiai išmoksta abėcėlę, dainelių, eilėraščių.“

Vadovėliai, kaip teigė Austėja, didelė problema. „Daugelį metų buvau susijusi su didžiausia JAV lietuviška Maironio lituanistine mokykla, kurioje mokosi 750 vaikų. Mokykla įkurta 1959 metais Lemonte, – pasakojo JAV bendruomenės vicepirmininkė. – Dabar jau yra išleisti specialūs, adaptuoti vadovėliai pirmokams ir antrokams. Buvome pasikvietę specialistų iš Lietuvos, jie dalyvavo pamokose, stebėjo vaikus, vadovėlius pritaikė būtent šeštadieninėms mokykloms. Tiesiog imti ir naudoti Lietuvos mokykloms skirtų vadovėlių negalime dėl paprastos priežasties – mokomės kur kas mažiau dienų nei Lietuvoje. Amerikoje vaikai į lietuviškas mokyklas per metus eina tik 33 savaitgalius, be to, mišriose šeimose vaikams tai jau yra antra kalba, tad ir vadovėlius reikėjo adaptuoti.“

Pernai Lietuvos šimtmečio proga prestižiniame Čikagos teatre "Auditorium" rodytame miuzikle dainavo ir 64 JAV lietuvių choro "Dainava" dalyviai. / JAV lietuvių bendruomenės archyvo nuotrauka

Amerikos lietuviams pagelbėjo Elena Marcelionienė, Lietuvoje parengusi vadovėlių neįgaliems vaikams, turinti patirties juos pritaikyti pagal specialiuosius poreikius. Kaip pasakojo A. Sruoga, kai kuriuos vadovėlius mokyklos yra atsivežusios iš Lietuvos, bet tik dalį jų pritaiko.

„Bendradarbiaujame su leidykla „Alma littera“, leidžiančia mums išsirinkti tai, kas tinka, ir atsigabename į JAV lietuviškas mokyklas. Prisimenu, kai prieš šešiolika metų atvykau į JAV, tuo metu mokyklos naudojo prieš 20–30 metų parašytus vadovėlius, juos jau tikrai reikėjo atnaujinti“, – sakė A. Sruoga. Ji su vyru ir penkerių metų sūnumi į JAV iš Lietuvos išvyko 2003 metais laimėjusi žaliąją kortą. Amerikoje pirmoji šeima iširo. Antrąją Austėja sukūrė su Vytautu Sruoga, į JAV iš Lietuvos atvykusiu taip pat jau nepriklausomybės metais. Vytauto senelis – rašytojo Balio Sruogos brolis. Dabar jau du sūnus auginanti šeima neįsivaizduoja, kad jie galėtų nemokėti lietuviškai.

Sieja bendrystė

Pastarasis A. Sruogos apsilankymas Lietuvoje sutapo su miuziklo „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“ (režisierė Andželika Cholina) rodymu Kaune, „Žalgirio“ arenoje, balandžio pradžioje. Miuzikle dainavo JAV lietuvių choras „Dainava“. Kaip pasakojo spektaklį stebėjusi Austėja, visus buvo apėmusi tokia nenusakoma nuotaika, atrodė, tarsi būtų susirinkusi didžiulė šeima. „Jūs neįsivaizduojate, ką choristams reiškė dainuoti šiame miuzikle. Pernai, Lietuvos šimtmečio proga, miuziklas buvo rodytas prestižinėje 127 metų senumo Čikagos teatro „Auditorium“ salėje. Į ją ne bet kas pakliūva, labai didelė atranka. Džiaugėmės, kad salė, kurioje telpa 4 tūkst. žiūrovų, buvo sausakimša. Jau tada visi kalbėjo, kad tai buvo daug daugiau nei spektaklis, kažkas nenusakomo tvyrojo ore – meilė Lietuvai, bendrystė“, – kalbėjo Austėja.

Mums labai svarbu išlaikyti ir puoselėti tai, ką sukūrė vyresnės kartos emigrantai.

„Dainavos“ choristai minėtame miuzikle atsirado ne iškart. Pasak pašnekovės, kai buvo sumanyta spektaklį parodyti Čikagoje, jame jau dainavo 14 choristų iš Lietuvos, bet juos visus atsivežti į Čikagą būtų buvę labai brangu. „Tada prisiminėme, kad turime gerą chorą ir profesionalų jo vadovą Darių Polikaitį. Choras pasiruošė. Kai atvyko A. Cholina, iki premjeros Čikagoje buvo likusios trys dienos. Po pirmos dienos režisierė buvo nustebusi, sakė negalinti suprasti, kaip jiems taip greitai pavyko įsijausti į legendą. Dar nesuprantamiau jai buvo tai, kad beveik trečdalis choristų yra vyresnio amžiaus, gimusių JAV, o dainavo be akcento. Tik baigdavo dainuoti, ir jau kalbėdavo su akcentu“, – juokėsi Austėja.

Prie Pasaulio lietuvių centro ir bažnyčios nuolat vyksta įvairiausi lietuvių susibūrimai. / Pasaulio lietuvių centro archyvo nuotrauka

Tarp daugiau kaip 70 choristų yra net ir keli lietuviškai dainuojantys amerikiečiai. Miuzikle Čikagoje dainavo 64, o dabar į Lietuvą atskrido 50 choristų. Parodžius miuziklą Čikagoje jo kūrėjai sakė negalintys pamiršti to nenusakomo, tiesiog ore tvyrojusio patriotizmo, meilės, ilgesio Lietuvai. Todėl kai šiemet buvo planuojamas spektaklis Kaune, organizatoriai taip pat norėjo matyti „Dainavos“ choristus. Austėjos teigimu, trys dienos repeticijų Kaune, vėliau pasirodymas „Žalgirio“ arenoje buvo fantastinis laikas. „Šiemet choristai į Lietuvą važiavo dar ir norėdami pasakyti, koks naujosios bangos emigrantams svarbus artėjantis referendumas dėl prigimtinės teisės išsaugoti Lietuvos pilietybę“, – sakė A. Sruoga.