Ligoninėse – tatuiruotos paklodės dar iš sovietinių laikų
Lie­tu­vos at­kū­ri­mo tris­de­šimt­me­tis – vos po me­tų, bū­si­mų šven­ti­nių iš­kil­mių pro­jek­tai jau stra­te­guo­ja­mi, ta­čiau iš­ti­są po­so­vie­ti­nę kar­tą iš­au­gi­nu­si vals­ty­bė ne­ti­kė­to­se vie­to­se vis dar ap­nuo­gi­na sa­vo pra­ei­ties ran­dus ir ta­tui­ruo­tes. Šį­kart – sve­ti­muo­se pa­ta­luo­se.

„Tik atsitiktinai patekęs į ligoninę supratau, kur iš tikrųjų gyvenu. Miegojau ant paklodžių, paženklintų „Minzdrav“ (rus. Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministerija) logotipu, o greta lovoje miręs žmogus gulėjo porą valandų. Rytą gavau nuo sovietmečio pažįstamą batono riekę ir kubelį sviesto“, – skaičiuodamas patirties akimirkas pirštus lenkė pinigų perlaidų kompanijos Pinigų plovimo prevencijos padalinio vadovas Dangis Kriščiūnas.

Skirtingai nei kiti pacientai, gydomi VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės reanimacijos skyriuje, D. Kriščiūnas ten pateko ne kritinės būsenos: lankantis Preiloje jam suskaudo ranką. Gydytojas Klaipėdoje įtarė „pokryžminės venos trombą“. Diagnozė pasitvirtino ir po 5 valandų kelionės asmeniniu automobiliu jis jau sėdėjo Vilniaus miesto klinikinės ligoninės laukiamajame.

Į reanimacijos skyrių D. Kriščiūną dar po septynių valandų paguldė vidurnaktį, nes iki tol „pavargęs gydytojas operavo kitą ligonį“. „Kol laukiau, niekas jokių tyrimų nedarė, sėdėjau, negalėdamas pasitraukti, ir tiek, – pasakojo jis. – O dėl „Minzdrav“ paklodės reanimacijos palatoje man paaiškino, kad ši – paskutinė tokia visoje ligoninėje. Tačiau tai netiesa. Kai vėliau buvau perkeltas į angiochirurgijos skyrių, pamačiau, kad palatos kaimyno patalynė visiškai tokia pati.“

Jo žodžiais, visi ligoninės rakandai „pabuvę“ ir aplūžę, o gydytojai į darbą atvažiuoja 90 tūkst. eurų kainuojančiai džipais. „Matyt, užsidirba kitur“, – spėjo buvęs policininkas. Anot D. Kriščiūno, per 30 metų niekas nepasikeitė trijose viešųjų paslaugų srityse: švietimo, teisėsaugos ir sveikatos apsaugos.

Žvakės ir „abrozdėliai“

„Čia pat, reanimacijos palatoje, naktį mano kaimynui darė operaciją. Sanitarė tiesiog pritraukė prie jo lovos stalelį, ant kurio prieš tai buvo padėtas mano maistas. Stalelis kaipmat virto medicinos prietaisų stovu. Širmutę pastatę gydytojai bandė reanimuoti palatos kaimyną, prijungė jam dirbtinę plaučių ventiliaciją“, – prisiminė pašnekovas.

Kad rytą kaimynas mirė, D. Kriščiūnas sako supratęs iš uždegtos žvakės. Jos liepsnelė už širmos žybsėjo porą valandų – kol išvežti lavono atvyko specialios tarnybos.

Dangis Kriščiūnas: „Tik patekęs į ligoninę supratau, kur gyvenu. Miegojau ant paklodžių, paženklintų „Minzdrav“ užrašais, o gretimoje lovoje porą valandų gulėjo negyvas žmogus.“

„Beje, vos įžengęs į palatą pastebėjau, kad aplink gausu katalikų ir stačiatikių „abrozdėlių“. Supratau, jog mirtis čia lankosi dažnai, – darė išvadą vyras.– Jos kaimynystę patyriau ir aš, kai greta (už širmutės) gulėjo lavonas, o man personalas lyg niekur nieko patiekė pusryčius.“

Pernai šioje Vilniaus Antakalnio gatvėje esančioje gydymo įstaigoje mirė per 700 žmonių (maždaug du per dieną), t. y. 2,5 proc. visų į ligoninės stacionarą patekusių ligonių.

„Paveldo“ archeologija

Beje, dabartinės Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerija, nors iš dalies yra išlaikiusi pavadinimą („Minzdrav Rossiji“), turi kitokį ženklą – aukso spalvos dvigalvį erelį su trimis karūnomis ir medicinine gyvate. Taigi „tatuiruotos“ paklodės tikrai „vintažinės“ – dar iš sovietinių laikų.

Pastaruosius aštuonerius metus Lietuvos ligoninėse nebedirbančio mikrochirurgo teigimu, tokios patalynės esama visur Lietuvoje, nes dar sovietų laikais jos buvo nupirkta „neįmanomas“ kiekis. „Minzdrav“ paklodės, kaip ir kiti ilgai naudojami daiktai, yra apaugusios legendomis – neva pasiūtos iš „labai geros kokybės“ Uzbekijos medvilnės.

Žodis – ne žvirblis. Gerbiami „Lietuvos žinių“ skaitytojai, jei gydotės vienoje iš 65 Lietuvos ligonių ir esate gavę „Minzdrav“ patalynę, į LŽ feisbuko paskyrą dėkite fotografiją su nuoroda, kokioje ligonėje esate. Pažymėkite datą ir grotažymę: #tatuiruotospaklodės.

Tačiau vyresnės kartos žmonės, daugiau kaip prieš 30 metų gulėję ligoninėse, kuriose kitokios (be „Minzdrav“ ženklų) patalynės tiesiog nebuvo, gali paliudyti, jog sovietmečio paklodės yra paprasčiausiai žemesnės ekonominės klasės. Sovietų Sąjungoje jas dažė tam tikra lengvai atpažįstama spalva, kad visuotinio stygio sąlygomis ligoninės galėtų apsisaugoti nuo vagysčių.

Tuo metu „Lietuvos žinių“ kalbintas jaunimas nelabai suprato, apie ką šnekama. Feisbuko komentatorė sveikatos temomis ir VšĮ Karoliniškių poliklinikos rezidentė Justė Latauskienė spėliojo: „Gal ten sena patalynė, gal retro dizainas, gal fotografija padirbta?“

Kadaise slaugytojų mokyklą baigusi, bet sovietinių laikų taip pat nebeatsimenanti Lina Pilibavičiūtė dukart paklausė, ką norima sužinoti, nes nesupratusi paties žodžio „Minzdrav“. Nemažai pašnekovų prisipažino apskritai nemokantys kirilicos, todėl net negalėtų perskaityti, kas parašyta.

Tačiau sovietinius ženklus pastebi ne visi. Pasak valstybės tarnautojo, kurio pavardė „Lietuvos žinioms“ žinoma, tokią pat „Minzdrav“ patalynę prieš pusantrų metų jis matė VšĮ Vilniaus gimdymo namuose, kuriuose lankė savo naujagimę. „Dukros mama net neatkreipė dėmesio, nes po gimdymo buvo pavargusi ir išsekusi, o man iškart užkliuvo“, – neslėpė jis. Jauni tėvai tuomet turėjo įvairių šeiminių reikalų, susijusių su naujagime, todėl skundo neteikė ir viešų žygių nesiėmė.

Tatuiruotos paklodės. / Dangio Kriščiūno nuotrauka

Kieno gi čia rūpestis

Prieš gerą pusmetį, užvirus aistroms dėl maisto tiekimo valstybės biudžeto įstaigoms, feisbuke, be „Daktariškos“ dešros ar lėkščių, kupinų „nuliūdusių“ barščių, buvo pasirodę ir „tatuiruotų“ paklodžių nuotraukų. Tačiau diskusijos apie maistą įsisiūbavo plačiau, o sovietinė patalynė, trumpam įpūtusi pasidalijimo nuotraukomis vajų, iš lengvos ironijos balutės taip ir neišsiliejo į jūrą, pamažu nuvėso.

Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Ryšių su visuomene tarnybos, „materialinis turtas (indai, patalynė, baldai ir kt.), jeigu jo įsigijimo vertė mažesnė nei 500 eurų, laikomas trumpalaikiu (ūkiniu inventoriumi), kurio naudojimo laikas – ne ilgiau kaip vieni metai“. „Lietuvos žinių“ gautame paaiškinime sakoma, kad „nepaisant nustatyto tinkamumo vartoti, visi gydymo įstaigose esantys daiktai turi būti tvarkingi, estetiški, nekelti pavojaus pacientams ir personalui bei atitikti higienos reikalavimus. Tad ar turtas išties dar tinkamas naudoti, turi spręsti už jį atsakingi darbuotojai pagal realią turto būklę“.

„Vienareikšmiškai – taip neturi būti. Ant patalynės mūsų šalies gydymo įstaigose negali būti sovietinių užrašų. Tuo turėtų pasirūpinti gydymo įstaigos vadovybė, nes tai yra ūkiniai organizaciniai klausimai“, – raštu pakomentavo sveikatos apsaugos ministro patarėja ir atstovė spaudai Lina Bušinskaitė-Šriubėnė.

Klausimu ji tuoj pat pasidalijo su Vilniaus savivaldybės mero patarėju viešiesiems ryšiams Aleksandru Zubriakovu. Šis net būdamas komandiruotėje sakė susisiekęs su Jonu Bartlingiu, Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriumi. Esą jis jau domisi šia problema.

Prasidėjo tikra javapjūtė? Tačiau kaip atsitiko, kad 17 mūsų šalies vyriausybių vadovų ir sveikatos apsaugos ministrų „Minzdrav“ paklodės iki šiol neužkliuvo?

Viena vertus, galiojantis šalies Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnis numato 100–300 eurų baudą už nacistinių ir sovietinių simbolių naudojimą. Tačiau „Minzdrav“ užrašas yra žalios spalvos, jame nevaizduojamas kūjis su pjautuvu ir sovietinė žvaigždė. Taigi simbolis – ne sovietinis, o utilitarinis, vadinasi, legalus.

Tokiu pat „beveik“ legalumu, regis, vadovaujasi pati Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savo susirinkimų salėje demonstruodama LSSR socialinio aprūpinimo liaudies komisaro Juozo Stimburio fotografiją. Pagal minėtą Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį baudžiama tik už SSRS, bet ne už LSSR komunistų partijos vadovų atvaizdų platinimą. Nėra kodekse, vadinasi, teisėta.

Ta pačia landa naudojosi ir radikalus jaunimas, kovo 11-ąją prie Vilniaus Arkikatedros švaistęsis juoda-balta-raudona 1867–1871 metų Vokietijos konfederatų vėliava: neuždrausta, todėl galima tai daryti.

O kaipgi 60 metų senumo ligoninė, kurioje yra gimęs ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sūnus, ir šio rašinio autorė, ir dar per 144 tūkst. kūdikių? Vien pernai joje pasaulį išvydo 2522 naujagimiai, dešimtoji dalis visų Lietuvos tuometinių kūdikių.

Kompanijos "Western Union Lietuva" Pinigų plovimo prevencijos padalinio vadovas Dangis Kriščiūnas ligoninėje. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Slėpynės: „skiniukas bum-bum“

Pusantros dienos paklaidžiojus po Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri yra VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės steigėja, reikalai pajudėjo. Šiuo metu atostogaujantis merijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius J. Bartlingas telefonu patikino: „Su ligoninės vadovybe susisiekėme, paprašėme minėtas paklodes išimti iš visur: sandėlių, skalbyklų ir valyklų. Vyksta inventorizacija, po kurios jos bus nurašytos.“

Pasak J. Bartlingo, ligoninė, kuriai kasdien prireikia labai daug patalynės, naudoja trijų rūšių paklodes: savą, seną (iš sandėlių su užrašais „Minzdrav“), prieš 15 metų pirktą naujesnę patalynę ir dar perka skalbimo paslaugas, kai skalbyklos gydymo įstaigai pateikia ir surenka nuosavus skalbinius. Tai atsieina pigiausiai.

Departamento vadovas neslėpė, kad savivaldybės atstovai apskritai ne iš karto suprato, apie kokius patalus kalbama. „Ieškojome paženklintų kūjais ir pjautuvais, manėme, jog tai kokia nors provokacija. Tačiau dabar jau aišku – tai senas reliktas, išlikęs iki mūsų laikų. Tą „palikimą“ reikia surinkti ir nurašyti. Grįšiu po atostogų, pasirūpinsiu, patikrinsiu ir pranešiu“, – patikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento vadovas.

Žodis – ne žvirblis. Gerbiami „Lietuvos žinių“ skaitytojai, jei gydotės vienoje iš 65 Lietuvos ligonių ir esate gavę „Minzdrav“ patalynę, į LŽ feisbuko paskyrą dėkite fotografiją su nuoroda, kokioje ligonėje esate. Pažymėkite datą ir grotažymę: #tatuiruotospaklodės.