Lietuvos išsivadavimas – pasaulio galingųjų akimis
„Tai, kas pa­siek­ta, iš­lie­ka. Bal­ti­jos vals­ty­bės sky­rė­si nuo ki­tų so­vie­ti­nių res­pub­li­kų oku­pa­ci­jos ne­pri­pa­ži­ni­mo po­li­ti­ka, prieš­ka­rio pa­tir­ti­mi. Lie­tu­va tai tiks­liau­siai pa­nau­do­jo, at­kur­da­ma sa­vo vals­ty­bę. Bu­vo tas ak­me­nė­lis, ku­rio bol­še­vi­kai ne­ga­lė­jo pra­ry­ti“, – sa­kė Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys Al­gir­das Sau­dar­gas per lie­tu­viš­kai iš­leis­tos Mi­chae­lo R. Besch­los­so ir Stro­be'o Tal­bot­to kny­gos „Aukš­čiau­siu ly­giu. Šal­to­jo ka­ro pa­bai­gos is­to­ri­ja iš pir­mų­jų lū­pų“ pri­sta­ty­mą.

Lietuviškame leidinyje pateiktos amerikiečių autorių 1993 metais pasirodžiusios knygos fragmentai, tiesiogiai ar per bendrą kontekstą susiję su Baltijos valstybių byla. Vertimo sumanytojas – europarlamentaras A. Saudargas, pats dalyvavęs tuose įvykiuose prieš tris dešimtmečius kaip pirmasis Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras. Mūsų valstybės kūrimas prisimintas ir Užsienio reikalų ministerijoje surengtoje diskusijoje „Kovo 11-oji pasaulio akimis“, pristatant knygą „Aukščiausiu lygiu. Šaltojo karo pabaigos istorija iš pirmųjų lūpų“.

Tokios pasaulio realijos

„Kitąmet Kovo 11-ajai bus 30 metų. Kai tiek daug laiko prabėga, galima objektyviau vertinti. Bent jau reikia tai daryti. Šaltinių ir faktų niekada nebus per daug, atvirai kalbant, ties kai kuriais epizodais norėtųsi ir daugiau autentiškos informacijos. Knyga „Aukščiausiu lygiu“ yra vienas tokių mėginimų bent šiek tiek atskleisti, kaip mes atrodėme pasauliui didžiųjų akimis, kaip kas ką vertino, kaip veikė asmenybės“, – sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Iš karto po įvykių pateiktas pasakojimas mums be galo svarbus kaip įvykių kronika, kaip žvilgsnis iš pasaulio, kas tuo metu vyko ir kodėl.“

Lietuvos politikui teko susitikti su S. Talbottu pirmą kartą prieš 25 metus, kai jis buvo JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas. Jauna šalis Lietuva, kaip prisiminė užsienio reikalų ministras, tada mintimis veržėsi ir į NATO, ir į Europos Sąjungą (ES), bet tuo beveik niekas netikėjo. Žiūrėjo šiek tiek įtariai, gal net su tam tikru priekaištu, iš vienų jaustu labiau, iš kitų – mažiau, dėl vandens drumstimo, nes santykiai su Rusija vis dėlto buvo strategiškai svarbūs. Ne kartą girdėjo iš būsimų sąjungininkų, kad mūsų šalis maža ir šauni, laisvės kova jaudinanti, bet mes niekada nebūsime NATO nariai ir turime suprasti teisingai: tokios pasaulio realijos.

„Iš S. Talbotto irgi jutau tokį netiesioginį pasakymą. Tačiau kai pastarąjį kartą buvau jį susitikęs, „Brookings“ tyrimų organizacijos prezidentas jau kaip veteranas iš aukšto žvelgė į visą tą istoriją ir su didžiule simpatija kalbėjo apie tai, ką mes darome, ką nuveikėme ir ypač – ką pasiekėme. Tada ir pagalvoji, kad mes nesuvokiame, ką sugebėjome per tą laiką pasiekti. Mes visi. Ir tie, kurie tai darė, ir tie, kurie netrukdė ar labiau trukdė. Taip yra, kad į laisvę ateina visi – ir tie, kurie už ją kovoja, ir tie, kurie tuo pasinaudoja, – arba neateina niekas“, – pabrėžė L. Linkevičius.

Iš istorijos juodraščio

Pasak diskusijos moderatoriaus dr. Dariaus Kuolio, du labai rimti autoriai – garsus istorikas M. Beschlossas, rašęs ne apie vieną JAV prezidentą, ir žurnalistas, politologas, politikos veikėjas S.Talbottas – 1993 metais išleido knygą „Aukščiausiu lygiu“ kaip tam tikrą istorijos juodraštį. Iš daugybės šaltinių Maskvoje, Vašingtone, Vakarų Europos sostinėse surinko sodrios informacijos ir ja labai skubiai pasidalijo. Lietuviškas leidimas pasirodė tik šiemet.

Europarlamentaras A. Saudargas prisiminė, kad dar 1995 metais perskaitė originalą. Atrodė, kad tokia knyga reikalinga ir Lietuvoje, tačiau iki šiol ji nebuvo lietuviškai išleista. Todėl baigdamas savo politinę tarnystę, europarlamentaras pasinaudojo Europos liaudies partijos parama, kad būtų galima išleisti bent trečdalį išverstos knygos.

„Iš tokios nutekėjusios informacijos, dėl kurios iš anksto buvo sutarta, labai šviežiai, iš karto po įvykių pateiktas pasakojimas mums be galo svarbus kaip įvykių kronika, kaip žvilgsnis iš pasaulio, kas tuo metu vyko ir kodėl, – sakė politikas. – Praėjo 30 metų, užaugo nauja karta. Mums reikalingas kartų dialogas. Kasmet prisimename Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną. Kuriame savo istorinę atmintį, bet esame labai susikoncentravę į save. Tai reikia daryti, bet blaivus žvilgsnis iš šalies svarbus susivokti. Kaip plaukiančiam laivui svarbu žinoti, kur Scilė ir Charibdė.“

Užsienio reikalų ministerijoje surengtoje diskusijoje "Kovo 11-oji pasaulio akimis" (iš kairės) kultūrologas, visuomenės veikėjas dr. Darius Kuolys, europarlamentaras Algirdas Saudargas ir politikos apžvalgininkas dr. Kęstutis Girnius. / Alinos Ožič nuotrauka

Europarlamentaras A. Saudargas citavo seną prancūzų posakį: „Istorija – tai romanas, kuris buvo, o romanas – tai istorija, kuri galėtų būti“. Knygoje atpasakota, kas iš tikrųjų buvo, bet lygia greta kyla minčių, kas galėjo būti kitaip.

„Knygos centre – bolševikų partijos žlugimas. Tas organizmas nebepajėgė išlaikyti. Kai pradėjo griūti, visas pasaulis nuščiuvo. Jei to nebūtų įvykę, labai abejoju, ar dabar diskutuotume; NATO, ES narystė būtų visiškos fantazijos. Geriausiu atveju būtume Ukrainos ar Gruzijos pozicijoje, – svarstė politikas. – Kinijoje panaši partija išliko, persitvarkė ir dabar konkuruoja su JAV.“

Vertingiau nei prisiminimai

Kaip pabrėžė politikos apžvalgininkas dr. Kęstutis Girnius, mūsų valstybės kūrimo metais nuo Sąjūdžio laikų komentavęs visus politinius įvykius per Laisvosios Europos radiją, knygos autoriai turėjo labai gerus ryšius, greitai gaudavo informaciją, ir jų pasakojimas šiuo požiūriu gana autentiškas. Kita vertus, knyga buvo parašyta praėjus vos dvejiems metams po tų įvykių, viskas buvo šviežia, visi dalyviai gyvi, jei kas nors būtų buvę iškreipta, tučtuojau būtų buvę pastebėta. Autoriai nebūtų rizikavę. Todėl knyga vertingesnė nei kurio nors veikėjo subjektyvūs prisiminimai.

„Lietuvoje tais laikais buvo skundžiamasi, kad Amerika nedarė to, ką turėjo daryti, kad vilkino Lietuvos pripažinimą, neužtektinai tvirtai palaikė Lietuvą. Perskaičius knygą kilo mintis, kad ir nesąmoningai, viskas buvo daroma gana gerai. Svarbiausias momentas buvo 1989 metais, kai George'as Bushas su Michailu Gorbačiovu susitiko Maltoje. M. Gorbačiovas atvirai pasakė, kad Baltijos šalys yra Sovietų Sąjungos dalis, jei nori išstoti, gali tai padaryti tik pagal konstitucinę tvarką. Tai truks ilgai ir bus nelengva. Kitaip tariant, nereikėtų nieko tikėtis. G. Bushas taip pat atvirai pasakė, kad Amerika niekada nepripažino aneksijos ir nori, kad Lietuva būtų laisva, bet leido suprasti, kad nesikiš“, – kalbėjo politologas.

Toks slaptas sandoris, jog G. Bushas per daug nekritikuos M. Gorbačiovo, kad nemažintų jo prestižo, dr. K. Girniaus manymu, buvo neblogas sprendimas. Jei Amerika būtų griežčiau pasisakiusi, vis tiek nebūtų galėjusi smarkiai paveikti įvykių, o M. Gorbačiovas būtų jautęsis, jog turi imtis veiksmų, kad reakcionieriams parodytų, jog nėra Vakarų pataikūnas. Truputį ilgiau išsilaikęs M. Gorbačiovas netiesiogiai sudarė sąlygas Borisui Jelcinui įsitvirtinti. Jei pučas būtų įvykęs 1991 metų kovą, o ne rugpjūtį, jis neišvengiamai būtų buvęs sėkmingas, nes B. Jelcinas buvo išrinktas Rusijos prezidentu tik birželį. Pučas žlugo, nes Rusijos baltieji rūmai tapo pasipriešinimo tvirtove.

„Knygos autoriai gana kritiškai vertina G. Bushą, sako, kad jis būtų galėjęs kalbėti griežčiau. Kita vertus, per kiekvieną pokalbį – G. Busho su M. Gorbačiovu ar Jameso Bakerio su Eduardu Ševardnadze ir visais kitais – buvo sakoma: jei imsitės ginkluotų priemonių prieš Baltijos šalis, visos derybos baigtos. Reikia dialogo. Spaudimas buvo, bet jis nebuvo viešas“, – teigė politikos apžvalgininkas.

Neįėjo į galingųjų planus

Dr. D. Kuolys prisiminė 1989 metais Henry'o Kissingerio pasakytus žodžius Aleksandrui Jakovlevui: „Supervalstybės negali sustabdyti istorijos, tačiau gali užkirsti kelią sprogimui.“ Pasak kultūros istorijos tyrinėtojo, pirmojo Nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministro, knygos „Aukščiausiu lygiu“ pasakojimas rodo, kad net supervalstybės, jų vadovai ne viską lemia. Jaučia istorijos tėkmę ir bando prie jos derintis. Baltijos šalys skelbia nepriklausomybę, kuri neįeina į jų planus, ir tai vadinama problema.

„Dažnai cituojamas nemalonus François Mitterrand'o pasakymas po Kovo 11-osios: „Lietuviai viską sugadins“. Jis kalba apie lietuvius, apie tautą. Vėliau susikoncentruoja dėmesys į lyderį, koks buvo prof. Vytautas Landsbergis. Jo pareiškimai, suformuluoti sprendimai net simboliškai komentuojami, apsvarstomi“, – sakė europarlamentaras A. Saudargas.

Pasak dr. K. Girniaus, esminis Lietuvos vaidmuo, kad ji nepasidavė spaudimui. Jei būtų buvusi nuraminta, sužlugdyta, tai būtų buvęs ženklas kitoms šalims, kitoms respublikoms, kad vis dėlto net ir patys drąsiausi yra priversti prisitaikyti prie tikrovės, ir tas maištavimas nebūtų įgijęs tokio pagreičio.

„Lietuva buvo likusi vienintelė problema. Visos kitos buvo sprendžiamos. Tačiau Lietuva laikėsi nedarydama jokių provokacijų. Lietuvai, jos tautinei kultūrai, ir visai Baltijos šalių Dainuojančiai revoliucijai būdingas santūrumas, – pabrėžė europarlamentaras A. Saudargas. – Tai, kas pasiekta, nors ir sunkiai skynėsi kelią, reikia panaudoti. Ir šiandien turime fiksuoti savo pasiekimus. Todėl mums reikėjo NATO ir ES narystės. Kitas dalykas, visuomenė negali ilgai išlaikyti tokios įtampos, kokia buvo tada. Tą pamoką turime išmokti ir ruoštis ateities išbandymams. Reikia ugdyti tautos atmintį ir žinoti, kaip mus mato kiti.“

fotkes/thumb/76876_logogroup_LT_blue-gradient.jpg / nuotrauka

UŽS nr EK571