Lietuva – dešinioji ar kairioji?
Sep­tin­tas po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pre­zi­den­tas ti­krai bus de­ši­ny­sis ar­ba cen­tro de­ši­ny­sis – pir­mą­kart rin­ki­mų fi­na­le ne­li­ko kai­res­nių pa­žiū­rų kan­di­da­to. Pre­zi­den­tai Lie­tu­vo­je – la­biau de­ši­nie­ji, ta­čiau Sei­mo rin­ki­muo­se di­des­nė sėk­mė ly­dė­jo kai­res­nius po­li­ti­kus. Tai­gi, ko­kie yra Lie­tu­vos gy­ven­to­jai: la­biau kai­rie­ji ar de­ši­nie­ji? O gal rin­ki­mų sis­te­ma iš­krai­po dau­gu­mos at­sto­va­vi­mą ideo­lo­gi­nėms nuo­sta­toms?

Iš septynių prezidentų tik vienas buvo aiškiai kairysis – atkūrus prezidento instituciją pirmas šį postą 1993 metais laimėjo Algirdas Brazauskas. Jis vadovavo valstybei vieną kadenciją, antrai nebekandidatavo.

Kiti du valstybės vadovai – Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė – į šį postą išrinkti dukart, prezidento pareigas ėjo po dešimtmetį, yra dešinesnių pažiūrų. Vos metus ir tris mėnesius prezidentavusio bei apkaltos būdu šį postą praradusio Rolando Pakso pažiūrų skalė – nuo LDDP iki konservatorių ir liberalų, tada – „autorinės“ Liberalų demokratų partijos, vėliau perkrikštytos į „Tvarką ir teisingumą“. 2003 metais, kai rinkėjai jį išrinko prezidentu, jis buvo Liberalų demokratų partijos narys.

Taigi proporcija, kiek Lietuvai vadovavo kairesnių ir kiek dešinesnių pažiūrų prezidentas, akivaizdžiai – pastarųjų naudai. O šįsyk antrajame ture kairesnių pažiūrų rinkėjai pirmą kartą net neturės ideologiškai artimiausio kandidato, tarpusavyje varžysis centro dešinės elektoratui artimiausi Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda. Ligšioliniuose rinkimuose antrajame ture būta pasirinkimo tarp dešinesnių ir kairesnių finalininkų – D. Grybauskaitės ir Zigmanto Balčyčio ar tarp V. Adamkaus ir Kazimieros Prunskienės.

Tačiau Seimo rinkimuose „dešinumas“ retesnis – daugumą ilgiau nei dešinesnės turėjo kairesnės jėgos. Tad kokių rinkėjų Lietuvoje yra daugiau – dešinesnių ar kairesnių? Žinoma, tiesiogiai lyginti negalima, nes kiekvienų rinkimų – vis kitokia specifika, o prezidento rinkimuose daug lemia kandidato asmenybė. Vis dėlto ar negalima daryti prielaidos, kad Seimo rinkimų apygardų sistema šiek tiek iškraipo rinkėjų valią, nes juk prezidento rinkimuose laimi tas, kas gauna daugiausia visos Lietuvos rinkėjų balsų, o per visus prezidento rinkimus tarp jų buvo daugiau dešiniųjų kandidatų? Ir šįsyk didžiųjų miestų gyventojų aktyvumas bei jų balsai už dešinesnius kandidatus padėjo jiems tapti finalininkais. O Seimo rinkimų sistema palankesnė provincijos, vadinamųjų kaimiškųjų apygardų rinkėjams.

Šįsyk antrajame ture kairesnių pažiūrų rinkėjai pirmą kartą net neturės ideologiškai artimiausio kandidato, tarpusavyje varžysis centro dešinės elektoratui artimiausi Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda. / BNS nuotrauka

„Sostinės gyventojai lyg ir skriaudžiami, nes dabar vilniečio balso vertė menkesnė nei Anykščių-Panevėžio, Prienų-Birštono ar Zanavykų apygardų rinkėjo. Akivaizdu, jog Vilniuje prieš 2020 metų Seimo rinkimus vėl turės būti sukurta bent viena nauja apygarda, nors gerai būtų ir dvi“, – sako rinkimų geografas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas dr. Rolandas Tučas, prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus perbraižęs rinkimų apygardų žemėlapį pagal pasikeitusius rinkėjų skaičius. Iki šio perbraižymo disproporcija buvo dar didesnė.

Eksperto įsitikinimu, daugumos (mažoritarinė) Seimo rinkimų sistema iškreipia rinkėjų valią. Proporcinė sistema palankesnė, kad rinkėjų balsas būtų daugmaž vienodo svorio, užtikrinamas atstovavimas ir mažesnėms grupėms. Mažoritarinėje sunku suformuoti vienodo dydžio apygardas, todėl vienose jų rinkėjo balsas būna svaresnis nei kitose, be to, nugalėtojui atitenka viskas, o gavusieji nors kiek mažiau balsų lieka be nieko. Vadinasi, atstovaujama tik palyginti šiek tiek didesnei visuomenės daliai, o mažesnėms grupėms neproporcingai mažai atstovaujama arba visai neatstovaujama.

Be to, priduria R. Tučas, panašiai kaip ir prezidento rinkimuose, vienmandačių apygardų kandidatai daugiau dėmesio skiria savo asmens patrauklumui, tačiau ne ideologinėms nuostatoms. Mažoritarinė sistema ilgainiui įklampina visuomenę į savotišką „populizmo liūną, be to, leidžia ilgam įsitvirtinti vietiniams autoritetams, mažina savivaldos svarbą, nes gyventojai vietos problemas bando spręsti ne kreipdamiesi į savivaldybes, o „ne tuo adresu“ – į apygardoje išrinktą Seimo narį, o čia jau atsiranda prielaidos ir neskaidriems ryšiams ir t. t.

„Nėra abejonių – jei iš tiesų norime, kad mūsų visuomenė taptų politiškai brandesnė, kad politikoje būtų daugiau skaidrumo, kad būtų atstovaujama ne tik daugumai, bet ir mažesnėms piliečių grupėms, kad būtų stipresnė savivalda ir t. t., Seimo rinkimuose turime atsisakyti mišrios rinkimų sistemos ir įteisinti daugumoje Vakarų šalių puikiai pasiteisinusią proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą“, – siūlo R. Tučas. Be to, daugumoje valstybių, kuriose taikoma proporcinė sistema, visa teritorija padalijama į kelias daugiamandates apygardas. Pavyzdžiui, Latvijoje jų yra penkios, Estijoje – dešimt. Jei ir Lietuvoje būtų nuspręsta taip pakeisti rinkimų sistemą, iš dalies būtų sujungti abiejų sistemų – ir proporcinės, ir mažoritarinės – pranašumai, liktų ir ideologinis, ir teritorinis atstovavimas. Lietuva galėtų būti padalyta į sutartą skaičių apygardų – pavyzdžiui, į dešimt (pagal apskritis). Jos yra nevienodo dydžio – Tauragės turi tik iki 100 tūkst. gyventojų, Vilniaus – per 800 tūkstančių. Tačiau būtų galima taikyti kvotas: pavyzdžiui, Tauragėje būtų renkami penki, o Vilniuje – 40 parlamentarų. Jei rinkėjų skaičius kur nors mažėtų, kvota būtų perkeliama ten, kur jų gausėtų.

Rolandas Tučas: „Sostinės gyventojai lyg ir skriaudžiami, nes dabar vilniečio balso vertė menkesnė nei Anykščių-Panevėžio, Prienų-Birštono ar Zanavykų apygardų rinkėjo.“

O prezidento rinkimuose, R. Tučo įsitikinimu, lietuviams ne itin svarbus ideologinis kairės ir dešinės aspektas. Gerokai svarbesni – asmenybės bruožai, visuminis kandidatų patrauklumas. „Ir I. Šimonytė, ir G. Nausėda rinkimų debatuose ir kitais atvejais viešumoje pademonstravo gana didelę erudiciją, gerą iškalbą, kuri gerokai pranoko visų kitų kandidatų gebėjimus. O mūsų žmonės, nesvarbu, kokį išsilavinimą turėtų, gerbia protingas asmenybes. Seimo nariais gali būti ir jiems artimesni, „paprastesni“ politikai, o reikalavimai prezidentui – visai kiti. Galbūt tai buvo bene svarbiausias veiksnys, sėkmę rinkimuose lėmęs I. Šimonytei ir G. Nausėdai“, – vertina R. Tučas.

Nors, jo manymu, galima pastebėti ir tam tikrų mūsų visuomenės daugumos mentaliteto „giluminių“ bruožų – tikrai nesame tradiciškai kairuoliški kaip kai kurios Rytų visuomenės, ar Pietų Europos šalių arba Prancūzijos kairieji. „Esame individualistinė, konservatyvi „valstietiško“ mentaliteto visuomenė, kurios atstovų kartais demonstruojamas kairuoliškumas yra apsimestinis. Kairioji pasaulėžiūra reikalauja solidarumo, nesavanaudiškos atjautos silpnesniems ir pan. Bet ar jis būdingas mūsų visuomenei? Galbūt tik nedidelei jos daliai. Tačiau net ir tie žmones, kurie rinkimuose balsuoja už vadinamuosius kairiuosius, dažnai mąsto ir veikia kaip individualistai. Štai todėl Lietuvoje nepopuliarios profsąjungos, silpnas visuomenės solidarumas“, – sako R. Tučas.

Pasak jo, demonstruojamas apsimestinis parodomasis kairuoliškumas pasireiškia kaip ne visuomet nuoširdus nuogąstavimas dėl socialinės atskirties, verslių žmonių, jų iniciatyvų menkinimas ir kt. Tai būdinga nemenkai daliai žmonių, ypač vyresnės kartos. O mūsų jaunimas – atviresnis ir nuoširdesnis, bet taip pat gana individualistinis, tad ne veltui palyginti gerokai labiau nei Vakarų jaunimas remia liberaliąsias vertybes. Tarp Lietuvos jaunimo nepopuliari kairioji, nacionalistinė bei ekologinė pasaulėžiūra, tuo skiriamės nuo Vakarų.

Kaip mūsų visuomenėje susiformavo toks mentalitetas? Pasak R. Tučo, visų pirma išliko nemažai tradicinės visuomenės bruožų, kuriems atsirasti daug įtakos turėjo ir praeities Vakarų kultūra (prisiminkime Lietuvos bajorų individualizmą, jų arogantišką laikyseną „bajoriškos demokratijos“ laikais, taip pat tarpukario Lietuvos žemės reformą, vienkiemių sukūrimą).

Sovietmečiu buvo bandoma prievarta pakeisti šį individualistinį mentalitetą, siekiant įskiepyti rytietiško stiliaus socialistinį kolektyvizmą. Tai ir neparankių žmonių trėmimai, ir kolektyvizacija, ir vienkiemių naikinimas. Lietuviams teko prisitaikyti, apsimesti, kad jie kolektyviški, kad yra tuo metu kurtos socialistinės sistemos dalis. Nors ir sovietmečiu mūsų žmonės didele dalimi išliko individualistai. Tai išduoda kolektyvinės nuosavybės nevertinimas (vogti iš kolūkio nebuvo laikoma nusižengimu), siekis turėti daugiau asmeninio turto.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jau nebebuvo poreikio apsimetinėti. Tačiau dešimtmečius skiepytas socialistinis bendruomeniškumas ir įprotis apsimetinėti, vis dar siekiant atitikti sovietmečiu prievarta įdiegtas ar dėl prisitaikymo atsiradusias socialistines „vertybines“ normas (pavyzdžiui, tik darbinės pajamos yra moralios; išsiskirti iš visuomenės daugumos – negražu ir kt.), formuoja tokį visuomenės daugumos mentalitetą, kokį iš tiesų dabar matome. Jaunimas neturi sovietmečio patirties, todėl yra atviresnis. Per socializacijos procesą jauni žmonės perėmė gilumines individualistines kultūrines vertybes, jaunimo liberalumą stiprina priešinimasis vyresnių kartų senamadiškam konservatyvumui, apsimestiniam kairuoliškumui, šis dažnai tapatinamas ir su socialistinės praeities liekanomis, ir tiesiog su menku visuomenės politiniu išprusimu bei kultūriniu atsilikimu. Tad jaunimui artimesnis tampa liberalus požiūris ir, priešingai nei Vakarų jaunimui, radikali kairuoliška arba konservatyvi pasaulėžiūra nepriimtina. „Bet iš esmės tai – puikus pasirinkimas, nes radikalios nuostatos visuomenę dažnai veda klaidingu keliu“, – mano R. Tučas.