Holokausto nusikaltimų vertintojai atsakė dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros
Na­cių oku­pa­ci­nio re­ži­mo nu­si­kal­ti­mų ir Ho­lo­kaus­to įver­ti­ni­mo pa­ko­mi­sės na­riai par­eiš­ki­me tei­gia ne­ga­lin­tys su­pras­ti, ko­dėl Lie­tu­vos Gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mų cen­tras (LGGRTC) gi­na at­vi­rai ra­sis­ti­nę ir fa­šis­ti­nę po­li­ti­nę gru­pę Lie­tu­vių Na­cio­na­lis­tų par­ti­ją, ku­rios po­li­ci­jos da­ri­niuo­se tar­na­vę na­riai bu­vo tarp ak­ty­viau­sių žy­dų per­se­kio­to­jų ir žu­di­kų.

Tarptautinės komisijos Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto įvertinimo pakomisė paskelbė pareiškimą „Atsakymas į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“.

Pareiškime primenama, kad prieš trejetą metų (2016-ųjų kovo 19 dieną) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto tyrimo pakomisė patvirtino pareiškimą dėl asmenų, kolaboravusių vykdant Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus, atminimo įamžinimo: „Pakomisė smerkia asmenų atminimo viešojoje erdvėje įamžinimą, jei egzistuoja patikimi istoriniai įrodymai, kad šie asmenys nacių okupacijos Lietuvoje metu dalyvavo persekiojant ir (arba) žudant žydus bei kitus žmones nepaisant minėtų asmenų kitos veiklos tuo metu arba vėliau.“

Pakomisės nariai teigė, kad nors savo tolesniu pareiškimo tekstu išreiškia savo aiškų įsitikinimą, jog dėl Jono Noreikos veiksmų karo metu jis nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų, tikrai nepritariame vandališkiems veiksmams pašalinti jo vardo memorialinę lentą, o šie ir panašūs klausimai turėtų būti sprendžiami, vadovaujantis įstatymu numatytais demokratiniais procesais.

„Kelia nerimą“

Pareiškime skelbiama, kad atsižvelgdami į LGGRTC pareiškimus bylinėjimosi su Grantu Gochinu metu ir remdamiesi 2019 metų kovo 27 dienos Vilniaus apylinkės administracinio teismo sprendimu, komisijos pirmininkas ir pakomisės nariai mano, kad tai yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti tokiam atminimo įamžinimui, nes tuo bandoma sumenkinti Šiaulių apskrities viršininko kolaboravimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 metų vasarą ir rudenį.

„Mums kelia nerimą šiuo metu pasirodantys Centro paaiškinimai šiuo klausimu ir ypač 2019 metų kovo 27 dienos dokumentas „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“, – pažymėjo pareiškėjai.

Pareiškime rašoma, kad LGGRTC turėjo teisę nurodyti kai kurių ieškovo pateikiamų istorinių argumentų akivaizdžius netikslumus ir nenuoseklumą, tačiau visiškai nepriimtina, kad LGGRTC mėgina apginti J. Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus ir miglotus aiškinimus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą.

Išvardijo punktais

Pareiškime atkreipiamas dėmesys į šiuos dalykus:

„1) Centras (LGGRTC) paaiškino, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir 1941 m. rugsėjo 10 d. J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro Hans Gewecke nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomus, išsamesnius nurodymus (kaip nurodyta teismui pateiktuose dokumentuose). Beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra? Kitus su šia istorija susijusius ir teisme pateiktus aspektus kaip 1941 m. liepos 12–13 d. žudynės Plungėje (kur įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai), antisovietinio sukilimo Žemaitijoje pobūdį ir mastą, kai kurių Lietuvos lyderių skundus prieš nacius ir panašius klausimus turėtų nagrinėti mokslininkai ir aprašyti istorijos knygose, tačiau griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą. 2018 m. liepos 18 d. atsakyme ieškovui Centras nurodė, kad 31 000 Lietuvos gyventojų tapo „Sovietų genocido aukomis“. Šie žmonės buvo kalinami, deportuojami, jų turtas nusavinamas, ir tai sąlygojo daug mirčių. Jei jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisinę genocido apibrėžtį tapo genocido aukomis, tai tokiomis pat genocido aukomis tapo ir Šiaulių apskrities žydai.

2) Nekyla jokių abejonių, kad naciai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje valdžios hierarchijoje užėmė aukščiausią vietą ir turėjo aukščiausiąją valdžią spręsdami žydų likimą, tačiau dėl to jokiu būdu nemažėja vietinių kolaborantų atsakomybė. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniai teismai kaip gynybos priemonę nuolat atmesdavo argumentą, kad buvo „vykdomi įsakymai“, taip pastaruoju metu buvo daroma ir sprendžiant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Lietuvoje vietos pareigūnai dažnai veikdavo prieš žydus vokiečiams prižiūrinti tik minimaliai, o kartais net savo iniciatyva. Nėra jokių duomenų apie jokį aukštesnį Lietuvos pareigūną, kuris būtų nubaustas arba įkalintas už atsisakymą vykdyti prieš žydus nukreiptus vokiečių nurodymus genocidui pasiekus kulminaciją 1941 m. vasarą ir rudenį. Tai, kad nacių administracija malšino Lietuvos antinacinį judėjimą vėlesniuose okupacijos etapuose, nėra susiję su J. Noreikos kaip Šiaulių apskrities viršininko veiksmais prieš žydus.

3) Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydus gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu.

4) Išsakant nuomonę, kad getų įsteigimas suteikė, net jei ir laikinai, tam tikrą prieglobstį žydams, ne tik kartojamas nacių 1941 m. naudotas argumentas, bet ir paniekinamas getuose žuvusiųjų atminimas bei įžeidžiami dabar jau garbingo amžiaus, tą neapsakomą siaubą išgyvenusieji. Vieno asmens memuarais grįstas, daugumos nuomonei prieštaraujantis teiginys, kad „Vilniaus žydai patys norėjo gyventi drauge gete“ yra pribloškiantis, kadangi nuneigia daugybėje dienoraščių ir istorinių tyrimų aprašytas gyvenimo getuose realijas: mirtį nuo bado ir ligų, nuolatines patyčias, getų perpildymą ir, galiausiai, žūtį Paneriuose. Žydai buvo vienintelė žmonių grupė, kurią naciai buvo pasiryžę visiškai išnaikinti. Dėl šios priežasties Holokaustas laikytinas unikaliu Europos istorijos įvykiu, išsiskiriančiu iš kitų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui.

5) Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių Nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų (šį faktą patvirtina Centro cituojamas Z. Blyno dienoraštis).“

Istorikai iš Lietuvos ir kitų šalių

Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto įvertinimo pakomisės dokumente teigiama: „2019 metų kovo 27 dienos pareiškime Centras kaltino ieškovą atrinkus dokumentus „remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas; G. A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą.“ Akivaizdu, kad Centras laikosi beveik tokio paties požiūrio. Anksčiau išdėstytuose punktuose nenagrinėjama tai, ką pakomisė laiko klaidingais istoriniais argumentais, pateiktais anksčiau minėtuose Centro dokumentuose.“

Anot pareiškimo, aptarti istoriniai klausimai nagrinėjami tarptautiniu lygmeniu. Pažymima, kad pakomisę sudaro istorikai iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, kurie jau dešimtmečius tiria Holokausto ir nacių nusikaltimų istoriją.

Cituotą pareiškimą pasirašė Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas; prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas; Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės nariai: Rabinas Andrew Baker, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius, Vašingtonas, JAV, dr. Christoph Dieckmann, Berno universitetas, Šveicarija; prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva; dr. Jürgen Matthäus, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Jacko, Josepho ir Mortono Madelių vardo holokausto tyrimų centro direktorius, JAV; prof. emeritas dr. Antony Polonsky, Brandeiso universitetas, JAV; prof. emeritė dr. Dina Porat, Tel Avivo universitetas, Izraelis; prof. dr. Joachim Tauber, Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktorius, Vokietija; dr. Arkadi Zeltser, Holokausto atminimo centras Yad Vashem, Izraelis.

Teismas atmetė reikalavimą pakeisti J. Noreikos-Vėtros veiklos vertinimą

Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė reikalavimą panaikinti Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorinę išvadą apie karininką Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, kovo 27 dienąpranešė BNS.

Jungtinėse Valstijose gyvenantis Lietuvos pilietis Grantas Arthuras Gochinasbyloje siekė įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais.

G. A. Gochino skundą teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą.

„Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu“, – rašoma teismo pranešime.

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2015 metais parengė pažymą, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“, jį tik „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Teismas trečiadienį įvertino, kad Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras „savo poziciją dėl Jono Noreikos asmeninės ir darbinės veiklos Žemaitijoje ir jo galimos įtakos žydų masinėse žudynėse pagrindė faktiniais duomenimis bei rašytiniais dokumentais“.

„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiga yra analizuoti istorinę medžiagą ir teikti išvadas dėl istorinių asmenybių veiklos, jis šią funkciją įgyvendino tinkamai“, – rašoma pranešime.

Jau kurį laiką Lietuvos žydų bendruomenė ir kai kurie intelektualai reikalauja pašalinti J. Noreikai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato Vilniaus centre.

Jie teigia, kad toks garbingas įamžinimas nedera su tuo, kad Šiaulių apskrities viršininku dirbęs J. Noreika pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

J. Noreikos atminimo lentos gynėjai akcentuoja, kad jis vėliau karo metais buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą, buvo gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį, veikė antisovietiniame pogrindyje.

Karininkas buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Vokietijos okupacijos metais daugiau kaip 90 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai.