Filmo apie Putiną režisierius: laisvė yra gyvas organizmas
Lais­vė nė­ra bran­gak­me­nis, ku­rį ga­li sau­giai už­ra­kin­ti sei­fe. Lais­vė pa­na­ši į jau­trią gė­lę, ku­rią au­gi­nant rei­kia nuo­lat pa­lai­ky­ti įvai­rių ap­lin­kos są­ly­gų pu­siaus­vy­rą. Taip ma­no re­ži­sie­rius Vi­ta­li­jus Mans­kis.

Festivalyje „Kino pavasaris“ savo dokumentinį filmą „Putino liudininkai“ pristatantis V. Manskis nuėjo ilgą ir sunkų gyvenimo bei kūrybos kelią. Dar XX amžiaus dešimtąjį dešimtmetį jis išgarsėjo kaip dokumentinių juostų režisierius ir televizijos laidų vedėjas.

V. Manskis sukūrė per 30 filmų ir laimėjo daugiau kaip 100 kino apdovanojimų. Lvove gimęs režisierius 2014 metais prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui griežtai pasisakė prieš Vladimiro Putino valdžios veiksmus. Nuo 2015-ųjų V. Manskis su šeima gyvena Rygoje.

Režisierius Vitalijus Manskis „Lietuvos žinioms“ papasakojo apie savo tėvynės paieškas, Rusijos politikos ypatybes, išbandymą valdžia ir laisvės kainą.

Dingusi tėvynė

– Kadaise kūrėte dokumentinį filmą, kuriame klausėte savo bendraklasių, ką jiems reiškia Rusija?

– Tėvynė.

– Taip, tėvynė. Nebūtinai Rusija?

– Tai ir yra problema. Esu gimęs Sovietų Sąjungoje, Lvove, dabartinėje Ukrainoje. Dėl to ir kėliau tokį klausimą: ką tėvynė reiškia žmogui, gimusiam valstybėje, kuri nebeegzistuoja?

– Kuo save laikote – rusu ar ukrainiečiu?

– Neturiu nei rusų, nei ukrainiečių kraujo. Tai irgi išsiaiškinau kurdamas filmą – apie savo šeimą. Pasirodo, pagal kraują esu pusiau lietuvis. Mano prosenelė gimė Vilniuje, buvo Lietuvos lenkė. Taigi turiu lenkų, lietuvių ir žydų kraujo.

– Ar seniai jūsų protėviai paliko Lietuvą?

– Prosenelė išvyko prieš Antrąjį pasaulinį karą, ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Lietuva ir Lenkija dar buvo nepriklausomos valstybės.

– Tad kur yra jūsų tėvynė?

– Labai dažnai kuriu filmus kaip tik tam, kad atsakyčiau į klausimus, kurie rūpi. Klausimą „Kas yra tėvynė?“ taip pat pirmiausia pateikiau sau, tik paskui – kitiems. Tiksliai negaliu paaiškinti, kur mano tėvynė. Jeigu būtų galima nepaisyti politinių problemų, tikriausiai tektų sakyti, kad mano tėvynė – Sovietų Sąjunga, valstybė, kurioje gimiau. Kitas klausimas: ar ji buvo teisėta, ar apskritai turėjo teisę egzistuoti? Tačiau Sovietų Sąjunga egzistavo, ir būtent joje gimiau.

– O kas jums Rusija?

– Rusija yra valstybė, kurioje praleidau didžiąją dalį gyvenimo. Rusija – ne mano tėvynė, bet ilgai man buvo namai. Ten „radau save“, sukūriau šeimą, ten gimė mano vaikai. Jau vien aritmetiškai vertinant niekur kitur nebegalėsiu taip ilgai gyventi.

– Ar jūsų vaikai vadina save rusais?

– Vaikai Rusiją tikrai laiko tėvyne, nes gimė Maskvoje. Tikriausiai jie vadina save rusais, nors mano žmona – taip pat maišyto kraujo, ir rusiško tame mišinyje nėra daug.

Projektas „Putinas“

– Kokie buvo jūsų santykiai su V. Putinu, kai pradėjote filmuoti medžiagą, panaudotą juostoje „Putino liudininkai“?

– Įprasti abipusio pasitikėjimo santykiai, kokie ir turi sieti režisierių su jo herojumi. Visada siekiu užmegzti artimą ryšį su veikėjais, neįsivaizduoju, kaip kitaip galėčiau kurti filmus.

Vitalijus Manskis: „Narystė Europos Sąjungoje ir NATO civilizuotumo negarantuoja.“

– Ar dalyvavote jo 2000 metų rinkimų kampanijoje?

– Nebuvau dalyvis. Žinoma, kampanijos organizatoriai manimi naudojosi. Tačiau mano pirmas filmas apie V. Putiną („Putinas. Keliamieji metai“, 2001) pasirodė vos praėjus metams po rinkimų. Todėl jis greičiau puoselėjo teigiamus jausmus pareigas jau einančio prezidento atžvilgiu, nei prisidėjo prie rinkimų kampanijos.

– Taigi filmo ėmėtės kūrybiniais sumetimais?

– Net ne kūrybiniais, o žmogiškaisiais. Labai norėjau suvokti ir tai, kaip veikia valdžia, ką mums paskyrė prezidentu. Buvo aišku, jog tai įdomu ir milijonams kitų žmonių. Visiems atrodė aktualus legendinis Davoso konferencijos dalyvių klausimas: „Who is Mr Putin?“ („Kas tas ponas Putinas?“)

– Vadinasi, jau tuomet supratote, kad V. Putinas, kaip sakote, buvo „paskirtas prezidentu“?

– Kitaip ir negalėjo būti. V. Putinas pradėjo eiti prezidento pareigas ne po rinkimų, o tada, kai taip nusprendė nedidelis būrelis žmonių ir kai tas sprendimas buvo formalizuotas Boriso Jelcino įsaku. Šis B. Jelcino veiksmas iš esmės garantavo V. Putinui pergalę rinkimuose, nes Rusijoje nepriimta balsuoti prieš valdžią.

– Anksčiau minėjote, kad tuomet pasitikėjote žmonėmis, kurie pradėjo projektą „Putinas“. Kas jie? Kas sukūrė prezidentą V. Putiną?

– 1996 metais B. Jelcinas, remiamas oligarchų ir vadinamojo liberalaus jo administracijos sparno, laimėjo prezidento rinkimus. Tarp pirmojo ir antrojo rinkimų turo jis išgyveno sunkią operaciją, buvo ne visai darbingas. Todėl jau tuomet iškilo labai svarbus įpėdinio klausimas. Paieškų ėmėsi įvairios interesų grupės. Šias nematomas varžybas laimėjo liberalioji grupė, kuri ir pasiūlė V. Putiną. Jos nariai – Anatolijus Čiubaisas, Valentinas Jumaševas, buvo įtraukta ir B. Jelcino duktė Tatjana.

– Tai tie žmonės, kuriais pasitikėjote?

– Taip. Šios grupės alternatyvos buvo vadinamieji silovikai ir kitos dar mažiau simpatiškos kompanijos. Jos siūlė gerokai konservatyvesnius kandidatus. Mąsčiau maždaug taip: „A. Čiubaisas ir V. Jumaševas pasirinko V. Putiną, vadinasi, jie žino, ką daro.“

„Nesikandžiojantis“ filmas

– Pasakodamas apie filmą „Putino liudininkai“ esate sakęs, kad jo kūrimas susijęs ir su asmeninės atsakomybės suvokimu. Kaip apibrėžiate asmeninę atsakomybę už tai, kas įvyko ir tebevyksta Rusijoje? Ar buvo koks nors lūžis, po kurio pradėjote kitaip vertinti įvykius?

– Lūžis ir atsakomybė – du skirtingi dalykai. Lūžis vyko laipsniškai. V. Putino pirmos kadencijos pabaigoje, apie 2004 metus, atsisakiau bet kokių ryšių su valstybės institucijomis. Paskui vis dažniau pradėjau viešai kritiškai vertinti tai, kas vyko valstybėje. Galiausiai 2014-aisiais atvirai stojau prieš V. Putino valdžią ir emigravau.

Atsakomybės ir net kaltės suvokimas didėjo stebint tragiškas pasekmes, kurių priežastis buvo demokratijos taisyklių nepaisymas, autokratinis valdymas. Iki 2012 metų, jei ir suvokiau atsakomybę, apimtis to, už ką reikėjo atsakyti, neatrodė tokia slegianti. Viskas pasikeitė, kai sistema, kuriai kadaise dirbau, paskelbė karą visam pasauliui. Tada supratau: po velnių, padariau ne šiaip sau klaidą, o prisidėjau prie kai ko baisaus.

– Vadinasi, negalėjote numatyti to, kuo taps V. Putino valdžia?

– Buvo įmanoma numatyti, bet nenorėjau tikėti, kad taip bus. Tačiau, kaip parodė gyvenimas, įvyko būtent taip.

– 2003 metais duodamas interviu radijui „Echo Moskvy“ kalbėjote apie Jelenos Tregubovos knygą „Kremliaus digerio pasakėlės“. Tada teigėte, jog neteisinga, kad Kremliui dirbantis žmogus (J. Tregubova buvo vadinamojo Kremliaus rato žurnalistė, turėjusi teisę nuolat rašyti apie prezidento veiklą) imtųsi demaskuoti valdžią. Ar nuo to laiko pakeitėte savo nuomonę?

– Nesu garantuotas, jog pasakiau būtent taip. Jei tai tikrai mano žodžiai, dabar jų atsisakau. Tačiau norėčiau patikslinti, kad pats niekada nesiėmiau kritikos iš vidaus. Kaip ir minėjau, dar apie 2004-uosius nutraukiau visus ryšius su valstybės institucijomis, nuo 2007–2008 metų atvirai kritikuoju valdžią. Jei kurčiau filmą vis dar dirbdamas valstybiniame televizijos kanale (tai, žinoma, būtų neįmanoma), turėčiau sau pretenzijų, kad naudojuosi tos pačios sistemos pinigais. Liepčiau sau apsispręsti. Dabar jau negalėčiau tiksliai apibūdinti J. Tregubovos knygos. Man atrodo, nepritariau ne jos turiniui, o intonacijai. Neigiamai vertinu V. Putiną, tad montuodamas „Putino liudininkus“ labai sunkiai tvardžiausi, kad nesileisčiau į asmeniškumus. Pagunda įkąsti savo herojui tokiais atvejais visada būna labai didelė. Tikiuosi, „Putino liudininkuose“ pavyko išvengti kandžiojimosi.

Laisvė – kaip gėlė

– Ką patartumėte, remdamasis asmenine patirtimi, į jus panašiems žmonėms – kūrėjams, žurnalistams, gyvenantiems Lietuvoje ir kitose posovietinėse valstybėse? Ko reikia vengti ir ką daryti, kad išsaugotume laisvę bei demokratiją?

– Kartais puoselėjama iliuzija, kad laisvė – tai brangakmenis, kurį neva gali paimti ir įdėti į seifą. Kol ten gulės, tol tu jį turėsi. Tai didelė klaida. Manau, laisvė yra gyvas organizmas, nuolat veikiamas išorės veiksnių. Jį būtina nuolat prižiūrėti. Laisvė – kaip gėlė, kuriai nereikia nei per daug, nei per mažai vandens, nei per daug, nei per mažai saulės, ir panašiai. Ją privalu nuolat stebėti ir ieškoti visų sąlygų balanso. Pabrėžiu, kad laisvė yra būtent gėlė, o ne koks nors galingas medis – ąžuolas ar kitas panašus, galintis ištverti daugiau aplinkos permainų.

Narystė Europos Sąjungoje ir NATO civilizuotumo negarantuoja. Abejotinų politikos reiškinių matome Vengrijoje, Lenkijoje. Demokratijos prigimtis dažnai lemia emocijomis pagrįstus sprendimus. Štai Ukrainoje tikriausiai bus išrinktas jokios politinės patirties neturintis prezidentas. Nekritikuoju Ukrainos žmonių pasirinkimo, bet manau, kad tai rizikingas sprendimas. Pasekmės gali būti ir labai teigiamos, ir apverktinos. Beje, JAV atrodo kaip demokratijos tvirtovė ir civilizuotų santykių pavyzdys, tačiau ir ten demokratiškai išrinktas gana pavojingas demokratijai personažas.

– Esate teigęs, jog norint valdžioje išlikti žmogumi reikia didžiulės valios jėgos. Ar V. Putinui pritrūko būtent to?

– Rusijoje nė vienam, atsidūrusiam valdžioje, nepakanka valios. Bent jau istorijoje tokių pavyzdžių nerasime.

– Tuomet ši šalis neturi jokios politinės perspektyvos...

– Netiesa. Jei būtų pilietinė visuomenė, kuri neleistų valstybės vadovui likti valdžioje 24 metus, viso to nebūtų.

– Taigi politikus reikia keisti dažnai?

– Žinoma. Tam ir sugalvoti valdžios kadencijų ribojimai. Per ilgas valdymas pavojingas tiek visuomenei, tiek valdovui. V. Putiną mes patys ir sukūrėme, ir sunaikinome.

– Kokia šio režimo ateitis? Ar manote, kad jis neišvengiamai žlugs?

– Civilizacijos istorija, žinoma, vingiuota, bet vis dėlto juda laisvų visuomenių sukūrimo link. Vyksta karai, prarandama nepriklausomybė, atsiranda kitokių „duobių“. Tačiau kryptis išlieka aiški. Todėl Rusija vienaip ar kitaip išsilaisvins. Kada nors žlugs net pats nekenčiamiausias planetos režimas – Šiaurės Korėjos valdžia, nors šiuo metu tam nėra jokių prielaidų. Bet Rusijos išsilaisvinimas gali būti susijęs ir su geografiniais, sienų pokyčiais. Sovietų Sąjunga kadaise man atrodė kaip duotybė ir amžinybė. Manau, kad visi, kurie gimė ir užaugo iki 1991-ųjų, taip pat Lietuvoje, supranta, ką turiu galvoje, nes išgyveno tą stabilumo iliuziją. Tačiau Sovietų Sąjunga subyrėjo labai greitai, o vietoj jos buvo sukurtos ir laisvos valstybės (pavyzdžiui, Lietuva, Latvija, Estija), ir laisvės netoleruojantys režimai (tarkime, Turkmėnijoje). Man regis, Rusijos laukia kai kas panašaus į Sovietų Sąjungos žlugimą. Tuomet vėl atsiras ir laisvų valstybių, ir naujų autokratijų.