Emigrantai išlaiko daugiau nei tik adaptuotą lietuvišką pavardę
Prieš 70 me­tų pa­skel­bus Lie­tu­vių char­ti­ją, pa­gal ku­rią įsteig­ta Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė, 2019-ie­ji pa­skelb­ti Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais. Šį mė­ne­sį vyks­ta pa­sau­lio lie­tu­vių ra­šy­to­jų su­va­žia­vi­mas, lie­pos mė­ne­sį Ne­rin­go­je rink­sis už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kai. Esė au­to­rė, at­kū­ru­si ry­šius su emig­ra­vu­siais gi­mi­nė­mis, svars­to emig­ra­vu­sių lie­tu­vių ta­pa­ty­bės si­tua­ci­ją.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“

Kai Lietuva dar buvo visai nespalvota ir pavargusi, JAV lietuvių akyse jau spindėjo pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Palikdami tėvynę, artimuosius ir tuščius namus su baime skubėjo visi, kas galėjo. Į nežinią, lyg į niekur, bet juk į svajonę!

Greitai lietuvių visame pasaulyje rasime daugiau negu Lietuvoje. Tad vis norisi tikėti, kad gal šiais „Pasaulio lietuvių metais“ sulauksime daugiau grįžtančių, negu išlydėsime išvykstančių.

Bado ir skurdo nualinti tikėjo Juozo Vilkutaičio-Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ tarytum puošnia suknele dabintu Amerikos gyvenimo vaizdiniu: „Jau bet-gi, tai tik tam Amerike ir gerai: rodosi, visiems imti ir išeiti, nė ten, sako, darbo... (...) Matai kokia ponia! Ir tu tokia būtum, ir dar šimtą sykių gražesnė.“ 1908 m. Lietuvoje pasirodžiusiame Uptono Sinclairio romane „Džiunglės“, pasak Giedriaus Subačiaus, pirmieji lietuvių emigrantai JAV ir kiti darbininkai „pavaizduoti tokie vargingi ir nelaimingi, patiriantys tiek daug nepriteklių, ligų, nelaimių, mirčių, nesiskaitymo, pažeminimo, smurto, apgavysčių ir nevilties, kad ideologinis Stalino aparatas kūrinį turėjo laikyti naudinga vakcina nuo Amerikos svajonės“. Tačiau begalė žmonių tuo metu net nemokėjo skaityti, o pasakojimais ir kalbomis netikėję, nes vilties praradimas atrodė baisiau už viską, kas tuo metu vyko: karus, skurdą, badą, ligas, nepaaiškinamas artimųjų mirtis, žudynes... Laikui bėgant, Lietuvoje liko tik maža dalis emigracijos nepaliestų šeimų ir giminių, o šiandien, manau, nepaliestųjų apskritai nebėra.

Prieš daugiau negu šimtmetį į JAV laimės ieškoti išvyko ir dalis mūsų giminės. Nors niekada negrįžo, ryšiai nenutrūko. Tik šiandien jie perėjo į mano rankas. Kasdienio bėgimo rutinoje niekada nekėliau sau klausimo, nuo ko prasidėjo jų gyvenimo kelionė, o girdėjusi buvau tik istorijos nuotrupas. Ir visai netikėtai atsiradęs poreikis sužinoti ne tik privertė susimąstyti, bet įtraukė į šį niekada neliestą lietuvių diasporos sūkurį. Nekantriai laukdama elektroninio laiško iš savo giminių nerimavau lygiai taip pat, kaip prieš kelis dešimtmečius nerimaudavo seneliai – tik dabar suvokiu jų džiaugsmą, kai mėnesius keliavęs atskriedavo mažas popierinis atvirukas su kalėdiniu sveikinimu ir fotografija. Senelė sakydavo: „Ačiū Dievui, gyvi.“ Ir jos veidą papuošdavo nuoširdi šypsena. Nors šiandien atrodo, kad emigracijos priežastys, priori­tetai, sąlygos, galimybės pasikeitusios ir nebeliko baimės niekada negrįžti, tačiau būti emigrantu, net turint tos šalies pilietybę, yra iššūkis dažno lietuvio sąžinei.

Tėvų ir artimųjų vardai vis dar perduodami iš kartos į kartą ryšiui su protėviais palaikyti, tačiau klausdama Amerikoje gimusio asmens, ką jam reiškia turėti lietuviškas šaknis, meilės senelių tėvynei nesitikėjau. Man akivaizdu, širdyse išlieka ir šis tas daugiau nei pakeista pavardė

Pirmieji išvyko dar 1913 metais. Į Niujorką iškeliavo kelios Lietuvos šeimos: Katrina ir Karolis Sinkevičiai su sūnumi Jonu Sinkevičiumi (Johnas Sinkevichius) iš Snaigupės k., Druskininkų r. (iki 1991 m. Lazdijų r.), Kazimiera ir Petras Kukiai bei jų dukra Agota Kukytė (Agatha / Agnes Kukis) iš Liškiavos k., Varėnos r., Jonas ir Marė Nadzeikai iš Perlojos k., Varėnos r., sukūrė vieną didelę šeimos istoriją. Išvyko ne tik su viltimi surasti laimę po JAV saule, bet ir galimybę padėti likusiems Lietuvoje. Nuo ko prasidėjo jų naujas gyvenimas, kol kas išlieka paslaptimi. Pažinojusių senąją kartą, nors mažai prisimenančių dar yra, tačiau turėjusieji daugiau informacijos jau nebepapasakos... Liko tik keli archyviniai faktai ir pakeisti vardai... Vaikai, anūkai ir proanūkiai jau gimė JAV. Gimę, o šiandien jau garbaus amžiaus sulaukę pirmųjų išeivių anūkai (Vincentas Sinkevichius ir Johnas Sinkevichius) – man pažįstami ir artimesni žmonės, su kuriais bendrauju. Ši karta jau turi puikius darbus ir gyvenimo sąlygas, o gimę ir augę už Atlanto nuolat svajoja pamatyti neregėtąją Lietuvą. Tėvų ir artimųjų vardai vis dar perduodami iš kartos į kartą ryšiui su protėviais palaikyti, tačiau klausdama Amerikoje gimusio asmens, ką jam reiškia turėti lietuviškas šaknis, meilės senelių tėvynei nesitikėjau. Man akivaizdu, širdyse išlieka ir šis tas daugiau nei pakeista pavardė: „Mano seneliai visada labai didžiavosi lietuvių paveldu. Tuo metu jų gyvenimas buvo itin susijęs su lietuvių kalba ir tradicijomis. Buvo trys centrai, kuriuose lankydavosi mūsų šeima: „Annunciation“ (JAV lietuvių bendruomenės parapija Brukline), „Šv. Jurgis“ (JAV lietuvių katalikų Šv. Jurgio parapija) ir „Vilnius Motina“ (turbūt taip lietuviai vadino Aušros Vartų bažnyčią). Tai buvo ne tik religiniai, bet ir socialiniai centrai. Mes, vaikai, visada buvome mokomi didžiuotis tuo, kas esame, o per atostogas visada vykdavome į lietuvių bažnyčias. Deja, buvau jauniausias, o namuose nebebuvo daug lietuvių, tad kalbos neišmokau. Norėčiau išmokti kalbėti lietuviškai. Aš žinau keletą frazių, bet vargu ar galėčiau susikalbėti. Nemažai JAV žmonių yra susipažinę su Lietuva ar lietuviais. Juk mes esame mažuma. Man labai gaila, kad mano sūnėnai labai mažai žino apie lietuvių paveldą, bet tai yra įprasta amerikiečiams, ypač todėl, kad jie dar jauni. Jie gyvena dabartyje, o ne praeityje. Aš vis dar prisimenu... O per šv. Kalėdas paruošiu jiems visą lėkštę „ausukių“. Dar visada turiu Lietuvos vėliavą ar simbolį savo automobilio gale. Man labai patinka, kai kitas automobilis pypteli ir šaukia: „Labas!“

Po tokio atsakymo iškilo tik dar daugiau klausimų. Kas gi tas lietuvis svetur? Ar kada nors nustojama juo būti?

Po tokio atsakymo iškilo tik dar daugiau klausimų. Kas gi tas lietuvis svetur? Ar kada nors nustojama juo būti? Kaip antros kartos senyvo amžiaus žmogus, kurio lyg ir nebegali vadinti lietuviu, nes tėvai ir jis pats gimė JAV, o Lietuvos net akyse neregėjęs, gali taip save tapatinti su Lietuva ir netgi laikyti mažuma Amerikoje? Ir tada supranti, koks stiprus išeivio pojūtis, įsiskverbiantis į patį ir visai nejučia perduodamas iš kartos į kartą. O tautinis lietuvio identitetas ypač išryškėja Kalėdų laikotarpiu...

2019 metus paskelbus Pasaulio lietuvių metais, prisimename ne tik prieš šimtmetį išvykusius – ne mažiau galvojame ir apie neseniai iškeliavusius. Vieni palaiko ir džiaugiasi, kiti kaltina, kad nepasiliko, bet susimąsto visi. Šiandienės emigracijos priežastys ir pasekmės iš dalies ir kitokios, ir tokios pat. Vis dėlto pagrindinė ir didžiausia priežastis – skurdas. Bijome sakyti, kad žmonės vis dar bėga dėl to paties, kaip ir prieš šimtmetį, o oro uostų eilėse masiškai buriuojasi tik geresnio gyvenimo ieškodami. Tik užaugus mūsų protėvių išsvajotai demokratijai nebereikia slėptis, nebėra baimės niekada negrįžti, todėl drąsiau renkamės išbandyti naujo gyvenimo laisvę. Kalbėdama su visai neseniai į JAV išvykusiaisiais dažnai girdžiu ne tik prarandamą viltį dėl lengvesnio gyvenimo Lietuvoje, bet ir džiaugsmą dėl išsvajoto geresnio gyvenimo, didesnių galimybių. Kalbėdamasi apie tai, ką jiems reiškia gyventi svetur, dažnai girdžiu frazę „visi čia mes emigrantai“, visi savaime susitapatina su atskiru – „atvykėlių“ – visuomenės sluoksniu. Sulig demokratija ir augančia kultūra į gerąją pusę pasikeitė ir amerikiečių požiūris į naujakurius.

Vienas įdomesnių išeivijos gyvenimo paradoksų, kad didesnes lietuvių grupes subūrusiose šalyse labai išaugo konkurencija, o lietuvių susvetimėjimas pasiekė viršūnę. Kai prieš šimtmetį bėgdami mūsų protėviai ieškojo tautiečių arba vyko pas artimuosius tikėdamiesi pagalbos (ir ją gaudavo), šiandien dažnu atveju skamba neįtikėtinos istorijos apie lietuvių apgavystes, išdavystes ir melą. Norisi tik tikėti, kad tai išimtiniai atvejai. Vis dėlto tik asmeninėmis pastangomis ir sunkiu darbu užsitarnaujama laimė po emigracijos saule.

Manau, kaip ir prieš šimtą metų, taip ir šiandien, pagrindinės identifikacinės išeivių emocinės vertybės – namų ilgesys ir viltis parvežti svajonę namo. Žmonės išvyksta, grįžta, vėl išvyksta ir tai lyg užburtas ratas, plėšantis Lietuvą į mažas skiauteles ir barstantis po pasaulį. Greitai lietuvių visame pasaulyje rasime daugiau negu Lietuvoje. Tad vis norisi tikėti, kad gal šiais „Pasaulio lietuvių metais“ sulauksime daugiau grįžtančių, negu išlydėsime išvykstančių.