Apie europietišką karavaną, Heloviną ir kita
Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) na­riai, pra­ėju­sią sa­vai­tę Stras­bū­re su­si­rin­kę į pa­sku­ti­nę šios ka­den­ci­jos se­si­ją, be­ne daž­niau­siai kar­to­jo tik šią ka­den­ci­ją at­si­ra­du­sį ter­mi­ną „Bre­xi­tas“, vie­nas ki­tą va­di­no klou­nais, jaus­min­gai at­sis­vei­ki­nė­jo, lin­kė­jo Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES) tva­ru­mo ir so­li­da­ru­mo.

Liepą jau naujos kadencijos EP pirmoje sesijoje Strasbūre, bent jau pagal ankstesnę patirtį, susitiks apie pusę ligšiolinių EP narių, kurie bus vėl laimėję gegužę vyksiančiuose EP rinkimuose, tačiau lig šiol neaišku, ar tarp jų bus Jungtinės Karalystės (JK) atstovų. O debiutantams prireiks laiko, kol įgus nepaklysti milžiniškuose ir klaidžiuose EP rūmuose.

Niekas neabejoja, kad naujai išrinktas Europos Parlamentas bus dar radikalesnis ir naujas radikalias politines grupes bus bandoma burti visos Europos mastu.

Apie Paryžiaus katedrą ir tuštybių mugę. Šios kadencijos paskutinės sesijos pradžia sutapo su Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedrą nuniokojusiu gaisru. Nelaimė sukrėtė. Tačiau kokia tuštybių mugė – daug europarlamentarų, kad ir kuria tema kalbėtų, jautė reikalą paminėti, kada jie patys pirmą kartą pamatė Notre-Dame de Paris, arba pasakojo, kurio jų žmona studijavo Paryžiuje.

Dar vienas leitmotyvas – graudūs atsisveikinimai tų, kurie nebekandidatuoja kitai kadencijai. Su virpuliu balse koks nors politikas dėsto, kad čia triūsė 30 metų! Gal tikrai vertėtų riboti kadencijų skaičių.

O vienas EP narys šmaikštavo, kad jo kalba čia pirma ir paskutinė, tad gal EP statistikoje galima „įskaityti“ už dvi. Nieko daugiau pasakyti ar pasiūlyti Europos ateičiai jis neturėjo. Kaip, beje, ir ne vienas kitas.

Atsisveikino ir kai kurie lietuviai. Bet Zigmantui Balčyčiui rūpėjo ne tik savigrauda – linkėdamas sėkmės čia sugrįšiantiems kitai kadencijai, jis prašė ir toliau palaikyti tokius svarbius projektus kaip „Rail Baltica“.

Apie šokį aplink „Brexitą“. Emocingiausi buvo britai. Kai vieni su ašara gerklėje sakė „sudie“, radikalusis euroskeptikas Nigelas Farage'as, nors kito europarlamentaro ir buvo apšauktas klounu, įspėjo, kad visa Europa nustebs, kas nutiks gegužę per rinkimus, o galutinę svarstomą ES ir JK skyrybų datą – spalio paskutinę dieną – jis ironiškai pavadino Helovino sutartimi.

Europos Parlamento rūmai didžiuliai ir įspūdingi, bet klaidūs, o pagal paskirtį naudojami vos pusantro mėnesio per metus. / Scanpix nuotrauka

Kiti piktinosi, kad EP visą kadenciją, taip pat ir paskutinę sesiją, gaišta laiką diskusijoms dėl „Brexito“, o dabar, kai JK jau turėjo būti nebe ES narė, ji galbūt dar dalyvaus EP rinkimuose. Tai reiškia naują chaosą. Iš ligšiolinių 751 mandato po „Brexito“ turėjo likti 705, kiek daugiau nei atėmus dabar britų turimus 73, mat keturiolikai neproporcingai atstovaujamų šalių pažadėta pridėti po kelis mandatus: ispanams ir prancūzams net po penkis, olandams ir italams – po tris. Lietuviai vėl rinks tiek pat – vienuolika EP narių. Tad jei britai rengs EP rinkimus, su jų išrinktais europarlamentarais bus suformuoti komitetai, frakcijos, jų vadovybės, o jei rudenį jie pasitrauks iš ES, tai reikės daryti iš naujo. „Tegu išeina dabar, o jei ateina – visai kadencijai“, – siūlė EP nariai.

Tačiau kas žino, ar ir tai būtų į sveikatą EP. Dabar tarp JK europarlamentarų – 10 atstovauja N. Farage'o vadovaujamai „Brexito“ partijai. Anksčiau sakęs, kad jo tikslas – suardyti ES, paskutiniame šios kadencijos EP posėdyje britas ironizavo 20 metų bandęs atsisakyti šio darbo (tiek metų jis – EP narys), ir atrodė, kad jau pavyko. Bet jei JK bus EP rinkimai, jis vėl čia grįšiąs. Ir iš tiesų – apklausos jo vadovaujamai „Brexito“ partijai prognozuoja pergalę.

O norinčiųjų ardyti ES iš vidaus tik daugėja ir ne tik JK, juolab už tai iš ES piliečių piniginių gaunant 6825 eurų į rankas mėnesinę algą, plius 4454 eurus, skiriamus bendrosioms išlaidoms, dar dienpinigių, tūkstančius padėjėjams samdytis, biurams nuomotis ir kt.

Beje, didysis ES ardytojas N. Farage'as prieš pustrečių metų net buvo įtartas bandymu gauti Vokietijos pasą. Jis pats tai paneigė, bet jo du vaikai iš antrosios santuokos su vokiete Kirsten Mehr turi Vokietijos pilietybę, o ir pats N. Farage'as turi vokiškų šaknų. Tad jo šeimos nariai pasirūpino likti ES piliečiais.

Apie Latvijos nepraleistą, o Lietuvos praleistą progą. Per kadenciją 20 ES šalių vadovų – premjerų ar prezidentų, paskutinis – Latvijos vyriausybės vadovas Arturas Krišjānis Karinšas pasinaudojo pasiūlymu pristatyti EP savo ES ateities viziją. Lietuva tokią galimybę, deja, praleido.

Sesijų darbotvarkė kelia nuostabą – posėdžiai numatyti iki 24 valandos.

„Sveikas sugrįžęs“, – europarlamentarai glebėsčiavosi su dešimt metų buvusiu jų kolega. A. K. Karinšas savo tautos istoriją papasakojo per savo ir savo šeimos istoriją. Jis – karo pabėgėlių vaikas: 1944 metais jo tėvų šeimos pabėgo į Švediją, vėliau emigravo į JAV, kur ir gimė būsimasis Latvijos premjeras. Būdamas latviškos gimnazijos Vokietijoje moksleivis 1984-aisiais jis pirmą kartą atvyko į Latviją. Viskas pilka, rusiški užrašai. O štai dabar Latvija jau 15 metų ES.

Politikas pripažįsta: ES nėra ir niekada nebus tobula, bet ji – geriausias išradimas siekti Europos gerovės. Jis ragino: „Nekariaukime su populistais, bet stenkimės geriau suvokti, kodėl žmonės jų klausosi, kuo jie nepatenkinti. Išspręskime tas problemas, su kuriomis susiduria piliečiai. Žmonės tikisi darbo, gerai gyventi, turėti galimybę migruoti, tikisi saugumo.“

Latvijos premjeras ragino ES pasinaudoti jo senelio išmintimi: vieną rykštelę lengva sulaužyti, o viso ryšulio – ne, tad Europos stiprybė – vienybė. A. K. Karinšas pasiūlė ES neignoruoti didėjančios Kinijos galios, efektyvinti centralizuotą kovos su pinigų plovimu sistemą, būti solidariems sprendžiant migrantų problemą, kovoti už aplinkos apsaugą, už saugumą.

Mūsų kaimynų premjeras ragino pasinaudoti istorine galimybe ištaisyti neteisybę dėl subsidijų ūkininkams netolygumo, o, pasak jo, trys valstybės, gaunančios jų mažiausiai, yra Baltijos šalys. Jis pabrėžė, kad nauju finansavimo laikotarpiu pinigai turėtų pasiekti ne tik kelis didžiuosius mokslo centrus, bet visą Europą.

Europos Parlamento sesijos įkarštis: posėdžių salė beveik tuščia, kavinės sausakimšos. / Aušros Lėkos nuotrauka

Apie piketus ir piketuotojus. Prie EP visada kas nors piketuoja, šįsyk kurdų būrelis skandavo „Erdoganas – fašistas“.

O, pavyzdžiui, rugsėjį prie EP piketavo autorių teisių internete gynėjai. Skrybėlėtas vyras energingai mojavo Lietuvos trispalve. Pasiteiravus, kodėl jis piketuoja, šis perklausė, gal aš – iš tos šalies, kurios vėliavėlę jo paprašė palaikyti piketo organizatoriai. Sulaukęs teigiamo atsakymo, įspraudė ją man į ranką, sakydamas, kad pati savo vėliava mojuočiau.

Paskutinės šios kadencijos EP sesijos metu Strasbūre manifestacijas už ekologiją surengė jaunimas, o po visą pasaulį išplitusį judėjimą „Mokyklos streikas už klimatą“ inicijavusi švedė moksleivė Greta Thunberg pakviesta pasakyti kalbą EP Aplinkos apsaugos komitete.

Šešiolikmetė europarlamentarus ragino rengti neeilinius posėdžius ne dėl „Brexito“, o dėl klimato atšilimo, nykstančių miškų ir gyvūnų rūšių. Kalbėdama apie neatitaisomai marinamą gyvąją gamtą, ji taip susigraudino, kad akimirkai prarado žadą, bet gurkštelėjusi vandens susikoncentravo ir kalbą baigė, sulaukdama ovacijų. O spaudos konferencijoje nedidukei mergaičiukei su kaselėmis net teko pasilypėti ant tam skirtos pakylėlės, kad matytųsi iš po tribūnos.

Norvegijos parlamentarų nominuota net Nobelio taikos premijai gauti Greta gimė Švedijos operos dainininkės, 2009 metais atstovavusios Švedijai „Eurovizijoje“, Malenos Ernman ir aktoriaus Svante Thunbergo šeimoje. Greta neslepia esanti autistė. „Tiems, kurie turi tokių sutrikimų, beveik viskas atrodo balta arba juoda. Manau, kad daugeliu atveju mes, autistai, esame tie, normalieji, o visi kiti žmonės yra ganėtinai keisti, ypač kai kalbame apie tvarumo, aplinkosaugos krizę. Visi kartoja, kad klimato kaita yra egzistencinė grėsmė, kad tai svarbiausia problema iš visų, tačiau vis tiek niekas nekreipia dėmesio. Aš šito nesuprantu“, – „TEDx“ konferencijoje yra sakiusi G. Thunberg.

Reikia tikėtis, kad jauna švedė ne tik sujaudino politikus, bet ir paskatins juos imtis veiksmų. Tiesa, pasak europarlamentaro Petro Auštrevičiaus, dėl klimato kaitos EP šią kadenciją išsikėlė labai ambicingus uždavinius, tik reikia juos įgyvendinti.

. / Aušros Lėkos nuotrauka

Apie Europą 2014-ųjų ir 2019-ųjų pavasarį. Vis dėlto baigdami kadenciją EP nariai džiaugėsi, kad ES pavyko atlaikyti lig šiol nepatirtus išbandymus „Brexitu“, pabėgėlių krize, Rusijos agresija prieš Ukrainą.

„2019-ųjų balandį ES, be jokios abejonės, daug stipresnė nei 2014-ųjų balandį. Pagrindinis įrodymas – ES pademonstravo politinius sprendimus, kokių anksčiau nebuvo, nes nebuvo ir tokių iššūkių. ES sukūrė mechanizmus, kaip į juos reaguoti“, – vertina P. Auštrevičius.

Nors kylančio nacionalizmo ir populizmo, „Brexito“ fone nėra populiaru kalbėti apie federalizmo idėjas, bet, pasak jo, sektorių politikoje dominuoja ES integracijos didinimas – dėl bendros sienų apsaugos, finansų ar kitose srityse. Be kita ko, nebegirdėti kalbų ir apie kokių nors kitų šalių „exitus“ iš ES. Nors buvo pavienių gėdingų EP narių komentarų ar nedoro elgesio, nepaaiškinamų vizitų į Krymą, kai kurių EP politinių grupių atviro flirtavimo su Kremliumi, bet, P. Auštrevičiaus vertinimu, EP sugebėjo išsaugoti savo veidą ir reaguoti į tokius akibrokštus.

Lietuvoje konservatoriams prognozuojami trys, valstiečiams ir socialdemokratams – po du, „darbiečiams“, „tvarkiečiams“, liberalams, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungai – po vieną mandatą.

Tris kadencijas EP narės (tiesa, šią kadenciją – tik nuo jos vidurio) Laimos Andrikienės lyginimu, šis EP buvo kur kas radikalesnis. Be to, visą kadenciją virš jo kabojo „Brexito“ debesis: iki referendumo negalėjo priimti sprendimų, kad tik nesužadintų euroskeptiškų nuotaikų JK, po referendumo laukta derybų baigties, tačiau vis dar jos nepasiekta.

Svarbiausias prioritetas buvo ES saugumas. ES sienos skylėtos, o teko suvaldyti pabėgėlių krizę. Agresyvėjo Kremlius, bet EP turėjo politinės valios priimti dokumentą, kad Rusija nėra ES strateginė partnerė, o sankcijos jai turi būti išlaikytos tol, kol ji pasikeis. Nors pasitaikė ir tokių akibrokštų, kai Vladimiro Putino spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo dukra Jelizaveta stažavosi EP, vadinasi, bent jau teoriškai turėjo prieigą prie EP dokumentų, galbūt ir slaptų.

Tarp nepadarytų EP darbų, L. Andrikienės vertinimu, tai, kad nesugebėta įvertinti auginančios ekonominius raumenis Kinijos grėsmės ES. Kita spraga – bendros socialinės politikos neturėjimas. „Kodėl turtingųjų klube tiek skurdo ir socialinės atskirties? O tuo prieš rinkimus naudojasi populistai ir radikalai“, – pabrėžia L. Andrikienė.

Apie herbicidus, vežėjus, plastmasinius indus ir kita. EP per kadenciją priėmė ir europiečių kasdieniam gyvenimui įtaką darysiančių sprendimų. Kaip parodė EP užsakymu pernai atlikta apklausa, lietuviai pageidautų net didesnio ES indėlio į jų gyvenimą – aktyvesnių ES veiksmų, ypač socialiniais klausimais, nedarbo, mokesčių vengimo, migracijos, sveikatos srityse.

Paskutinėje kadencijos sesijoje EP nutarė, kad nuo 2022 metų gegužės naujose transporto priemonėse turės būti įdiegtos pažangiosios greičio reguliavimo, avarinio stabdymo ir kitos apsaugos sistemos.

Siekiant išvalyti vandenynus, kad juose nebebūtų plastikų, ankstesnėse sesijose nuo 2021 metų ES uždrausta naudoti plastikines vienkartinio naudojimo lėkštes, stalo įrankius ir kita. Ieškodama kompromiso tarp ūkininkų ir vartotojų intersų ES nusprendė leisti vienam iš pasaulyje plačiausiai naudojamų herbicidų – glifosatui – likti rinkoje iki 2022-ųjų pabaigos. Ar, pavyzdžiui, nusprendė padidinti tėvų teises, sutikdama nustatyti mažiausiai 10 dienų atostogas tėčiams po vaiko gimimo, šias dienas kompensuojant ligos išmokos dydžiu.

Deja, Lietuvai nepavyko apginti savo vežėjų interesų priimant mobilumo paketą. „Iš labai geros idėjos – kad neliktų pirmarūšių ir antrarūšių vežėjų, kad būtų suvienodintos jų sąlygos, turime idėjos karikatūrą. Balsavome prieš, bet likome su mažuma. Tai diskriminacinis, nesubalansuotas sprendimas, pastatęs į nelygias konkurencines sąlygas. Dėl to dalis mūsų vežėjų kompanijų bankrutuos ar registruosis kitose šalyse“, – apgailestauja L. Andrikienė.

Šio dokumento svarstymas EP gerokai įkaitino politines aistras ir Lietuvoje. Susisiekimo ministras Rokas Masiulis feisbuke piktinosi, kad balsavime dėl šio svarbaus klausimo įtraukimo į darbotvarkę dalyvavo vienintelis Lietuvos atstovas.

Kad ir kaip keista, tai buvo pavyzdingu lankomumu ir aktyvumu nepasižymėjęs Antanas Guoga. „Ek, lošėjo sėkmė“, – ironizuoja vienas europarlamentaras. Mat kiti, skirtingai nei A. Guoga, skrido ne privačiu, o „Lufhansa“ lėktuvu, skrydis vėlavo, tad į balsavimą jie nespėjo.

P. Auštrevičius stebisi, kad R. Masiulis kaltina EP priėmus tokį sprendimą, bet pats viešai nepaaiškina, kaip jam pačiam sekėsi susitarti su Europos susisiekimo ministrais, kodėl jie priėmė nepalankius Lietuvai sprendimus. „Kaltinti mokame, bet susitelkti bendram darbui pritrūksta laiko“, – P. Auštrevičius apgailestauja, kad trūksta Lietuvos valdžių bendradarbiavimo, nutrūko ir EP narių susitikimai su užsienio reikalų, kitais ministrais, o, pasak jo, prezidentei ir premjerui taip pat neįdomu, ką Lietuvos europarlamentarai veikia.

Prie įėjimo į EP visuomet pasitinka piketuotojai. Tačiau Lietuvos trispalvė visai nereiškia, kad čia protestuoja lietuviai - piketo organizatoriai pasirūpina ir visų šalių vėliavomis, ir statistais. / nuotrauka

Be kita ko, atkreipia dėmesį P. Auštrevičius, jei Lietuva mano, kad jos interesai dėl vežėjų teisių pažeisti, gali kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. „Tačiau negirdėjau apie tokius ketinimus. Nevaidinkime įžeisto vaiko, o veikime, nes ekonominiai interesai reikalauja visapusiško savo interesų gynimo. O jei valdžios institucijos žais atskirus žaidimus, tokių pralaimėjimų bus dar ne vienas“, – apgailestauja P. Auštrevičius.

Apie Lietuvos europarlamentarų nuopelnus. Koks mūsų europarlamentarų indėlis į EP darbą, įvertinti sudėtinga – EP pripažino, kad europarlamentarų aktyvumo statistikos metodika buvo ydinga. Pavyzdžiui, EP narys iš Estijos užregistravo paaiškinimą po balsavimo, kuriame aprašė savo sode gyvenančią ežių šeimą, ir už šį „darbą“ gavo tiek pat taškų kaip už ES teisės akto mokesčių, migracijos ar kita svarbia tema parengimą. Negalima europarlamentaro „svorio“ vienareikšmiškai sverti ir pagal postus, nes kuo didesnė frakcija, tuo sunkiau joje gauti pareigas.

Vis dėlto neabejotinai didžiausią karjerą EP yra padariusi Vilija Blinkevičiūtė, išrinkta vieno iš 20 komitetų – Moterų teisių ir lyčių lygybės – pirmininke. Ji taip pat prisidėjo, kad Europa po daugelio metų pagaliau suprato socialinių klausimų svarbą ir atsirado Socialinių teisių ramstis. Dar du europarlamentarai iš Lietuvos pernai sulaukė išskirtinio įvertinimo – remdamasis įvairių sričių ekspertų ir tarptautinių institucijų vertinimu EP darbą analizuojantis leidinys „Parliament Magazine“ metų europarlamentare tarptautinės prekybos kategorijoje paskelbė L. Andrikienę, o užsienio reikalų – P. Auštrevičių.

Tiesa, kai kurie mūsų išrinkti europarlamentarai visą kadenciją buvo it davę tylos įžadus. O Rolandas Paksas triūsė vienoje frakcijoje su N. Farage'u ir Kremliaus veikėjo dukrą stažuotis EP pasikvietusiu „referendumo“ dėl Krymo rėmėju, buvusiu Marine Le Pen patarėju prancūzu Aymeric Chauprade'u. Bet galime džiaugtis, kad tarp Lietuvos atstovų nebuvo tokių, kurie atvirai remtų priešiškas ES jėgas.

Apie keliaujantį karavaną ir legioneliozę. Paskutinė EP sesija patenka prie populiariausių tarp EP narių – dauguma ne itin aktyvių atvyksta susirinkti savo daiktų, dalyvauti frakcijų atsisveikinimo vakarėliuose, kiti, kaip ir mūsiškis A. Guoga, atsivežė žmoną ir sūnų, kad šie pamatytų EP.

Paprastai pagrindinis EP darbas vyksta Briuselyje, o į Strasbūrą EP nariai ir gausios jų patarėjų bei padėjėjų svitos, EP personalas ir krūvos dokumentų keliauja 12 kartų per metus. Toks ES piliečiams brangiai kainuojantis keliaujantis karavanas, kitų pavadinamas ir keliaujančiu cirku, daug metų kritikuojamas, bet kažin ar ir naujos kadencijos EP ryšis tai pakeisti – toks istorinis ES šalių sutarimas.

Dvylikai sesijų per metus, trunkančių maždaug po tris dienas, Strasbūre išlaikomi penki pastatai. Pagrindiniame yra didžiausia Europoje posėdžių salė, kurioje sutelpa 785 EP nariai ir 680 svečių. EP pastatuose – dar per tūkstantis įvairių posėdžių patalpų, kabinetų EP nariams ir personalui.

EP laikomasi šiems laikams juokingo ceremonialo – prie posėdžių salės nuolat budi frakuoti tarnautojai su tviskančiomis grandinėmis ant kaklo. Sesijų darbotvarkė kelia nuostabą – posėdžiai numatyti iki 24 valandos. Tačiau tuo metu salėje kartais lieka kokie trys europarlamentarai – tik tie, kurie kalba tuo klausimu. Tačiau dirba vertėjai, nesvarbu, ar kam to reikia, ir aptarnaujantis personalas. Nors popierizmo mažėja, bet lig šiol sesijos dienomis koridoriais rieda vežimėliai su stirtomis projektų, išverstų į visas ES valstybių kalbas.

Minios klerkų zuja pirmyn ir atgal milžiniškuose pastatuose. Jie galbūt ir įspūdingi, sakoma, įkvėpti senovės amfiteatrų, tačiau labai klaidūs ir nepraktiški, su daugybe nepanaudotinų erdvių, praėjimų tamsiais siaurais koridoriais, akligatvių. Pirmąkart čia atsidūrusiems žmonėms reikia ekskursijos, paaiškinimų, ką reiškia abreviatūros rodyklėse, kaip iš vieno pastato patekti į kitą.

EP pastatai ne tik nepraktiški, bet ir pavojingi. Pavyzdžiui, 2008 metais nukrito dešimtadalis posėdžių salės lubų. Nuo tragedijos išgelbėjo tik tai, kad tuo metu nevyko sesija. Be kita ko, lubos krito ant tos posėdžių salės dalies, kur sėdi euroskeptikai. Porą kartų EP vandentiekio sistemoje atsirado legionelių, kaip manoma, dėl nedidelio vandens naudojimo – juk pastatai pagal paskirtį naudojami vos pusantro mėnesio per metus.

Prie posėdžių salės nuolat budi frakuoti tarnautojai su tviskančiomis grandinėmis ant kaklo. / Aušros Lėkos nuotrauka

Apie naują kadenciją ir radikalus. Paprastai kitai kadencijai sugrįžta apie pusė ligtolinių europarlamentarų. EP projekcijose, paremtose nacionalinėmis apklausomis, Lietuvoje konservatoriams prognozuojami trys, valstiečiams ir socialdemokratams – po du, „darbiečiams“, „tvarkiečiams“, liberalams, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) – po vieną mandatą. Konservatorių sąraše ligšiolinė EP narė L. Andrikienė – septinta. Geresnius šansus grįžti turi pirmi tarp savo partijų kandidatų į EP esantys valstietis Bronis Ropė, socialdemokratė V. Blinkevičiūtė, LLRA-KŠS lyderis Valdemaras Tomaševskis. Pirmi savo partijų sąraše – ir darbietis Viktoras Uspaskichas, liberalas P. Auštrevičius, šiuokart su Centro partija kandidatuojantis buvęs liberalas A. Guoga, su „Prezidento Rolando Pakso judėjimu“ – R. Paksas. Tik klausimas, ar šioms partijoms, o juo labiau pirmąsyk Lietuvoje EP rinkimuose besivaržysiantiems penkiems visuomeniniams komitetams pavyks peržengti 5 proc. balsų slenkstį.

Beje, rinkimų taisyklės ES šalyse skirtingos: maksimalų 5 proc. slenkstį turi 10 iš 27 ES valstybių, o 12 jo visai neturi. Čekija, Airija, Malta, Slovakija neleidžia balsuoti užsienyje gyvenantiems piliečiams. 15-oje šalių kandidatuoti leidžiama nuo 18 metų, 10-yje, taip pat ir Lietuvoje, nuo 21-erių, rumunai neleidžia kandidatuoti iki 23, o graikai ir italai – net iki 25 metų.

Niekas neabejoja, kad naujai išrinktas EP bus dar radikalesnis ir bus bandoma naujas radikalias politines grupes burti visos Europos mastu. Pagal dabartines prognozes, jei populistinėms ir radikalioms jėgoms pavyktų išvengti tarpusavio nesutarimų ir susivienyti, jos galėtų tapti antra pagal dydį EP frakcija.

Tačiau, kaip jausmingai atsisveikinusiam dabartinės kadencijos Europos Parlamentui patarė Latvijos premjeras, geriausias vaistas nuo populistų – pabandyti suprasti, kodėl žmonės jais tiki, ir pasistengti spręsti žmonių problemas.