Vakarų Berlyno sindromas šių dienų Mariupolyje
Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas la­bai ne­ma­lo­niai pri­si­mins 2019 me­tų pa­va­sa­rį. Pra­ėjus 5 me­tams nuo tos die­nos, kai Kry­mas bu­vo at­plėš­tas nuo Ukrai­nos, iš pra­džių JAV, o pa­skui Eu­ro­pos Są­jun­ga par­eiš­kė, jog nie­ka­da ne­pri­pa­žins šio pu­sia­sa­lio anek­si­jos, o da­bar Va­šing­to­ne NA­TO vėl pra­bi­lo apie Ukrai­nos ir Gru­zi­jos tei­sę į na­rys­tę Al­jan­se.

Kai praėjusią savaitę NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, pirmą kartą Šiaurės Aljanso gyvavimo istorijoje kalbėdamas jungtiniame dvejų JAV parlamento rūmų Kongreso ir Senato posėdyje, pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija (Sakartvelas) turi teisę rinktis savo politiką dėl narystės NATO, JAV įstatymų leidėjai plojo atsistoję. O tomis dienomis pasirodęs britų leidinys „The Times“ ragino pripažinti klaida tai, kad 2008-ųjų NATO viršūnių susitikime atsisakyta svarstyti šių dviejų šalių teisę į narystę Aljanse.

Jei NATO kitokį sprendimą būtų priėmusi tada, 2008 metais Bukarešte, galbūt nebūtų buvę Rusijos karo prieš Sakartvelą ir prieš Ukrainą.

Ir NATO viduje, ir politikų bei politologų bendruomenėje vis labiau stiprėja įsitikinimas, kad Kremlius šį Aljanso žingsnį suprato ne kaip Vakarų bendruomenės geros valios gestą, o silpnumo ženklą. Ir jeigu NATO kitokį sprendimą būtų priėmusi tada, 2008 metais Bukarešte, galbūt nebūtų buvę Rusijos karo prieš Sakartvelą ir prieš Ukrainą.

Paskui, daug protestavusi prieš Juodosios jūros militarizavimą (jei Ukraina ir Sakartvelas būtų priimti į Aljansą) pati Krymą užgrobusi Rusija ėmėsi beprecedenčių žingsnių regionui militarizuoti. Tada ir paaiškėjo, kad visos Kremliaus kalbos apie galimą NATO artėjimą prie Rusijos sienų iš tikrųjų buvo tik širma siekiant Maskvos ekspansionistinių tikslų. Tai V. Putinas norėjo išsiauginti karinį kumštį prieš Vakarus Kryme ir Kaliningrade.

Praėjo keleri metai, kol NATO atsipeikėjo nuo tokios agresyvios Maskvos politikos. Kalbant apie situaciją Juodosios jūros regione, lemiamas lašas, perpildęs NATO kantrybės taurę, buvo karinė ataka, įvykdyta Rusijos karinio laivyno ir aviacijos prieš kelis Ukrainos karinius laivus, kurie plaukė į savo šalies uostą Azovo jūroje Mariupolį.

Kaip praėjusią savaitę pažymėjo NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller, šis Rusijos žingsnis parodė, kad Maskva nuo hibridinio karo prieš Ukrainą perėjo prie realių karinių veiksmų, nes šį kartą Ukrainos karinius laivus, plaukiančius per Kerčės sąsiaurį, atakavo ne kokie nors „žali žmogeliukai“, o reguliariosios karinės pajėgos. Be to, Rusija ilgą laiką įgyvendino savotišką Rytų Ukrainos uostų – Mariupolio ir Brediansko – blokadą, trukdydama ir komerciniams laivams plaukti į šiuos uostus.

Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga praėjusią savaitę vėl pareiškė, kad Maskva turi užtikrinti laisvą laivų judėjimą į Azovo jūrą ir iš jos. NATO dar pridūrė, kad pasirengusi svarstyti iniciatyvą palydėti laivus, plaukiančius per Kerčės sąsiaurį, jeigu Rusija tam trukdys. Į Juodąją jūrą įplaukė NATO šalių laivų flotilija, o JAV Senato Užsienio reikalų komitetas priemė rezoliuciją apie pagalbą Ukrainai ir Sakartvelui, įskaitant jūrų pajėgų kūrimą.

Maskvos atsakas buvo labai nervingas. Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusija netrukdo laivybos Kerčės sąsiauryje. Kad trukdė ir atnešė finansinių nuostolių, lyg ir aišku. Tačiau atviras lieka klausimas, ar nustos trukdyti po tokių NATO žingsnių. Rusijos senatorius Francas Klincevičius pareiškė nesuprantantis, kodėl Vakarai laiko Krymą Ukrainos dalimi. Jis taip pat sakė, kad pagal Rusijos įstatymus šis pusiasalis yra Rusijos dalis, todėl Maskva imsis visų priemonių (įskaitant karines) prieš kitų šalių laivus, jei šie, nepaklausę Rusijos, norės plaukti per Kerčės sąsiaurį, tarsi per Ukrainos teritorinius vandenis. Azovo jūra ir jūrų prieiga prie Mariupolio bei Berdiansko tampa geopolitinės kovos tarp Vakarų ir Rusijos regionu. Maskva, matyt, vėl žais pagal principą: nusileisti turite jūs.

Čia būtų pravartu prisiminti, kad visi šie NATO pareiškimai ir Maskvos atsakas į juos nuskambėjo praėjusią savaitę, kai buvo minimas NATO įkūrimo 70-metis. Galutiniu stimulu atsirasti NATO tapo agresyvus Maskvos elgesys Vidurio ir Rytų Europoje, kai komunistinis perversmas buvo įvykdytas demokratinėje Čekoslovakijoje, o paskui pradėta Vakarų Berlyno blokada, jį Sovietų Sąjunga laikė savo įtakos zona. Prieš penkerius metus Kremlius parėmė komunistinį perversmą prieš Ukrainos valdžią Donbase, prieš tai įvykdė Krymo aneksiją. Dabar nusprendė imtis Rytų Ukrainos uostų blokados.

Istorija byloja, kad demokratija Europoje laimėjo, kai Vakarai ryžosi beprecedenčiam žingsniui: atkakliomis pastangomis pralaužti Vakarų Berlyno blokadą. Dabar susidurta su panašiu iššūkiu prieš ekspansionistinę Maskvos politiką tik kitame regione: pralaužti Mariupolio jūrinę blokadą, jei Kremlius vėl nuspręstų jos imtis, atėjus laivybos sezonui.

Kad ir kaip ten būtų, Rusija pati prisikvietė NATO aktyviau veikti Juodosios jūros regione. Jei ne Krymo aneksija, o vėliau – ir ataka prieš Ukrainos laivus Kerčės sąsiauryje, galbūt iki šiol NATO vangiai tik stebėtų tai, kaip Maskva augina karinę galią regione. O pati NATO irgi būtų tik nusilpęs, snūduriuojantis tigras, kuris dabar vėl pajuto savo galią. Beje, ne tik Juodojoje, bet ir Baltijos jūroje, kas labai svarbu Lietuvos saugumo interesams.