Ukraina atsidūrė keistoje kryžkelėje
Šį sa­vait­ga­lį Ukrai­nos žmo­nės rinks pre­zi­den­tą. Ši vals­ty­bė yra la­bai svar­bi ir Lie­tu­vos, ir aps­kri­tai Ry­tų bei Vi­du­rio Eu­ro­pos sau­gu­mo kon­teks­te, to­dėl Ukrai­nos pre­zi­den­to rin­ki­mai reikš­min­gi ir mums. Ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad da­bar Ukrai­na yra at­si­dū­ru­si la­bai keis­to­je kryž­ke­lė­je.

Nuo to laiko, kai šalis 1991 metais paskelbė savo nepriklausomybę, iki šiol kiekvieni prezidento rinkimai buvo tarsi pasirinkimas tarp dviejų geopolitinių orientacijų: Vakarų ir Rytų. Šalies gyventojai pasidalydavo beveik lygiai per pusę, ir bet kuris kandidatas galėdavo laimėti tik tada, jei sugebėdavo į savo pusę patraukti priešingos geopolitinės orientacijos elektoratą, pateikęs kokias nors konkurento nuodėmes arba pasiekęs, kad priešininko stovyklos rinkėjų į rinkimus ateitų mažiau.

Tačiau po 2014 metų, kai Rusija nuo Ukrainos atplėšė labiau prorusišku elektoratu garsėjusį Krymą ir sukėlė hibridinį karą Donbase, kandidatai į prezidentus, pasisakantys už glaudesnius ryšius su Rusija, neturi galimybės laimėti.

Taigi Vladimiras Putinas, įgyvendindamas savo ambicijas bet kokia kaina prisijungti Krymą ir priversti Ukrainą pasukti į Rusijos orbitą, pasiekė priešingą rezultatą. Šiandien net anksčiau gana prorusiškais laikytuose regionuose nemažai žmonių V. Putiną vertina kaip agresorių.

Bet tai nereiškia, kad šie žmonės mėgsta dabartinį Ukrainos prezidentą Petro Porošenką, aiškiai deklaruojantį šalies provakarietišką orientaciją ir atspindintį daugumos Ukrainos gyventojų požiūrį į V. Putiną bei Rusijos sukeltą karą Donbase.

Taigi, kas pasikeitė? Tai visiškai aišku – pasikeitė geopolitinė Ukrainos orientacija. O korupcija?

Dalis jų dėl karo kaltina ir savo šalies valdžią, kartodami dažnai Kremliaus propagandos primestus štampus, kad P. Porošenka yra karo partijos dalis, o juk Ukrainai reikia taikos prezidento. Kiti valdžiai prikiša išaugusias kainas, komunalinių paslaugų tarifus. Bet dauguma nepatenkintųjų kaltina P. Porošenką dėl korupcijos.

Valdžios korupcija Ukrainoje yra vieša paslaptis. Tai sieta ir su ta daugybe svarbių žingsnių, kuriuos Ukrainos valdžia, padedama Vakarų partnerių, žengė priimdama svarbius įstatymus, formuodama teisėsaugos įgyvendinimo teisinę bazę šalyje ir dirbdama su įvairių teisėsaugos sričių pareigūnais: teisėjais, prokurorais, policininkais ir t. t.

Ir pastarasis gynybos pramonės skandalas, kurio sūkuryje atsidūrė artimas prezidento bičiulis, dabar jau buvęs Gynybos tarybos sekretoriaus pavaduotojas, tik patvirtina: aukščiausiosios valdžios korupcija niekur nedingo.

Į skandalą įsipainiojo šio pareigūno sūnus, o Ukrainoje prisiminta, kad ir Viktoras Janukovyčius dažnai veikė ne pats, bet per savo šeimos ar aplinkos žmones.

Taigi, kas pasikeitė? Tai visiškai aišku – pasikeitė geopolitinė Ukrainos orientacija. O korupcija?

Daugelis netikėjo, kad P. Porošenka, turint omenyje jo neigiamą vertinimą, gali būti vertinamas kaip galintis laimėti šiuos rinkimus. Bet jis tinkamai pasirinko rinkimų kampanijos prioritetus: provakarietišką politiką, orientuotą į narystę NATO ir Europos Sąjungoje, ukrainiečių kalbos stiprinimą, siekį atkurti Ukrainos stačiatikių bažnyčios suverenitetą Maskvos patriarchato atžvilgiu.

Todėl dabar šiuose rinkimuose P. Porošenka yra tarsi vienas iš realiausių pretendentų, kurį galima vertinti kaip stipriausią provakarietiškai orientuotą valstybės ramstį. Bet tas ramstis – su galimu korupcijos šleifu. Kaip į tai reaguoti, kai sakoma, jog proeuropinė kryptis ir teisinė valstybė yra neatsiejamos viena nuo kitos?

Bet kitas pasirinkimas – populiariausias kandidatas šiuose rinkimuose komikas Volodymyras Zelenskis ir buvusi premjerė Julija Tymošenko, besidalijanti su prezidentu P. Porošenka galimybes pakliūti į antrąjį turą. J. Tymošenko, kaip ir V. Zelenskis, laikoma nenuspėjamos politikos vykdytoja, prisimenamas keistas jos sandoris dėl rusiškų dujų su V. Putinu.

Anatolijus Hrycenka, kuris ėjo gynybos ministro pareigas prezidentaujant Viktorui Juščenkai, ilgai laikytas stipriu kandidatu, tačiau vykstant rinkimų kampanijai buvo sumaišytas su purvais. Nors jis be korupcijos šleifo ir yra palaikomas demokratinių, provakarietiškų pažiūrų politikų, šansų laimėti beveik neturi.

Ukraina yra ne Lietuva. Ne mums spręsti, kas bus tos šalies prezidentas. Be to, kažin ar šie rinkimai šį savaitgalį baigsis. Greičiausiai bus antrasis rinkimų turas. Visiškai neaišku, ar dabartinis prezidentas paklius į jį. Gal liks tik V. Zelenskis ir J. Tymošenko.

Tačiau, norėdami suvokti galimą rinkimų baigtį, pabandykime pasijusti Ukrainos piliečiais ir pagalvoti, už ką balsuotume. Juolab kad greitai ir patys rinksime savo šalies prezidentą. Ir mums pasirinkimas bus ne toks jau vienprasmiškas.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas