Tikėjimas ir ideologija
Baž­ny­čia ne kar­tą yra pa­brė­žu­si, kad ti­kė­ji­mas ne­ga­li bū­ti pa­vers­tas ideo­lo­gi­ja. Jau vien dėl to, kad ar­ti­mo mei­lės prie­sa­kas rei­ka­lau­ja skir­tin­gų vei­ki­mo bū­dų skai­tant „lai­ko ženk­lus“, at­siž­vel­giant į čia ir da­bar ky­lan­čius spe­ci­fi­nius po­rei­kius bei iš­šū­kius.

Nė viena politinė jėga negali reikalauti monopolio būti krikščionių atstove politiniame gyvenime, nes nėra išbaigtų „krikščioniškų“ atsakymų, kaip reikia spręsti sudėtingas politines problemas vienoje ar kitoje situacijoje. Dar daugiau, bet kuri politinė jėga, viešai vadinanti save „krikščioniška“, šį apibūdinimą turėtų suprasti ne kaip pretenziją į „ypatingą dorovinę kokybę“, o kaip sudėtingą įsipareigojimą, kurio įgyvendinimas niekada nesibaigia.

Tačiau galima kalbėti apie gaires, kelrodžius, kurie padeda pasitikrinti, ar vis dar laikomės krikščioniško artimo meilės priesako. Įvardysiu penkias gaires, nors jų galima rasti daugiau. Tai – asmens orumo samprata, teisės viršenybės principas, bendruomeniškumas, kūrybiškumas, tiesos sakymas. Viena svarbiausių krikščionybės atskleistų tiesų – kad kiekvienas žmogus yra neprilygstama vertybė ir visada yra tikslas, o ne priemonė. Žmogaus orumas nepriklauso nuo socialinio statuso, lyties, pažiūrų, tautybės, kultūrinės tapatybės, seksualinės orientacijos, išgyventų krizių. Nėra „labiau“ ar „mažiau“ vertingos gyvybės.

Teiginys, esą skiepai labiau kenkia, negu padeda, neatitinka medicinos mokslo, todėl yra proto išdavystė.

Iš čia atsiranda nuostata, kad politikai privalo labai rimtai vertinti žmogaus laisvę rinktis, neprimesti „teisingų“ elgesio modelių. Tai nereiškia, jog reikia atsisakyti prigimties ir iš jos kylančių pamatinių poreikių sampratos. Žmogaus laisvė turi ribas. Jas nubrėžia pagarba kitų laisvei. Žmogaus laisvė nyksta ir tuomet, kai nepaisoma prigimtinių poreikių, kai mes su savimi pradedame elgtis kaip su daiktu.

Tikrai ne visada paprasta išversti šį principą į politinio veikimo kalbą. Tačiau man nekelia abejonių, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) mėgina tai daryti. Natūralu, jog šie bandymai neatsiejami nuo diskusijų, alternatyvių pasiūlymų. Pavyzdžiui, draudimų, susijusių su alkoholio vartojimu, rūkymu ar atsisakymu skiepytis, klausimas. Kai kuri veikla neišvengiamai daro įtaką ir aplinkiniams, tad natūralu kelti klausimą, kaip šią įtaką neutralizuoti nepažeidžiant asmens orumo principo? Kokie draudimai jau pertekliniai? Nemanau, kad būtų nekrikščioniška, jei leistume sekmadienį ilgiau prekiauti alkoholiu. Tačiau ir dabartiniai draudimai nėra grėsmė žmogaus orumui. Tai – susitarimo dalykas, pirmiausia sutarus dėl jo tikslo.

Ar kanapių produktai medicininiais tikslais turi būti legalizuoti? Mano įsitikinimu, taip. Tačiau žinau, kad yra krikščionių, kurie mato daugiau žalingų padarinių negu pranašumų. Normalu, kai tokia diskusija vyksta ir krikščionys gali išsakyti skirtingą nuomonę.

Tokia pat situacija ir dėl skiepų. Galima ginčytis, ar jie turi būti privalomi. Tačiau (tai svarbu) nekrikščioniška atmesti medicinos mokslą ir pasiduoti gandams ar net skleisti juos. Teiginys, esą skiepai labiau kenkia, negu padeda, neatitinka medicinos mokslo, todėl yra proto išdavystė, pavojinga ne mažiau nei atsitraukimas nuo tikėjimo tiesų.

Galima ginčytis, kokį teisinį pavidalą įgytų tos pačios lyties asmenų sąjungos, bet nekrikščioniška teigti, jog asmenys, turintys kitokią nei visuomenės dauguma seksualinę orientaciją, dėl to galėtų būti traktuojami kaip „mažiau“ žmonės ar nevisaverčiai piliečiai. Kita vertus, natūralu, kai krikščionys nėra linkę dėti lygybės ženklo tarp neterminuoto santuokinio įsipareigojimo ir dviejų asmenų sudarytos, kol pasikeis emocijos, bendro gyvenimo sutarties.

Žmogaus teisių doktrina taip pat išaugusi krikščioniškoje dirvoje, todėl apgailėtina, kad atsiranda krikščionių, kuriems „žmogaus teisės“ yra kaip keiksmažodis. Aišku, kiekviena sąvoka gali būti sukarikatūrinta, tačiau, kaip teigė popiežius Jonas Paulius II, žmogaus teisių pripažinimas kartu yra sutarimas, jog politinė tikrovė – ne vien galios padarinys, ji turi ir dorovinę gramatiką, dėl kurios galima racionaliai diskutuoti.

Labai svarbus klausimas šiandien – požiūris į migrantus. Natūralu reikalauti, kad migrantai gerbtų tą tvarką, dėl kurios esame susitarę, kad jie negali prašyti išskirtinių teisių ar privilegijų, tačiau nekrikščioniška, kai apie migrantus kalbama kaip apie „virusą“, nuo kurio reikia gintis. Apgailėtina, kai tokie raginimai dažnai pateikiami kaip „krikščionybės“ gynyba.

Tai, kad TS-LKD nepasiduoda tam, yra ne tik ne „atsitraukimas nuo vertybių“, bet ir drąsa ginti krikščioniškas bei europietiškas nuostatas radikalų (naujųjų barbarų) akivaizdoje.

Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys