Sugrįžkime nevėluodami
Evan­ge­li­jo­je mi­ni­mas tė­vas (Lk 15, 11) yra vi­suo­ti­nės Die­vo Tė­vo mei­lės pro­vaiz­dis. Jo jau­nė­lis sū­nus at­sto­vau­ja žmo­ni­jos klys­tan­čiuo­sius, ku­rie at­si­ver­čia... O tė­vo vy­res­ny­sis sū­nus – dva­siš­kai ak­las žmo­gus, ku­riam ma­lo­nė­je at­gi­mu­sių­jų džiaugs­mas yra „ter­ra in­cog­ni­ta“ (lot. ne­sup­ran­ta­mas da­ly­kas). 

Toliaregiškai įžvalgus yra mūsų Dievas Tėvas. Jis leidžia savo vaikams braidžioti po nuodėmių klanus ir tapti panašiems į juose knibždančius gyvius, kad paskui, pamatę, kad priėjo gyvenimo liepto galą, kaip Evangelijoje (žr. Lk 15, 18) minimas jaunesnysis sūnus, imtų ir ištartų: „Gyvenimas be Dievo – kelias į krachą, o iš širdies kylantis šauksmas, prašant Jį pasigailėjimo, – išsigelbėjimo inkaras...“

Kai žmonės, graužiami sąžinės priekaištų, ateina pas Jėzų, ir, priimdami Susitaikymo sakramento malones, išgyvena laisvės, ramybės bei džiaugsmo potyrius, tada, kai juose vėl sukils pagundos, joms bus ryžtingai pasipriešinta, nes jie sakys: „Kai dar neseniai piktnaudžiavome laisvės dovana, jautėme, kad į mūsų širdis kaip siurbėlė įsiskverbusi nuodėmė pirmiausia gėdingai pažemino orumą. Vergavome nuodėmei ir nepaisėme Dievo valios. Prislėgti vilkome šio dvilypumo naštą... O kai Jėzus mus išvadavo, kaskart malda veržiamės prie Jo, nes Jo pažadas tapo kūnu: pas mus atėjo pats triasmenis Dievas ir apsigyveno Jį mylinčiųjų širdyse (žr. Jn 14, 23). Jis – mumyse ir mes – Jame“. Ne veltui šv. Augustinas rašė: „Sugrįžk į save! Vidiniame žmoguje gyvena tiesa“.

O kad šią tiesą būtų supratęs vyresnysis tėvo sūnus! Argi tada kas nors būtų išdrįsęs sakyti, kad šio žmogaus širdis iš tiesų pilna fariziejiško raugo? Argi būtų įmanoma pamanyti, kad minėtas sūnus savo paklydėlio brolio imtų neapkęsti labiau nei savo priešų, ir kad jo širdis bei gyvenimas yra užtemdyti demonų melo dūmų? Deja, netikėtai prasiveržęs šio žmogaus pyktis tėvui, kad jis su tokia ypatinga pagarba priėmė buvusį paklydėlį savo sūnų, liudija, jog pavydas ir puikybė esti klastingiausių bei pavojingiausių nuodėmių sąrašo viršuje, nes visiškai sutrikdo sveiko proto veiklą ir veda asmenį į savotišką pamišimą... Todėl mažai tikėtina, kad vyresnysis sūnus, išliejęs ant savo šeimos galvos priekaištų tulžį dėl savo brolio sugrįžimo, būtų pasikeitęs, kai išgirdo šiuos neužmirštamus tėvo žodžius: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (Lk 15, 31 – 32). Mes nežinome, kaip susiklostė tolesnis vyresniojo sūnaus gyvenimas, bet viena yra aišku – šį žmogų galėjo išgelbėti tik atsivertimas, malonės į širdį priėmimas bei kardinalus mąstymo krypties pakeitimas...

O jaunėlio sūnaus troškimas palikti platųjį nuodėmės kelią ir pradėti žengti siauruoju išganymo taku Bažnyčios istorijoje tapo viena iš gražiausių būsimo Jėzaus prisikėlimo iš numirusių iliustracijų. Tiesa, čia slypi didžiulis skirtumas, – juk amžinybės atžvilgiu nė sudilusio skatiko nebūtų vertas minėto palaidūno atsivertimas, jei Nukryžiuotasis nebūtų atpirkęs žmonijos. Tik dėl to, kad Prisikėlusysis yra amžinai gyvas, mes visi turime savo būsimo išaukštinimo dalį Jame.

Todėl ne tik galime, bet netgi turime drauge su tėvu, neslėpusiu savo džiaugsmo ašarų (žr. Lk 15, 20), kad pagaliau sulaukė savo atgailaujančio sūnaus, pagrįstai džiaugtis, nes tikras džiaugsmas yra laisvos bei pasitikinčios Dievu žmogaus širdies polėkis, dėkojant Jam už viską, ypač už atsivertimo dovaną. Bažnyčia šį Gavėnios sekmadienį titulavo žodžiu „Laetare“ (lot. džiaukis), nes artėja velykinio džiūgavimo šventė, skirta liturginiam Prisikėlusiojo šlovinimui. Velykos prasidės balandžio 20 dienos vigilijoje, ir jos bus dar viena galimybė visiems mums vis artimiau vienytis su mirties Nugalėtoju Kristumi. Taigi jau dabar ruošiamės gyvenimui Ateityje, kad, atėjus laiko pilnumui, visi taptume verti priklausyti didžiajai danguje triumfuojančios Bažnyčios bendruomenei, kurios bekraštė laimė – amžinųjų Velykų džiaugsmas.

Tiesa, Jėzus vietoj sau priderančių džiaugsmų (...) iškentėjo kryžių (Žyd 12, 2). Bet Jis, nors Alyvų sode matydamas save kybantį ant kryžiaus ir sielvartavo, tačiau širdies gilumoje galėjo džiaugtis, nes vykdė savo Tėvo valią, visiškai Jam atsiduodamas... Panašiai ir mes, kai nešame nelengvą savo darbų naštą ir jaučiame, kad ji pernelyg spaudžia mūsų gležnus pečius, prisimename, jog esame ne vieni, – Jis visada su mumis ir mumyse. Toks ir panašus maldingas Dievo Sūnaus prisiminimas teikia ramybę ir net savaip sukelia vidinę džiaugsmo bangą... Jėzus juk sakė: „Aš jums kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).

Pradėti labiau džiaugtis Kristuje Gavėnios viduryje? Taip, ypač prisimenant, ką Jis dėl mūsų amžinosios gerovės jau yra įvykdęs ir ką Jis dabar kiekvieną valandėlę daro... Savo rankose Jis laiko spinduliuojančius žvaigždynus, o prie savo Širdies glaudžia atsivertimo prašančiuosius...