Rokas Masiulis – profesionalus politikas
Klai­pė­dos uos­to va­do­vo Ar­vy­do Vait­kaus at­lei­di­mas iš par­ei­gų pra­ėju­sią sa­vai­tę – šiek tiek pri­mirš­ta, bet dėl to ne ma­žiau svar­bi stan­dar­ti­nė po­li­ti­kos si­tua­ci­ja. Į to­kius žings­nius žmo­nės rea­guo­ja dve­jo­pai: vie­ni sa­ko, kad at­leis­ta­jam taip ir rei­kia, ki­ti ma­no, jog spren­di­mo pri­ėmė­jas „krau­na­si po­li­ti­nį ka­pi­ta­lą“.

Klaipėdos uosto vadovo Arvydo Vaitkaus atleidimas iš pareigų praėjusią savaitę – šiek tiek primiršta, bet dėl to ne mažiau svarbi standartinė politikos situacija. Į tokius žingsnius žmonės reaguoja dvejopai: vieni sako, kad atleistajam taip ir reikia, kiti mano, jog sprendimo priėmėjas „kraunasi politinį kapitalą“.

Tiek viena, tiek kita reakcija lengvai nuspėjama, nors atskleidžia ne visą vaizdą. Todėl prasminga šį atvejį panagrinėti kiek išsamiau. Sunku suabejoti, kad atleisdamas A. Vaitkų susisiekimo ministras Rokas Masiulis pasielgė teisingai. Korupcija visada sunkiai įrodoma, bet A. Vaitkaus rinkimų kampaniją parėmusių verslininkų interesai uoste – akivaizdūs. Todėl gyventojai, kurie domisi Lietuvos naujienomis, beveik neišvengiamai susidarė įspūdį, jog verslininkai remia A. Vaitkų tikėdamiesi palankių sprendimų ateityje, o gal net atsidėkodami už tokius sprendimus praeityje. Kai kalbama apie politiką, net ir tokio įspūdžio gali pakakti, kad žmogus prarastų darbą.

Prieš tris mėnesius atsistatydino Peru generalinis prokuroras. Jis esą trukdė atlikti tyrimą dėl korupcijos, susijusios su stambia Brazilijos kompanija. Ta įmonė, kaip skelbiama, mokėjo kyšius pačiam prokurorui ir jį remiantiems politikams, kurie šiuo metu, beje, priklauso opozicijai. Prokuroras – visai kaip A. Vaitkus ir visi kiti tokioje situacijoje – tvirtino esąs politikų, žurnalistų bei nevyriausybinių organizacijų auka. Būtų klaidinga manyti, kad viską žinome apie prokuroro padėtį. Mes nieko nežinome, kaip greičiausiai nežino ir patys perujiečiai. Tačiau kai visi mano, jog esi korumpuotas, tenka atsistatydinti.

Kokių tikslų turėdamas ministras taip profesionaliai politikuoja ir puoselėja savo įvaizdį? Atsakymas į šį klausimą tikrai svarbus Lietuvos ateičiai.

Taigi A. Vaitkų reikėjo atleisti, ir ministro sprendimas teisingas bendrojo sąžiningumo prasme, kurią geriausiai atskleidžia angliškas žodis fair. Tačiau nereikia abejoti ir tuo, kad šis atleidimas R. Masiuliui buvo politiškai labai naudingas. Ministras ne tik pademonstravo nesitaikstymą su korupcija (politikui toks nesitaikstymas – tarsi gyvybės eliksyras), bet ir minimaliai rizikuodamas įtvirtino savo savarankiškumą jį delegavusios „valstiečių“ partijos atžvilgiu. „Neatmesčiau situacijos, kad šis sprendimas man gali kainuoti postą“, – atleisdamas A. Vaitkų pareiškė ministras. Kadangi R. Masiulis taip pasakė, premjerui Sauliui Skverneliui teko skubiai reaguoti ir visiems užtikrinti, jog ministras nebus atleistas.

Kaip taikliai pažymėjo padėtį komentavę apžvalgininkai, iš esmės „valstiečiai“ nieko negali padaryti R. Masiuliui iki pat prezidento rinkimų. Po jų Vyriausybė vis tiek bus formuojama iš naujo, be to, du iš trijų galimų prezidentų R. Masiuliui greičiausiai būtų palankūs.

Opozicija irgi įvertino ministro principingumą, o žiniasklaida jį pavaizdavo kaip herojų. Su tuo turės skaitytis net R. Masiuliui nepalankus galimas prezidentas. Vyriausybės pasikeitimą vieną kartą jau išgyvenęs profesionalus ministras visa tai puikiai supranta. Todėl nereikia turėti iliuzijų – R. Masiulis pats sustiprino teigiamą sprendimo atleisti A. Vaitkų poveikį savo politiniam įvaizdžiui. Ir tai padarė visiškai sąmoningai.

Politikoje, priešingai, negu dažnai manoma, nėra taisyklės, jog populiarūs sprendimai negali būti teisingi. Tiesa, neretai tie sprendimai būna nepopuliarūs, ir kartais tokie nepopuliarūs, kad jų tiesiog neįmanoma priimti. Bet iš to negalima daryti išvados, jog populiarūs sprendimai būtinai neteisingi. Politikoje galios ir populiarumo dinamika sutampa su sąžiningumu ir teisingumu taip pat lengvai, kaip ir išsiskiria. Galima prisiminti Valentino Junoko atleidimą iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktoriaus pareigų 2004-aisiais. Tai ir vėl atvejis, kai „tikroji tiesa“ apie V. Junoko darbo kokybę liko neaiški.

Tačiau aišku, kad STT tuo metu sunkiai sekėsi susidoroti su neigiamu įvaizdžiu žiniasklaidoje ir visuomenėje. Net artimiausi sąjungininkai (pavyzdžiui, „Transparency International“ vadovas Rytis Juozapavičius) nebeturėjo įkvėpimo V. Junokui ginti. Todėl atleisdamas jį prezidentas Valdas Adamkus pasielgė teisingai ir sąžiningai. Bet nėra abejonių, kad sprendimas buvo populiarus – prezidentas padarė tai, ko, galima drąsiai sakyti, visi ir tikėjosi.

Rimtai žvelgiant į politiką nereikia nei sureikšminti, nei nuvertinti atvejų, kai sprendimas – ir teisingas, ir populiarus. R. Masiuliui paprasčiausiai pasisekė. Įdomiau kas kita: kokių tikslų turėdamas ministras taip profesionaliai politikuoja ir puoselėja savo įvaizdį? Atsakymas į šį klausimą tikrai svarbus Lietuvos ateičiai.