Pragaro vartai jos nenugalės
Va­ka­rykš­tė tra­ge­di­ja, de­gan­čios Par­yžiaus ka­ted­ros vaiz­das, su­kė­lė dvi pa­grin­di­nes aso­cia­ci­jas, plin­tan­čias in­ter­ne­tais (na, ar bent ka­ta­li­kiš­kais).

Pirmoji, kad Notre-Damo ugnys yra simbolis Vakarų dekadanso, pavargusios ir savęs nebeginančios civilizacijos žūties. Tas ypač akivaizdu žinant, kad jau kelis mėnesius masiškai siaubiamos Prancūzijos bažnyčios (kelios padegtos), o žiniasklaida ir politikai apie tai tyli, kukliai nuleidę akis. Net jei Notre-Dame nepadegta (labai stebėčiausi), daugybė kitų bažnyčių padegta ir išniekinta, o prancūzai prievartaujami ir nesipriešina. Nekorektiška. Juokinga to iliustracija – žvaigždutės, jau vakar laidojusios katedrą, kaip prarastą visiems laikams.

Antroji interpretacija, kad kaip katedra išgyveno gaisrą ir jos vidus beveik nepaliestas, o relikvijos išgelbėtos, taip ir Bažnyčia/Vakarai gali atstovėti, susitelkti nuo to sukrėtimo ir pakilti naujam gyvenimui. Nors vakar gaisrininkai ir vyskupijos atstovai prognozavo, kad iš katedros neliks nieko, ir nors šiandien mes dažnai (ir pagrįstai) nematome, kaip galėtų išlikti ir atgimti Europa. Kurianti Europa, kurią pažįstame iš tokių katedrų, o ne Europa kaip pereinamas kiemas.

Jau aišku, kad Prancūzija nekvailios su pasvarstymais, ką čia daryti, ir jau šiandien pradėjo rinkti lėšas Katedros atstatymui. Prancūzų milijardierių Pinault šeima jau skyrė tam 100 milijonų eurų, turtingiausias Europos žmogus B. Arnault – 200 milijonų. Neabejoju, kad tokių aukų bus ir daugiau. Kaip pastatas katedra bus atstatyta.

Kaip niekada anksčiau nesu tikras, ar šis gaisras taps Vakarų saulėlydžio, ar prisikėlimo simboliu. Stipriausias vakar dienos kadras visgi yra kryžius, šviečiantis tamsoje po gaisro. Mano galva, metų nuotrauka. Ir gal maža viltis mums visiems.